„Žmogus-pelėda“ – vokietis Martino Laurello visus šokiruodamas galėjo pasukti galvą 120⁰ kampu: kaip jam taip pavykdavo? (Foto, Video) ()
„Žmogumi-pelėda“ vadinamas Martinas Joe Laurello XX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose sukrėtė žiūrovus sugebėjimu beveik visiškai pasukti galvą atgal.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Amžiaus sandūroje Jungtinės Valstijos buvo galimybių šalis. Daugybė žmonių migravo į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Tuo pačiu metu išpopuliarėjo cirkas ir atrakciniai pasirodymai (sideshow), o „keistuoliai“, tokie kaip Martinas Laurello, į pasirodymus rinkdavo minias.
Be mirtinai pavojingų triukų, tokių kaip liūto tramdymas ir kardo rijimas, atrakciniuose pasirodymuose taip pat plačiai pasirodydavo fizines negalias turintys žmonės, kurie šokiruodavo ir pritraukdavo smalsiuolius (vadinamieji „freakshow“).
Vienas iš žymiausių buvo Laurello, žinomas kaip „Žmogus-pelėda“ dėl to, kad galėdavo pasukti galvą 120 laipsnių kampu atgal.
Kitaip nei dauguma jo bendraamžių, Martinas Laurello neatrodė kaip „keistuolis“ („freak“). Priešingai, jis atrodė kaip bet kuris kitas pilietis, kol neatskleisdavo savo šokiruojančio triuko. Taip yra todėl, kad jis gimė neturėdamas tokių sugebėjimų ir jo galva niekada nebuvo atsukta atgal prieš jo valią. Jis turėjo išmokti tai įvaldyti – ir praleido tai darydamas trejus metus.
1885 m. Niurnberge (Vokietija) gimęs kaip Martin Emmerling, atvykęs į JAV 1921 m., jis pakeitė savo vardą į Martinas Joe Laurello. Ar naujai atrastą vardą jis pasirinko pats, ar jis jam buvo suteiktas imigruojant, lieka neaišku, o jo talentas atsineštas su savimi netrukus bus pastebėtas.
Tarp daugybės europiečių, kurie paliko savo šalis ieškodami geresnių sąlygų, šlovės ar turto, Laurello buvo unikalus. Trejus savo gyvenimo metus jis skyrė tam, kad sėkmingai pasuktų galvą daugiau nei 120 laipsnių kampu, patenkintas kiekvienu papildomu centimetru, kurį galėjo įveikti – jo įgūdžiai buvo labai paklausūs.
Laurello pirmą kartą pademonstravo savo triuką „Dreamland Circus Sideshow“ pasirodyme Konio saloje. Būtent čia Laurello išgarsino savo vardą ir tapo žinomas kaip „Žmogus-pelėda“.
Įdomu tai, kad Laurello galėjo gerti alų, kol jo galva buvo visiškai apsisukusi. Tačiau jis negalėjo rūkyti ar kvėpuoti. Jo aktą lydinčioje reklaminėje juostoje jis buvo pristatytas kaip „Bobby The Boy With The Revolving Head“, nes šou vyrai ir moterys buvo vadinami atitinkamai „berniukais“ arba „mergaitėmis“, nepriklausomai nuo amžiaus.
Laurello taip pat koncertavo „Ringling Bros.“ ir „Barnum & Bailey Circus“, tačiau žiemos sezonai pasirodymus nukeldavo į uždaras sales. Huberto muziejuje Niujorke jis dirbo su kardų rijiku Aleksu Lintonu, stipruoliu Charlie Feltonu ir Roy'umi Heckleriu, vadovavusiam gerai apmokytai blusų grupei.
Tęsinys kitame puslapyje:
Po daugelio metų gastrolių, 1930-aisiais Laurello buvo pasamdytas „Ripley's Believe It or Not! Odditorium“. Jis buvo reklamuojamas kaip „vienintelis pasaulyje, galintis eiti tiesiai į priekį ir žiūrėti tiesiai iš paskos“.
Nors Laurello buvo žvaigždė, jo asmeninis gyvenimas pradėjo smukti. Jis buvo vedęs Laura Precht ir susilaukė sūnaus Aleksandro, tačiau galiausiai išsiskyrė tik tam, kad sudarytų kitą nesėkmingą santuoką. Stebėtina, kad tai baigėsi jo areštu – per spektaklį.
Su savo antrąja žmona Emilie Wittl susilaukęs dviejų sūnų, Laurello juos paliko ir niekada negrįžo. Wittl pateikė oficialų skundą policijai, pagal kurį 1931 m. balandžio 30 d. Baltimorės policija Laurello suėmė už sutuoktinės palikimą. Pasukęs galvą atgal, jis mirktelėjo pareigūnams.
Vis dėlto, bene didžiausia dėmė jo biografijoje buvo kaltinimai, kad jis simpatizavo naciams. Netrukus po Pirmojo pasaulinio karo paliko ekonomiškai sugriautą tėvynę, todėl tikėtina, kad jam patiko klastingi Adolfo Hitlerio raginimai stiprinti tautą.
Galiausiai apie paskutinius Laurello gyvenimo metus žinoma nedaug. Jo pasuktos galvos kopija pasirodė 1939–1940 m. pasaulinėje parodoje Niujorke. Paskutinis žinomas jo pasirodymas įvyko 1952 m., likus trejems metams iki jo mirties nuo širdies priepuolio.
Kai kurie teigė, kad jis turėjo „išnarinti kelis slankstelius“, kad visiškai pasuktų galvą, o kiti teigė, kad jis gimė su „išsuktu“ stuburu. Galų gale, rentgeno spindulių aparatų trūkumas paliko šią paslaptį atvirą visiems laikams. Laurello kartą tvirtino, kad kiekvienas gali tai padaryti pakankamai praktikuodamas – mesdamas iššūkį tiems, kurie nori tai atkartoti.
