Ikipalin – kraupi pirštų kapojimo tradicija, praktikuota ištisus šimtmečius: kam reikėjo tokių žiaurių priemonių (Foto, Video, N-14) ()
Pirštų kapojimas, dar vadinamas Ikipalin, buvo paplitęs tarp Dani genties atokioje Papua vietovėje, Vakarų Naujojoje Gvinėjoje, priklausančioje Indonezijai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dani yra viena iš daugelio etninių grupių, kurios gyvena Vidurio aukštumose, Papua, Indonezijoje. Dani gentį sudaro maždaug 25 000 gyventojų.
Pagal ilgamečio papročio reikalavimus, mirus šeimos nariui artimiausias giminaitis nusikirsdavo dalį savo piršto, kaip būdą išreikšti savo sielvartą. Kartais gedint buvo nukertami keli pirštai.
Daniams pirštai yra vienybės ir stiprybės simbolis. Kaip pirštai dirba kartu, nepaisant jų ilgio, vietiniai gyventojai palygino jo funkcijas su artimos šeimos vieneto funkcijomis.
Pirštų pjovimo procesas
Procesas prasideda nuo viršutinės pirštų pusės surišimo keletui minučiui, kad jie visiškai nutirptų. Manoma, kad nutirpus pirštui ir sustojus tos vietos kraujotakai, amputacijos metu jaučiamas mažesnis skausmas.
Kai tik pirštakaulis sulaužomas ir perpjaunamas, žaizda išvaloma, kad būtų išvengta infekcijos. Iš nukirsto piršto liek tik gumbuotas piršto galiukas.
Amputuotas pirštas vėliau sudeginamas iki pelenų ir išsaugomas specialiame puode. Kitais atvejais jis gali būti laikomas amputuoto asmens namuose arba kur nors specialioje vietoje.
Pirštus dažniausiai pjaustydavo kitas artimiausias šeimos narys. Kartais tai būdavo tėvai ar net brolis.
Be nupjauto piršto, gedėtojai taip pat išsitepdavo veidą pelenais ir moliu, išreikšdami savo gilų sielvartą.
Pirštams pjauti naudojami įvairūs objektai, tokie kaip mačetės, peiliai ar net kirviai. Seniau būdavo naudojami pagaląsti akmeniniai peiliukai, o jų bukuoju galu saulaužomas pirštakaulis.
Kai kurie žmonės prarasdavo pirštus, jų net nenupjovę. Pirmiausia jie susilpnindavo pirštus, juos kramtydami, o vėliau užrišdavo virvę, kad sustabdytų kraujotaką. Galutinis tikslas buvo numarinti raumenis dėl deguonies trūkumo.
Kam nukirsti pirštą?
Manoma, kad pirštų pjovimas buvo būdas nuraminti ir atbaidyti protėvių vėlių dvasias, kurios vis dar blaškėsi po kaimą. Taigi, siekiant apsisaugoti nuo dvasių, pirštai buvo nupjaunami kaip aukos forma.
Dažniausiai tai darė moterys
Nors lieka neaišku, kodėl paprotys daugiausia taikomas Dani genties moterims, jame dalyvavo ir kai kurie vyresni vyrai.
Mirus mylimam žmogui, moters viršutinis pirštų sąnarys būdavo amputuojamas. Deja, kai kurios mažylės taip pat buvo nelaimingos šios tradicijos aukos, kai jų mamos per panašų ritualą nukirsdavo jų pirštus. Manoma, kad tai buvo kūdikių ilgaamžiškumo garantija.
Nors ši keista praktika Naujojoje Gvinėjoje buvo paskelbta neteisėta ir uždrausta, kažkada egzistavusio papročio įrodymus galima pastebėti ant bendruomenės vyresnio amžiaus moterų rankų.
