Ar egzistuoja „loterijų prakeiksmas“ - ar iš tiesų daugumai loterijose laimėjusių žmonių gresia bankrotas ir žlugimas? (4)
Paplitusi nuomonė, kad daug laimėjusiems, didesnė ir bankroto grėsmė. Praktika tai paneigia
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš metus spaudoje pasirodė istorija apie Peterį Kyle'ą – britų armijos veteraną, loterijoje laimėjusį daugiau nei 5 milijonus svarų. Pasak pažįstamų, jis pinigus išleido brangiems pirkiniams ir abejotinoms investicijoms – ir po kelių metų liko be nieko, gyveno iš pašalpos ir uždarbiavo kaip pagalbinis darbininkas pigiame viešbutyje. Kai kurie netgi tvirtino, kad jis prisidarė didelių skolų.
Tokių istorijų daug. Žmogus staiga tampa milijonieriumi, švaisto pinigus kairėn ir dešinėn, prisiskolina – ir bankrutuoja. Kartais šį rinkinį dar paįvairina narkotikai, sunkumai ir konfliktai su artimaisiais. Pavyzdžiui, 16 milijonų dolerių laimėjusį amerikietį į teismą padavė draugė, reikalaudama dalies laimėjimo, o tikras brolis bandė organizuoti jo nužudymą.
Tačiau ar toks scenarijus tipiškas? Ar iš tiesų daugumai loterijose laimėjusių (ar tiesiog netikėtai praturtėjusių), gresia žlugimas? Šis įsitikinimas remiasi kai kuriais ankstesniais tyrimais. Bet daug vėlesnių tyrimų rodo, kad „loterijos prakeiksmas“ didžiąja dalimi yra mitas.
Tai pabrėžė ir neseniai Nacionaliniame ekonominių tyrimų biuro žurnale publikuoto darbo autoriai. Jie apklausė keturis tūkstančius loterijos laimėtojų Švedijoje, ir atsakymai parodė, kad laimėjimas padidino pasitenkinimą gyvenimu. Efektas išliko ne vienus metus po laimėjimo ir, kaip spėja autoriai, tai atspindėjo stabilesnę respondentų finansinę padėtį. Remiantis tyrėjų išvadomis, dauguma su pinigais susitvarkė labai racionaliai. „Įprasta manyti, kad loterijos laimėtojas – tai savo turtus švaistantis žmogus, – pastebi tyrėjai. – Tačiau mes tokių pavyzdžių aptikome nedaug“.
Rizika
Tai nereiškia, kad su staigiu praturtėjimu nesiejamos jokios grėsmės – jos netgi labai realios. „Į tokią situaciją patekusius žmones gali apimti euforija“, – sako Wealth Financial Group vadovas Steve'as Lewitas. Daugelis tiesiog nesuvokia savo turto masto – ir kaip greitai jį galima išleisti, pritaria NCA Financial vadovas Kevinas Myeroffas.
Dažnai žmonės ima dalinti pinigus giminėms ir draugams – ne tik savo iniciatyva, bet ir todėl, kad sunku atsisakyti. „Formaliai galite išsaugoti anonimiškumą, bet realiai vargu ar tai įmanoma, – sako finansų konsultantas Ricas Edelmanas. – Vos tik pradėsite nešioti prašmatnius papuošalus, važinėti prabangia mašina, į tai bus atkreiptas dėmesys. Ir tada pasiruoškite, kad žmonės – nuo giminaičių iki nepažįstamųjų – ims prašyti ar net reikalauti pinigų. Pasipils pasiūlymai investuoti į pačius įvairiausius projektus – nuo restoranų iki naftos gręžinių“.
Įprasta manyti, kad dauguma netikėtai praturtėjusių bankrutuoja. Tačiau numanomų bankrotų dalies vertinimai – netgi tarus, kad toks dėsningumas egzistuoja – skiriasi, o šaltiniai neretai kelia abejones. Remiantis viena populiaria versija, netikėtas praturtėjimas, įskaitant ir laimėjimus loterijose, finansinį krachą sukelia 70% atvejų. Šio skaičiaus kilmė priskiriama nevalstybinei JAV organizacijai „Nacionalinis finansinio lavinimo centras“, nors pats jis neseniai pareiškė nežinantis tokio vertinimo kilmės ir savo tyrimais jo nepatvirtina.
Kiti, nurodydami JAV Finansinio planavimo standartų biurą, tvirtina, kad ši dalis – apie 30%. Reali tokių duomenų kilmė taipogi neaiški. Vienoje šio profilio svetainėje paskelbtoje publikacijoje, kurioje ši organizacija minima, buvo nuoroda į kitą šaltinį – Niujorko teisės mokyklos profesorę Karen Gross. Ji, savo ruožtu, nurodė vieno kolegos publikaciją, o šis rėmėsi vienos religinės organizacijos publikuotais duomenimis.
Per penkerius metus po laimėjimo, apie bankrotą paskelbė vos 5% laimėtojų
Reali statistika gali būti kitokia. Populiariu tyrimu, atliktu Floridoje, buvo apibendrinti 35 tūkstančių vietinės loterijos laimėtojų 1993 – 2002 metų duomenys. Autoriai priėjo prie išvados, kad šios grupės atstovai išties dažniau bankrutavo – kasmetinis rodiklis buvo maždaug dvigubai didesnis nei atitinkamas vidutinis rodiklis valstijoje. Tačiau vis viena tokių buvo mažuma. Tyrimo duomenimis, per penkerius metus po laimėjimo, apie bankrotą paskelbė vos 5% laimėtojų.
Praktika
Tai rodo ir kai kurie kiti tyrimai. Švedijos loterijų laimėtojų finansinę padėtį – buvo naudojami oficialaus banko sąskaitų, nekilnojamojo turto ir kitų aktyvų registro duomenys – vertinusios analizės autoriai pastebėjo, kad po laimėjimo turtas staigiai išaugdavo, o paskui pamažu traukdavosi. „Darytina išvada, kad laimėtojai pamažu leisdavo savo pinigus, – rašė jie. – Atvejų, kai žmonės savo laimėjimą iššvaistydavo, aptikome nedaug“.
JAV devintajame dešimtmetyje kelių šimtų loterijos laimėtojų (nuo kelių dešimčių tūkstančių iki milijonų dolerių) apklausa parodė, kad dažniausiai pinigai buvo leidžiami vaikams (taip laimėjimus sutvarkė ~33% respondentų), investuojami (37%), būstui (23%) ir kelionėms (37%). Apie 10% pareiškė, kad atidavė dalį pinigų labdarai. Tyrimo autorius tvirtino, kad bendrai laimėtojų elgesys visai racionalus, o švaistymo atvejai reti. Kita, daugiau nei milijoną kronų devintajame dešimtmetyje laimėjusių (dabartiniais pinigais, atsižvelgus į infliaciją – daugiau nei 300 000) norvegų apklausa parodė, kad jų vartojimo išlaidos padidėjo nedaug.
Taip pat paplitusi nuomonė, kad daug pinigų laimėję žmonės meta darbą. Kaip pažymi Pietų Karolinos universiteto sociologas Roy'us Kaplanas, iš dalies tai pagrįsta ankstesniais, aštunto dešimtmečio tyrimais. Tada milijonieriais tapusių (dabartiniais pinigais tai atitinka maždaug 5 milijonus dolerių) Niudžersio loterijos laimėtojų apklausa parodė, kad iš jų darbą metė 80%. Tačiau, pasak jo, tai buvo gan vienoda grupė – kelios dešimtys žmonių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, dirbančių prastai apmokamą darbą. Vėlesnė, dešimtyse valstijų tarp laimėtojų, priklausančių įvairioms socialinėms grupėms, atlikta apklausa parodė, kad darbą metė vos 11%, kiti pakeitė grafiką, tačiau daugumai (beveik 60%) situacija nepasikeitė.
Panašūs rezultatai gauti, apklausus kelis šimtus laimėtojų Švedijoje. Iš jų nustoję dirbti pareiškė vos 12%. Vėlesni tyrimai, pagrįsti šios šalies darbo rinkos ir pajamų statistika, parodė, kad laimėtojai ten linkę dirbti mažiau, ir jų pajamos dėl trumpesnio darbo laiko sumažėja, tačiau tai vyksta pamažu ir nepasiekia didelio masto – per stebėjimo dešimtmetį pajamos mažėjo apie 1% per metus. Tai nereiškia, kad toks yra universalus modelis, tačiau šiame tyrime, o ir kituose, pakanka racionalaus netikėtai praturtėjusių žmonių elgesio pavyzdžių. Galbūt, kelia prielaidą vieno darbo autoriai, juos sulaiko paplitusi nuomonė apie „loterijos prakeiksmą“.
