Užbaigti krizę, atlikus konstitucinę reformą Lukašenkai nepavyks. Visų pirma todėl, kad ši reforma – kosmetinė. Esant tokiai didelei priešpriešai, ji tik sukeltų masinius protestus

Prasidėjo kitas Baltarusios politinės krizės etapas. Aleksandras Lukašenka Minsko tardymo izoliatoriuje (TI) susitiko su 12 areštantų, tikino juos paraginti savo šalininkus užbaigti protestus gatvėse ir pereiti prie konstitucinės reformos rengimo.

Susitikimas TI – vienas iš daugybės ekscentriškų Lukašenkos poelgių krizės metu. Lig šiol jis skelbė išgelbėjęs Gardino sritį nuo prijungimo prie Lenkijos, RF premjerui demonstravo sukurpto pokalbio apie A. Navalno nunuodijimą šifruotę, apsivilkęs kombinezoną, pozavo su automatu prie prezidento rūmų Minske.

Jis šuoliuoja „zuikio kilpomis“, stengdamasis išsiveržti iš katastrofos, kurią sukūrė, surengęs nešvarius, neturinčius pasitikėjimo rinkimus ir panaudojęs smurtą prieš taikius protestuotojus rugpjūčio 10–13d.

Tikėtis, kad netikėtas atvažiavimas į TI iš jo pusės bus kaip nors nuosekliai pratęstas, negalima. Dabar jo tikslas – bet kokia kaina sumažinti gatvės protestų įkarštį, parodyti Maskvai: štai, prašėte Babariko, aš jį išlaisvinu, parodyti JAV: prašėte Škliarovo – jis laisvėje. Tuo pat metu jis stengiasi vizualiai simuliuoti „apskritą stalą su opozicija“, parodant Europos Sąjungai: norėjote dialogo su opozicija, štai, prašom. Jis taip pat nori parodyti ir baltarusiams, kad neva „visi pakviesti dalyvauti konstitucinėje reformoje“.

Norisi tikėtis, kad per šią savaitę bus išlaisvinta didžioji dalis represuotųjų. Tačiau negalima atmesti to, kad TI apsilankęs Lukašenko pamanys, kad PR efektas pasiektas, ir imsis ko nors kito. Juolab, kad kitą dieną, spalio 12 dieną, specialiosios paskirties daliniai Minsko gatvėse veikė kietai, naudojo ašarines dujas ir šviesines-garsines granatas. Buvo sulaikyta daugiau nei 600 žmonių.

Akivaizdu, kad Lukašenko stengiasi likviduoti masinius gatvių protestus iki spalio 25-osios, kai prasidės konstitucinė reforma, ir tuo pat metu į jos svarstymą kaip ir įtraukti dalį opozicijos. Toks jo planas ir kitokio jis neturi.

Tačiau išeiti iš krizės per konstitucinę reformą Lukašenkai nepavyks. Visų pirma todėl, kad ši reforma – kosmetinė. Ją būtų įmanoma atlikti „taikos metu“. Tačiau esant tokiam pasipriešinimui, reforma tik sukels antrą protestų bangą. Ir Lukašenko bandymas sušaukti Visaliaudinį susirinkimą, ir bandymas surengti referendumą žlugs. Tokioje atmosferoje neįmanoma legitimizuoti Konstitucijos pataisų. Lukašenko mano, kad baltarusiai „susinervino“ ir juos reikia nuraminti. Tačiau akivaizdu, kad tai ne šiaip „emocinis protestas“, o realus ir labai didelis pilietinis prabudimas, kuris sparčiai transformuoja socialines komunikacijas, kuria pilietinius tinklus ir, kaip jaučia daugelis, iš tiesų kuria „politinę naciją“.

Spalio 12 dieną ES patvirtino, kad išplės anksčiau priimtą personalinių sankcijų prieš aukštus veikėjus, tarp kurių ir A. Lukašenko, sąrašą. Svetlana Tichanovskaja spalio 13 dieną paskelbė savotišką ultimatumą, kviesdama visus spalio 26 dieną pradėti nacionalinį streiką, jei Lukašenko neįvykdys reikalavimų. Grubus Lukašenko planas – išlaisvinti dalį politinių kalinių, jei šie viešai atsisakytų palaikyti protestą – tarp sėdinčiųjų palaikymo nesulaukė. Baltarusios pilietinė platforma „Golos“ paskelbė, kad pradeda piliečių apklausą dėl Konstitucijos reformos – jos būtinybės ir turinio. Taip įvairios pasipriešinimo institucijos rengiasi ir pratęsti protestą, ir torpeduoti Lukašenko kosmetinės konstitucinės reformos planą. Tikėtis, kad protestai susilpnės dėl nuovargio ir rutinos – klaidinga. Lukašenko nesupranta, kaip giliai jis užkliudė ir įžeidė baltarusius.

Ilgai valdę autokratai, kilus politinei krizei, retai sutinka imtis protingų žingsnių. Tačiau kartais pasitaiko. Geriausias scenarijus – ne fiktyvus, o realus apskritas stalas, pakartotiniai sąžiningi rinkimai, kuriuose jis galėtų dalyvauti, su nauja CRK, su tarptautiniais stebėtojais. Akivaizdu, kad jis pralaimėtų. Tačiau gautų galimybę kampanijos metu mobilizuoti savo rinkėjus, sukurti partiją ir su ja patekti į parlamentą. Tai – geriausias iš įmanomų jo gyvenimo kelio tęsinių.

Abu likę variantai gerokai prastesni. Pirmasis: užlieti šalį mėnesiais prievartos, stimuliuojant konfliktą tarp gyventojų ir jėgos struktūrų – policijos, kariuomenės, specialiosios paskirties tarnybų – ir ilgam nugramzdinti į ekonominę stagnaciją. Antrasis: visa tai nuslopinti de fakto Kremliaus rankomis t. y. paaukojant Baltarusios suverenitetą.

Vaizdžiais tariant, po šios krizės Lukašenko valdžioje gali likti tik kaip zombis. Jis dabar kovoja, kad liktų „vaikštančiu numirėliu“, nes dabar jokios Baltarusios visuomenės dalies – net ir dabar jam lojalios ir tylinčios – paramos jis niekados nebesulauks. Vienintelis jo šansas likti „gyvam“ – atsiremti į tą lojalią tylią dalį realiais, atvirais rinkimais. Ir atlikti tai tiesiog dabar. Toks žingsnis jam būtų ne pralaimėjimas, o visai padorus kompromisas su pačia realybe.

republic.ru

Komentarai (6)