Daugelis šiuolaikinių žmonių Bobą Rosą pažįsta iš populiaraus interneto memo – jo portretą greta tapomo paveikslo atpažįsta daugelis – bet kas jis buvo realiame gyvenime?

Devintojo dešimtmečio pradžioje Bobas Rossas pasirodė viešosiose televizijos stotyse visose JAV, kad suteiktų žiūrovams patirties, kuri buvo iš dalies meno pamoka, iš dalies pramoga ir iš dalies terapijos seansas.

Per daugiau nei 400 epizodų, kurių trukmė buvo po 26 min., Rossas mokė savo tapybos technikos milijonus žiūrovų, kurių dauguma nebuvo ypač suinteresuoti mokytis piešti patiems, tačiau buvo užburti hipnotizuojančiu Rosso glotnumu ir firmine jo afro šukuosena.

Jis be vargo drobėje realiu laiku tapė ištisus peizažus, visą laiką kalbėdamas raminančiomis temomis ir skatindamas pradedančiuosius žiūrovus atrasti savo vidinius menininkus. Netgi tie jo žiūrovai, kurie niekada rankose nelaikė teptuko, vis tiek manė, kad pasirodymas buvo keistai ramus, o daugelis reagavo su tikru sielvartu, kai jų ikona netikėtai mirė nuo vėžio 1995 m.

Nepaisant nuolat aukštų reitingų ir atsidavusios gerbėjų bazės, Bobas Rossas gyveno labai privatų gyvenimą ir retai kalbėdavo apie save, todėl apie žmogų, sukūrusį terminą „laimingi maži medžiai“, liko daug kas nežinoma.

Nuo Daytonos iki Fairbankso

Bobas Rossas gimė 1942 m. Daytona Byče, Floridoje, JAV. Jo tėvas buvo stalius, o vaikystėje Rossas visada labiau būdavo namuose dirbtuvėse nei mokykloje. Rossas niekada nesidalijo savo ankstyvųjų metų detalėmis, tačiau jis metė mokyklą devintoje klasėje ir, atrodo, dirbo savo tėvo padėjėju.

Maždaug tuo metu nelaimingas atsitikimas parduotuvėje jam kainavo kairiojo smiliaus galiuką. Vėlesniais metais jis laikydavo savo paletę taip, kad uždengtų sužalotą pirštą.

1961 m., būdamas 18 metų, Rossas prisijungė prie JAV oro pajėgų ir buvo paskirtas dirbti biure kaip medicinos įrašų technikas. Tai buvo 20 metų trukusi karjera.

Didžiąją laiko dalį Bobas Rossas oro pajėgose praleido oro pajėgų klinikoje Eielsono oro pajėgų bazėje netoli Fairbankso, Aliaskoje.

Jausdamas, kad darbas prieštarauja jo prigimtiniam temperamentui, jis prisiekė, kad jei kada nors išeis iš kariuomenės, daugiau niekada nešauks. Norėdamas sumažinti įtampą ir užsidirbti papildomų pinigų, Rossas laisvalaikiu ėmėsi tapybos.

Kalnai ir medžiai

Vargu ar Rossas būtų galėjęs pasirinkti geresnę vietą pradėti tapyti peizažus. Teritorijoje aplink Fairbanksą gausu kalnų ežerų ir žmogaus neliestų miškų, pilnų sniego išmargintų medžių, kurie visi praktiškai prašosi, kad būtų nudažyti titano baltumo spalva. Šie peizažai įkvėpė Rossą per visą jo karjerą, net kai jis grįžo į savo gimtąją Floridą.

Lėtai mokydamasis tapyti – ir tai daryti greitai, kad galėtų užbaigti visą paveikslą per 30 minučių – jis susirado mokytoją, kuris išmokė jį to, kas tapo jo firminiu stiliumi.

Williamas Alexanderis buvo buvęs vokiečių karo belaisvis, kuris, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, persikėlė į Ameriką ir užsiėmė tapyba. Gyvenimo pabaigoje Aleksandras teigė išradęs stilių, kurio mokė Rossą, populiariai žinomą kaip „šlapia ant šlapio“ („wet-on-wet“), tačiau iš tikrųjų tai buvo Caravaggio ir Monet naudoto stiliaus patobulinimas.

Jo technika buvo greitas aliejaus sluoksnių dažymas vienas ant kito nelaukiant, kol paveikslo elementai išdžius. Užimtam žmogui, tokiam kaip Bobas Rossas, šis metodas buvo tobulas, o Aleksandro tapyti peizažai puikiai atitiko jo pageidaujamą temą.

Rossas pirmą kartą su Aleksandru susipažino per visuomeninę televiziją, kur 1974–1982 m. jis vedė tapybos laidą, o galiausiai 1981 m. išvyko susitikti ir pasimokyti dailės iš paties Alexanderio. Po trumpo laiko Rossas nusprendė, kad rado savo pašaukimą ir 1981 m. pasitraukė iš oro pajėgų, visą laiką paskyręs piešti ir dėstyti dailę.

Asmeninis gyvenimas

Rossas buvo vedęs tris kartus ir susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Robertas Stephenas „Steve“ Rossas (susilauktas su pirmąja žmona Vivian Ridge) taip pat talentingas tapytojas, retkarčiais pasirodydavo laidoje „Tapybos džiaugsmas“ ir tapo Rosso sertifikuotu instruktoriumi.

Ross ir Ridge santuoka baigėsi skyrybomis 1977 m., tariamai dėl Rosso neištikimybės; ji mirė netrukus po skyrybų. Rossas ir jo antroji žmona Jane neturėjo bendrų vaikų, 1992 m. Jane mirė nuo vėžio. 1995 m., likus dviem mėnesiams iki mirties, Rossas trečią kartą vedė Lynda Brown.

Bobas Rossas atranda savo pašaukimą

Ankstyvieji Rosso tapytojo metai buvo nelengvi. Williamo Alexanderio pamokoms stigo lėšų, o kelios mokamos pamokos, kurias jam pavyko surengti, vos padengė sąskaitas. Ilgametė Rosso verslo vadovė ir artima draugė Annette Kowalski vėliau tvirtino, kad jo garsioji šukuosena atsirado dėl chroniškų pinigų problemų: „Jam kilo tokia idėja, kad galėtų sutaupyti pinigų kirpimui. Taigi jis leido plaukams augti“. Rosso afro stiliaus šukuosena tapo neatsiejama jo viešo įvaizdžio dalimi.

Kowalski Rossui pasiūlė partnerystę ir reklaminį sandorį. Rossas sutiko.

Tapymo džiaugsmas

Dailės pamokų laida „Tapymo džiaugsmas“ („The Joy of Painting“) pirmą kartą buvo parodyta PBS kanale 1983 m. sausį. Pirmajame iš šimtų epizodų Bobas Rossas prisistatė, tvirtino, kad visi kažkada norėjo ką nors nupiešti, ir pažadėjo, kad „tu taip pat gali piešti visagalius paveikslus“.

Toks spalvingas posūkis nebuvo atsitiktinis. Anot Kowalski, Rossas naktimis nemiegodavo ir treniruodavosi laidai tekstą. Jis buvo perfekcionistas, labai tiksliai ir reikliai vedė laidą ir verslą.

Laikydamasis oro pajėgose duoto pažado, jis nepakėlė balso, bet visada buvo labai tvirtas dėl smulkmenų, pradedant scenos apšvietimu ir baigiant dažų pardavimu. Jis netgi rado laiko smulkmenoms, pavyzdžiui, švelniai nušlifuoti savo skaidraus plastiko paletę, kad sumažintų studijos šviesų blizgesį ir sukurtų mažiau dėmesį blaškantį foną.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()