Tikriausiai žinote, kad odos ląstelės ilgainiui žūsta ir nukrenta nuo kūno paviršiaus, o jas pakeičia naujos. Tačiau kodėl ilgainiui neišnyksta tatuiruotės? Jeigu tatuiruočių rašalas įsigeria į odą (o taip ir yra), kodėl šis rašalas po kiek laiko nepradingsta, kai žūsta ir pasišalina odos ląstelės?

Pasirodo, svarbų vaidmenį atlieka ląstelės, kurios yra mūsų imuninės sistemos dalis. Prieš kelerius metus leidinyje „Journal of Experimental Medicine“ publikuotame straipsnyje šis procesas buvo plačiai aprašytas.

Minėtame straipsnyje buvo rašoma, kad rašalas, kuriuo yra daromos tatuiruotės, sužadina ląstelinę svetimkūnių gynybinę sistemą. Kadangi tatuiruotėms naudojama adata, gynybinė sistema tai supranta kaip žaizdą ir reaguoja sparčiai. Šio atsako epicentre yra makrofagai – tam tikra baltųjų kūnelių rūšis, kurios užduotis yra „suėsti“ tokius įsibrovėlius, kaip mikrobus, grybelius, parazitus ir kita. Makrofagai suvartoja ir rašalos daleles, kurios išlieka šiuose kraujo kūneliuose.

Nė viena ląstelė negyvena amžinai – net ir nuožmieji makrofagai. Kai rašalu prisisotinę makrofagai galiausiai žūsta, jie turėtų išleisti rašalo daleles.

Ir, iš tiesų, jie tai padaro – bet jas praryja kiti makrofagai. Tad tatuiruotė ir toliau lieka odoje. Minėto mokslinio leidinio komanda stebėjo, kaip visa tai vyksta pelės odoje, kai chemiškai buvo neutralizuoti pelių makrofagai. Rašalas paprasčiausiai buvo perduotas toliau, tarsi komandinėje ląstelių estafetėje.

Tačiau tokia informacija iš tiesų yra gera žinia. Mat tai reiškia, kad lazerinis gydymas, kuris palaipsniui panaikina tatuiruotes, gali būti pastiprintas cheminiu būdu – kadangi dabar jau žinome, kur nukeliauja rašalas.

Tinkamai parinkus bangos ilgį, lazerio šviesa įsigeria į įvairios spalvos tatuiruotės pigmentus. Priešingai nei kartais įsivaizduojama, nejaučiama jokio skausmo ar deginimo – tačiau pigmento dalelės šiek tiek įkaista, ir galimai dėl to susiskaido. Lazerio šviesa taip pat gali pakeisti pigmento chemines savybes ir sukelti toksinį dalelių irimą. Kad ir kuris metodas veiktų, vykstant susiskaidymui dalelės pradeda palikti odą – tikėtina, kad per limfinę sistemą.

Tai yra ilgas procesas, reikalaujantis jį atlikti pakartotinai, kelis kartus. Tačiau kas nutiktų, jei pasitelkus lazerio terapiją, galima būtų kartu sunaikinti makrofagus toje srityje, naudojant antikūnų toksiną, panašų į tą, kuris buvo panaudotas eksperimentinėms pelėms? Leidinio komanda teigia, kad rašalą saugančių ląstelių pašalinimas ir staigus dalelių puolimas lazerio šviesa atrodo kaip perspektyvi strategija. Sunkiausia bus sunaikinti makrofagus nepadarant žalos visai imuninei sistemai.

Tai yra labai įdomi koncepcija, susijusi su aktualia problema. Kaip bus ateityje, dar kol kas nežinome – tačiau aišku, kad dermatologams tai sukels didelį susidomėjimą.

Parengta pagal „Snapmed“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()