Kai viršsvoris ne trukdo, o padeda - neįtikėtina dviejų žmonių išgyvenimo istorija (2)
Filmai apie išgyvenimą laukinėje gamtoje yra labai populiarūs. Žmonės mėgsta įsivaizduoti save tokiose situacijose, nors, žinoma, niekada negali būti įsitikinęs, kaip elgtumeisi ir koks stiprus išliktum. 21 metų Helen Klaben 1963 metais keliavo iš Ferbankso į Sietlą, tačiau pateko į itin sudėtingą situaciją Kanados sniegynuose.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš Aliaskos į pietus keliaujanti mergina nusprendė sutaupyti šiek tiek pinigų ir ryžosi kelionei su neprofesionaliu pilotu Ralphu Floresu. Buvo vasario pradžia, kuri, žinoma, šiaurinėje Šiaurės Amerikos dalyje buvo pažymėta storu sniego sluoksniu. Ir pūgomis.
Į pūgą pateko ir Floreso lėktuvas. 42 metų pilotas nesuvaldė vėjo gūsių blaškomo lėktuvo ir šis sudužo Jukone. Tiek Floresas, tiek Klaben patyrė traumas, tačiau abu išgyveno. Tai, žinoma, nereiškė, kad jie buvo saugūs, nes temperatūra toje vietoje naktimis nukrisdavo ir iki -420C.
Floresas ir Klaben suprato, kad greitai pagalbos nesulauks, tačiau neturėjo išgyvenimui reikalingų daiktų. Visos jų atsargos buvo tik keturios skardinės sardinių, dvi skardinės tuno, dvi skardinės konservuotų vaisių ir buteliukas vitaminų. Žinoma, vandens jiems nestigo, nes jų lėktuvas gulėjo sniege, kuris, tikriausiai, padėjo jiems išgyventi, suminkštindamas lėktuvo nusileidimą.
Floresas lėktuve surado ir degtukų dėžutę. Iš sparnų jis išleido šiek tiek degalų ir pora greitai turėjo ugnį - būtiną veiksnį išgyvenimui. Jie taip pat greitai užkamšė lėktuvo fiuzeliaže atsivėrusias ertmes ir iš kiliminės dangos pasigamino antklodę. Visgi, jų išgyvenimo galimybės vis tiek atrodė labai menkos.
Nors ir labai taupė maistą, po savaitės jo tiesiog nebeliko. Atšiaurioje šiaurėje nebuvo ir ko medžioti. Tiesą sakant, nei Klaben, nei Floresas negalėjo pasigirti gerais išgyvenimo laukinėje gamtoje įgūdžiais, todėl nuo to momento visas jų maistas buvo tik vanduo. „Vanduo pusryčiams, vanduo pietums ir vanduo vakarienei“, vėliau prisiminė Klaben. Tiesa, jai nebuvo taip jau nuobodu, nes Floresas ėmė jai pamokslauti - jis pats neseniai buvo tapęs Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios nariu. Jis įtikino Klaben, kad jei ši priims šį tikėjimą, jie bus išgelbėti.
Ir taip ėjo diena po dienos, savaitė po savaitės. Klaben skaitė paskutinę Naujojo Testamento knygą, o Floresas jai kalbėjo apie Dievą. Praėjus trims dienoms po to, kai Klaben baigė savo skaitinį, pro šalį skrendantis pilotas pastebėjo kalno šlaite išmintą ženklą SOS ir pora buvo išgelbėta. Floresas ir Klaben laukinėje gamtoje praleido 49 dienas, 42 iš jų visiškai be maisto.
42 dienos be maisto tokiame šaltyje - ar galite tai įsivaizduoti? Gal porai tikrai padėjo Dievas?
Na, jiems labiausiai padėjo tai, kad abu turėjo viršsvorio. Badas žmogui niekada nebuvo svetimas. Mūsų protėviai dažnai kelias dienas praleisdavo be maisto, nes medžioklė buvo labiau jau sezoninis dalykas. Floreso ir Klaben kūnai tiesiog ėmė deginti riebalus, kurių šie žmonės turėjo užtektinai, kad 42 dienas galėtų nevalgyti.
Žinoma, tai nėra gera dieta. Ir norint pasiruošti išgyvenimui tikrai nereikėtų sustorėti. Tiesiog šiems žmonėms pasisekė. Aišku, dar labiau būtų pasisekę, jei jų lėktuvas nebūtų sudužęs arba jie būtų išgelbėti anksčiau.