Per visą istoriją žmonių tikėjimas ir jų prisirišimas prie religinių institucijų nuolat kito. Tai kas mūsų laukia toliau? Kokie bus rytdienos dievai, kuriuos garbinsime ir prašysime jų malonės?

Dar prieš Mahometą, prieš Jėzų ir prieš Budą buvo Zaratrustra (dar žinoma kaip Zoroastras).

Maždaug prieš 3500 metų, į bronzos amžių įžengusiame Irane, ši dievybė turėjo vienintelio aukščiausiojo Dievo titulą.

Po tūkstančio metų zoroastrizmas, pirmoji pasaulyje didžioji monoteistinė religija, tapo oficialiu galingos Persijos imperijos tikėjimu, kurios ugnies šventyklas lankė milijonai tikinčiųjų.

Praėjus dar tūkstančiui metų, imperija žlugo, o zoroastrizmo pasekėjai buvo persekiojami ir atsivertė į naująjį savo užkariautojų tikėjimą – islamą.

Dar po 1500 metų – šiandien – zoroastrizmas yra mirštantis tikėjimas, jo šventą liepsną puoselėja vis mažiau maldininkų.

Mes laikome savaime suprantamu dalyku, kad religijos gimsta, auga ir miršta, bet mes taip pat esame keistai akli šiai akivaizdžiai tikrovei.

Kai kas nors bando įkurti naują religiją, tai dažnai atmetama ir laikoma eiliniu kultu. Kai pripažįstame tikėjimą, jo mokymus ir tradicijas laikome nesenstančiais ir šventais. O kai religija miršta, ji tampa mitu, o jos pretenzijos į šventą tiesą baigiasi. Pasakojimai apie Egipto, Graikijos ir Skandinavijos panteonus dabar laikomi legendomis, o ne šventaisiais raštais.

Netgi šiandien dominuojančios religijos nuolat vystėsi per visą žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, ankstyvoji krikščionybė buvo išties plati bažnyčia: senoviniuose dokumentuose yra nuorodų apie Jėzaus šeimos gyvenimą ir Judo kilnumo liudijimų.

Prireikė trijų šimtmečių, kol krikščionių bažnyčia susibūrė aplink Raštų kanoną (Bibliją), o tada 1054 m. ji suskilo į Rytų ortodoksų ir Katalikų bažnyčias. Nuo to laiko krikščionybė toliau augo ir skilo į vis skirtingesnes grupes – nuo kvakerių iki XX a. pradžioje JAV atsiradusių sekmininkų.

Norint atsakyti į šiuos klausimus, geras atspirties taškas yra paklausti: kodėl mes turime religiją apskritai?

Priežastis tikėti

Vienas iš žinomų atsakymų atkeliauja dar iš XVIII amžiaus prancūzų rašytojo ir filosofo, vieno iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, Voltero, kuris rašė: „Jei Dievo nebūtų, reikėtų jį sugalvoti“.

Kadangi Volteras buvo griežtas organizuotos religijos kritikas, šis pasakymas dažnai cituojamas pašiepiančiai. Bet iš tikrųjų Volteras buvo visiškai nuoširdus. Jis įrodinėjo, kad tikėjimas Dievu yra būtinas, kad visuomenė veiktų, net jei jis nepritarė monopolijai, kurią bažnyčia turi šio tikėjimo atžvilgiu.

Daugelis šiuolaikinių religijos studentų sutinka. Plati idėja, kad bendras tikėjimas tarnauja visuomenės poreikiams, yra žinoma kaip funkcionalistinis požiūris į religiją.

Yra daug funkcionalistinių hipotezių, pradedant nuo idėjos, kad religija yra „opiumas masėms“, kurią galingieji naudoja vargšams kontroliuoti, iki pasiūlymo, kad tikėjimas palaiko abstraktų intelektualizmą, reikalingą mokslui ir teisei.

Viena pasikartojančių temų yra socialinė sanglauda: religija suburia bendruomenę, kuri gali įkurti šventyklą ar paremti politinę partiją ir kt.

Tie tikėjimai, kurie išlieka, yra „ilgalaikiai nepaprastai sudėtingo kultūrinio spaudimo, atrankos procesų ir evoliucijos produktai“, – rašo Connor Wood iš Proto ir kultūros centro, Bostone, Masačusetso valstijoje, religinių žinių tinklalapyje „Patheos“, kur jis rašo apie mokslinius religijų tyrimus.

Visą laiką gimsta nauji religiniai judėjimai, tačiau dauguma jų neišgyvena ilgai. Jie turi konkuruoti su kitais tikėjimais dėl sekėjų ir išgyventi potencialiai priešiškoje socialinėje ir politinėje aplinkoje.

Remiantis šiuo argumentu, bet kuri ištverminga religija turi pasiūlyti savo šalininkams apčiuopiamos naudos. Pavyzdžiui, krikščionybė buvo tik vienas iš daugelio religinių judėjimų, kurie atsirado ir beveik išnyko Romos imperijos laikais. Woodo teigimu, šį tikėjimą išskyrė rūpinimosi ligoniais etosas – tai reiškia, kad daugiau krikščionių išgyveno per ligų protrūkius nei pagonių romėnų. Islamas taip pat iš pradžių pritraukė sekėjų, pabrėždamas garbę, nuolankumą ir labdarą – savybes, kurios nebuvo būdingos neramioje VII amžiaus Arabijoje.

Atsižvelgdami į tai, galime tikėtis, kad religijos įgaunama forma atliks funkciją, kurią ji atlieka konkrečioje visuomenėje – arba, kaip galėjo pasakyti Volteras, kad skirtingos visuomenės išras joms reikalingus konkrečius dievus. Ir atvirkščiai, galime tikėtis, kad panašios visuomenės turės panašias religijas, net jei jos vystėsi atskirai. Ir tam yra tam tikrų įrodymų – nors kalbant apie religiją, bet kuriai taisyklei visada yra išimčių.

Pavyzdžiui, medžiotojai-rinkėjai linkę manyti, kad visi objektai – gyvūniniai, augaliniai ar mineraliniai – turi antgamtinių aspektų (animizmas) ir kad pasaulis yra persmelktas antgamtinių jėgų (animatizmas). Tai turi būti suprantama ir gerbiama; žmogaus moralė paprastai nėra reikšminga. Ši pasaulėžiūra yra prasminga grupėms, kurios yra per mažos, kad joms prireiktų abstrakčių elgesio kodeksų, bet kurios turi artimai pažinti savo aplinką. (Išimtis: šintoizmas, senovės animistų religija, vis dar plačiai praktikuojama hipermodernioje Japonijoje.)

Kitame spektro gale knibždėte knibžda Vakarų visuomenės bent jau nominaliai ištikimos religijos, kuriose vienas budrus, visagalis dievas pateikia ir kartais vykdo moralinius nurodymus: Jahvė, Kristus ir Alachas. Psichologė Ara Norenzayan teigia, kad tikėjimas šiais „didžiaisiais dievais“ leido susiformuoti visuomenėms, sudarytoms iš daugybės nepažįstamų žmonių. Neseniai buvo ginčijama, ar šis įsitikinimas yra priežastis, ar pasekmė, tačiau rezultatas yra tas, kad dalijimasis tikėjimu leidžia žmonėms (palyginti) taikiai sugyventi. Žinojimas, kad Didysis Dievas stebi, užtikrina, kaip elgsimės patys.

Ar bent jau taip manome, kad daro. Šiandien daugelis mūsų visuomenių yra didžiulės ir daugiakultūrės: daugelio tikėjimų šalininkai sugyvena vieni su kitais. Ne ir su vis daugiau žmonių, kurie sako, kad jie visai neturi religijos. Mes paklūstame vyriausybių, o ne Dievo, parengtiems ir vykdomiems įstatymams. Sekuliarizmas auga, o mokslas suteikia įrankius suprasti ir formuoti pasaulį.

Atsižvelgiant į visa tai, vis labiau sutariama, kad religijos ateitis yra ta, kad ji neturi ateities.

Įsivaizduok, kad rojaus nėra

Galingos intelektualinės ir politinės srovės paskatino šios idėjos atsiradimą XX amžiaus pradžioje. Sociologai tvirtino, kad mokslo žygis veda į visuomenės „nusižavėjimą“: antgamtiniai atsakymai į didelius klausimus nebebuvo reikalingi. 

Komunistinės valstybės, tokios kaip Sovietų Rusija ir Kinija, priėmė ateizmą kaip valstybės politiką ir niokojo net privačią religinę išraišką. Žymus sociologas Peteris Bergeris 1968 m. laikraščiui New York Times sakė, kad „XXI amžiuje religiniai tikintieji greičiausiai bus randami tik mažose sektose, susikaupusiose, kad pasipriešintų pasaulietinei kultūrai“.

Dabar, kai iš tikrųjų esame 21-ajame amžiuje, Bergerio požiūris išlieka daugelio sekuliaristų tikėjimo pagrindu – nors pats Bergeris 1990-aisiais to atsisakė. Jo įpėdinius drąsina apklausos, rodančios, kad daugelyje šalių vis daugiau žmonių sako, kad jie neturi religijos. Labiausiai tai pasakytina apie turtingas ir stabilias šalis, tokias kaip Švedija ir Japonija, bet, ko gero, dar labiau stebina neturinčių religinių įsitikinimų žmonių augimas, tokiose vietose kaip Lotynų Amerika ir Arabų pasaulis. 

Netgi JAV, ilgą laiką akivaizdi išimtis iš aksiomos, kad turtingesnės šalys yra labiau pasaulietinės, neturinčių religijos žmonių skaičius smarkiai auga. 2018 m. JAV atliktame tyrime nustatyta, kad „jokios religijos“ tapo vienintele didžiausia grupe, išstumiančia evangelikus krikščionis.

Nepaisant to, religija nenyksta pasauliniu mastu – bent jau žvelgiant į skaičius. 2015 m. Pew tyrimų centras sumodeliavo didžiųjų pasaulio religijų ateitį, remdamasis demografija, migracija ir konversija. 

Ir tyrimas parodė toli gražu ne staigų religingumo nuosmukį, o netgi prognozuoja nedidelį tikinčiųjų padidėjimą – nuo ​​84% pasaulio gyventojų šiandien, iki 87% 2050 m. Musulmonų skaičius padidės ir praktiškai atitiks krikščionių skaičių o su jokia religija nesiejančių žmonių skaičius šiek tiek sumažės.

Religija ir toliau augs ekonomiškai ir socialiai nesaugiose vietose, pavyzdžiui, daugelyje Afrikos dalių į pietus nuo Sacharos, ir nyks ten, kur jos yra stabilios. Tai sutampa su tuo, ką žinome apie giliai įsišaknijusius psichologinius ir neurologinius tikėjimo veiksnius. Kai gyvenimas yra sunkus arba ištinka nelaimė, atrodo, kad religija suteikia psichologinės (o kartais ir praktinės) paramos. 

Viename praktiniame tyrime nustatyta, kad žmonės, tiesiogiai nukentėję nuo 2011 m. žemės drebėjimo Kraistčerče, Naujojoje Zelandijoje, tapo daug religingesni nei kiti Naujosios Zelandijos gyventojai, kurie tapo šiek tiek mažiau religingi.

Taip pat turime būti atsargūs aiškindamiesi, ką žmonės iš tikrųjų galvoja sakydami „be religijos“. Jie gali nesidomėti organizuota religija, tačiau tai nereiškia, kad jie yra 100 proc. ateistai. 

1994 metais sociologė Grace Davie suskirstė žmones pagal tai, ar jie priklauso religinei grupei ir (arba) tikėjo religine pozicija. Tradiciškai religingi ir priklausė, ir tikėjo; užkietėję ateistai to nepadarė. Tada yra ir tokių, kurie priklauso, bet netiki – tėvai, kurie lanko bažnyčią, kad gautų vaikui vietą tikėjimą praktikuojančių mokykloje. Ir galiausiai yra tų, kurie kažkuo tiki, bet nepriklauso jokiai grupei.

Tyrimai rodo, kad paskutinės dvi grupės yra reikšmingos. Projektu Understanding Unbelief, vykdomu Kento universitete JK, atliekamas trejus metus truksiantis šešių šalių požiūrio tyrimas tarp tų, kurie teigia netikintys, kad Dievas egzistuoja („ateistai“) ir tų, kurie mano, kad neįmanoma žinoti, ar Dievas egzistuoja („agnostikai“). Tarpiniais rezultatais, paskelbtais 2019 m. gegužę, mokslininkai nustatė, kad nedaugelis netikinčiųjų iš tikrųjų identifikuoja save pagal šias etiketes, o didelės mažumos pasirenka religinę tapatybę.

Be to, maždaug trys ketvirtadaliai ateistų ir devyni iš 10 agnostikų yra atviri antgamtinių reiškinių egzistavimui, įskaitant viską: nuo astrologijos iki antgamtinių būtybių ir gyvenimo po mirties. Netikintieji „pasižymi didele įvairove skirtingų šalių viduje ir tarp jų. Atitinkamai, yra labai daug būdų būti netikinčiu“, – daroma išvada ataskaitoje, įskaitant pažinčių svetainių klišę „dvasingas, bet ne religinis“. Kaip ir daugelis klišių, tai yra tiesos šaknys. Bet ką tai iš tikrųjų reiškia?

Senieji dievai sugrįžta

2005 m. Linda Woodhead parašė knygą „Dvasinė revoliucija“, kurioje aprašė intensyvų tikėjimo tyrimą Britanijos Kendalio mieste. Woodhead ir jos bendraautorė pastebėjo, kad žmonės sparčiai nusigręžia nuo organizuotos religijos, kuri akcentavo prisitaikymą prie nusistovėjusios dalykų tvarkos, link praktikos, skirtos pabrėžti ir ugdyti individų suvokimą, kas jie yra. Jie padarė išvadą, kad jei miesto krikščionių bažnyčios nepriimtų šio poslinkio, bendruomenės taptų nereikšmingos, o savarankiška praktika taptų „dvasinės revoliucijos“ pagrindine srove.

Šiandien Woodhead sako, kad įvyko revoliucija – ir ne tik Kendalyje. Organizuota religija Jungtinėje Karalystėje nyksta ir tikros pabaigos nematyti. „Religijoms sekasi ir visada gerai, kai jos yra subjektyviai įtikinamos – kai jauti, kad Dievas dirba tau“, – sako Woodhead, dabar Lankasterio universiteto (JK) religijos sociologijos profesorė.

Vargingesnėse visuomenėse galite melstis už sėkmę arba stabilų darbą. Keliose Amerikos megabažnyčiose, kurių bendruomenėse dažnai dominuoja ekonomiškai nesaugios bendruomenės, „klestėjimo evangelija“ yra pagrindinė mintis. 

Tačiau jei jūsų pagrindiniai poreikiai yra gerai patenkinti, labiau tikėtina, kad ieškosite pilnatvės ir prasmės. Tradicinė religija nesugeba to patenkinti, ypač kai doktrina kertasi su moraliniais įsitikinimais, kylančiais iš pasaulietinės visuomenės – tarkime, dėl lyčių lygybės.

Atsakydami į tai, žmonės pradėjo kurti savo tikėjimus.

Kaip atrodo šios savarankiškos religijos? 

Vienas iš būdų yra sinkretizmas. Tradicijų ir praktikų derinimo metodas - „pasirinkti ir sumaišyti“, kuris dažnai atsiranda dėl kultūrų maišymosi. 

Daugelis religijų turi sinkretinių elementų, nors laikui bėgant jie asimiliuojasi ir tampa nepastebimi. Pavyzdžiui, tokie festivaliai kaip Kalėdos ir Velykos turi archajiškų pagoniškų elementų, o daugelio žmonių kasdieninė praktika apima mahajanos budizmo, daoizmo ir konfucianizmo mišinį. Sujungimus lengviau pastebėti palyginti jaunose religijose, tokiose kaip vodoun ar rastafarizmas.

Alternatyva yra racionalizuoti. Nauji religiniai judėjimai dažnai siekia išsaugoti pagrindinius senesnės religijos principus, pašalindami iš jos elementus, kurie galėjo tapti slegiantys ar pasenę. Vakaruose humanistai pertvarko religinius motyvus: buvo bandoma perrašyti Bibliją be jokių antgamtinių elementų, buvo raginama statyti kontempliacijai skirtas „ateistines šventyklas“. O „Sekmadienio asamblėjos“ tikslas – atkurti gyvos bažnytinės pamaldos atmosferą, neatsižvelgiant į Dievą. Tačiau be gilių tradicinių religijų šaknų jos gali strigti: sekmadienio asamblėja po pradinės sparčios plėtros, kaip pranešama, dabar susiduria su sunkumais išlaikyti savo pagreitį.

Tačiau Woodhead mano, kad religijos, kurios gali iškilti iš dabartinės suirutės, turės daug gilesnes šaknis. Pirmoji dvasinių revoliucionierių karta, sulaukusi pilnametystės septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, buvo optimistiškai nusiteikusi ir universalistiška, mielai sėmėsi įkvėpimo iš viso pasaulio tikėjimų. Tačiau jų anūkai auga geopolitinių įtampų ir socialinio bei ekonominio nerimo pasaulyje; jie labiau linkę atsigręžti į tariamai paprastesnius laikus. „Nuo globalaus universalumo atsitraukia vietinės tapatybės“, – sako Woodhead.

 

„Labai svarbu, kad jie būtų tavo dievai, kad nebūtų tiesiog išgalvoti.“

Europos kontekste tai sudaro sąlygas atgimti susidomėjimui pagonybe. Pusiau pamirštų „gimtųjų“ tradicijų išradimas iš naujo leidžia išreikšti šiuolaikinius rūpesčius, išlaikant modernų susižavėjimą.

Pagonybė taip pat dažnai pasižymi dievybėmis, kurios labiau primena išsklaidytas jėgas, o ne antropomorfinius dievus; kuri leidžia žmonėms susitelkti ties problemomis, kurioms jie jaučia simpatiją, neperšokdami į tikėjimą antgamtinėmis dievybėmis.

Pavyzdžiui, Islandijoje nedidelis, bet sparčiai augantis Ásatrú tikėjimas neturi jokios ypatingos doktrinos, išskyrus šiek tiek senųjų skandinavų papročių ir mitologijos šventes, tačiau jis buvo aktyvus socialiniais ir ekologiniais klausimais. 

Panašūs judėjimai egzistuoja visoje Europoje, pavyzdžiui, „Druidry“ JK. Nors ne visi yra linkę laisvai tą rinktis. Tiesiog kai kuriuos skatina noras grįžti prie konservatyvių „tradicinių“ vertybių, o tai kai kuriais atvejais sukelia konfliktus dėl priešingų įsitikinimų pagrįstumo.

Šiuo metu tai yra nišinė veikla ir kartais gali būti daugiau susijusi su simbolikos žaidimais, nei nuoširdžia dvasine praktika. Tačiau laikui bėgant tai gali virsti nuoširdesnėmis ir nuoseklesnėmis tikėjimo sistemomis: Woodhead nurodo tvirtą Rodnovery (slaviško neopagonizmo) – dažnai konservatyvaus ir patriarchalinio pagoniškojo tikėjimo, paremto rekonstruotais senovės slavų įsitikinimais ir tradicijomis – atėjimą į posovietines šalis, kaip būsimų galimų religijų atėjimo pavyzdį.

Taigi, „nereligingus“ dažniausiai atstovauja ne ateistai ir net ne sekuliaristai, o mišinys „apateistų“ – žmonių, kuriems religija paprasčiausiai nerūpi – ir praktikuojančių tai, ką galima pavadinti „neorganizuota religija“, mišinį. 

Nors tikėtina, kad pasaulio religijos išliks ir vystysis artimiausioje ateityje, likusį šį šimtmetį galime pamatyti santykinai mažų religijų, kurios bandys išsiveržti tarp šių grupių. Bet jei didieji dievai ir bendri tikėjimai yra socialinės sanglaudos pagrindas, kas atsitiktų be jų?

Viena tauta, valdoma Mamonos

Žinoma, vienas atsakymas yra tas, kad mes tiesiog tęsiame savo gyvenimą. Didinga ekonomika, gera valdžia, tvirtas išsilavinimas ir veiksminga teisinė valstybė gali užtikrinti, kad laimingai elgsimės be jokios religinės sistemos. Ir iš tiesų, kai kurios visuomenės, kuriose yra daugiausia netikinčiųjų, yra vienos saugiausių ir darniausių Žemėje.

Tačiau ginčytinas klausimas, ar jie gali sau leisti būti nereligingi, nes turi stiprias pasaulietines institucijas, ar buvimas pasaulietiškumu padėjo jiems pasiekti socialinį stabilumą. Religionistai teigia, kad net pasaulietinės institucijos turi religines šaknis: pavyzdžiui, civilinės teisės sistemos kodifikuoja teisingumo idėjas, pagrįstas religijų nustatytomis socialinėmis normomis. Kita vertus, tokie kaip naujieji ateistai teigia, kad religija yra tik prietaras, o jos atsisakymas leis visuomenėms veiksmingiau pagerinti savo padėtį.

Connoras Woodas nėra toks tikras. Jis tvirtina, kad tokią stiprią, stabilią visuomenę kaip Švedija yra nepaprastai sudėtinga ir labai brangu išlaikyti darbo, pinigų ir energijos prasme – ir tai gali būti netvaru net trumpuoju laikotarpiu. „Manau, kad gana aišku, kad įžengiame į netiesinių socialinių sistemų pokyčių laikotarpį“, – sako jis. „Vakarų sutarimas dėl rinkos kapitalizmo ir demokratijos derinio negali būti laikomas savaime suprantamu dalyku.

Tai yra problema, nes šis derinys iš esmės pakeitė socialinę aplinką iš tos, kurioje vystėsi pasaulinės religijos, ir tam tikru mastu jas išstūmė.

„Būčiau atsargus pavadindamas kapitalizmą religija, bet daugelis jos institucijų turi religinių elementų, kaip ir visose žmogaus institucinio gyvenimo srityse“, – sako Woodas. „Nematoma rinkos ranka beveik atrodo kaip antgamtinė esybė“.

Finansinės biržos, kuriose žmonės susitinka vykdyti labai ritualinės prekybos veiklos, atrodo kaip šventyklos Mamonai. Tiesą sakant, religijos, net ir nebeegzistuojančios, gali pateikti neįtikėtinai tinkamas metaforas daugeliui sudėtingesnių šiuolaikinio gyvenimo bruožų.

Pseudoreliginė socialinė tvarka gali gerai veikti, kai yra geras laikas. Tačiau kai socialinis kontraktas tampa įtemptas – dėl tapatybės politikos, kultūros karų ar ekonominio nestabilumo – Woodas teigia, kad pasekmės yra tokios, kokias matome šiandien: autoritarų kilimas šalyje po šalies. Jis cituoja tyrimus, rodančius, kad žmonės ignoruoja autoritarines nuostatas, kol nepajunta socialinių normų pablogėjimo.

„Tai žmogaus viduje esantis gyvūnas, kuris žiūri aplinkui ir sako, kad nesutinkame, kaip turėtume elgtis“, – sako Woodas. „Ir mums reikia valdžios, kad tai pasakytų“. Galima daryti prielaidą, kad politiniai lyderiai dažnai bendradarbiauja su religiniais fundamentalistais: induistų nacionalistais Indijoje arba krikščionių evangelikais JAV. Tai stiprus derinys tikintiesiems ir nerimą keliantis derinys sekuliaristams: ar kas nors gali įveikti atotrūkį tarp jų?

Atsiminkite atotrūkį

Galbūt viena iš pagrindinių religijų gali pakankamai pakeisti savo formą, kad susigrąžintų daug netikinčiųjų. Tam yra precedentas: 1700-aisiais krikščionybė JAV silpo ir tapo nuobodi ir formali, net kai Proto epochoje iškilo pasaulietinis racionalizmas. Nauja keliaujančių ugnies ir sieros pamokslininkų gvardija sėkmingai atgaivino tikėjimą, davė toną ateinantiems šimtmečiams – įvykis, pavadintas „Didieji pabudimai“.

Nesunku nubrėžti paraleles su šiandiena, tačiau Woodhead skeptiškai vertina tai, kad krikščionybė ar kitos pasaulio religijos ilgainiui gali kompensuoti prarastas vietas. Kadaise buvo bibliotekų ir universitetų steigėjai, jie nebėra pagrindiniai intelektualinės minties rėmėjai. Socialiniai pokyčiai kenkia religijoms, kurios jų nepriima: anksčiau popiežius Pranciškus perspėjo, kad jei Katalikų bažnyčia nepripažins savo vyrų dominavimo ir seksualinės prievartos istorijos, ji rizikuoja tapti „muziejumi“. Ir jų polinkis tvirtinti, kad esame religinės kūrybos viršūnėje, skatina augti jausmą, kad žmonės nėra tokie reikšmingi didžiojoje dalykų schemoje.

Galbūt atsiras nauja religija, kuri užpildytų tuštumą? Vėlgi, Woodhead yra skeptiška. Istoriškai tai, kas skatina religijų kilimą ar žlugimą, yra politinė parama ir visos religijos yra trumpalaikės, nebent jos sulauktų imperijos palaikymo. Zoroastrizmas buvo naudingas, kai jį priėmė viena po kitos einančios persų dinastijos; krikščionybės lūžis įvyko tada, kai ją priėmė Romos imperija. Pasaulietiškuose Vakaruose tokios paramos vargu ar sulauks, galbūt išskyrus JAV. Priešingai, Rusijoje nacionalistiniai neopagonizmo ir stačiatikių bažnyčios atspalviai pelno jiems tylų politinį palaikymą.

Tačiau šiandien yra dar vienas galimas paramos šaltinis: internetas.

Tęsinys kitame puslapyje

Internetiniai judėjimai pritraukia pasekėjų tokiu greičiu, kuris anksčiau buvo neįsivaizduojamas. Silicio slėnio mantra „move fast and break things“ daugeliui technologų ir plutokratų tapo savaime suprantama tiesa. 

#MeToo prasidėjo kaip grotažymė, išreiškianti pyktį ir solidarumą, bet dabar reiškia tikrus ilgalaikių socialinių normų pokyčius. O „Extinction Rebellion“ labai sėkmingai siekė iš esmės pakeisti požiūrį į klimato kaitos ir biologinės įvairovės krizes.

Žinoma, nė viena iš jų nėra religija, tačiau jas sieja paralelės su besiformuojančiomis tikėjimo sistemomis – ypač su tuo pagrindiniu funkcionalistiniu tikslu ugdyti bendruomenės jausmą ir bendrą tikslą. Kai kurie turi ir išpažinties bei aukos elementų. 

Taigi, turint laiko ir motyvacijos, ar iš internetinės bendruomenės galėtų išaugti kažkas aiškesnio religinio? Kokių naujų religijos formų gali sugalvoti šios internetinės „kongregacijos“?

Jau turime tam tikrą idėją.

Deus ex machina

Prieš kelerius metus save paskelbusiais „racionalistinės“ bendruomenės nariais, svetainės „LessWrong“ nariai pradėjo diskutuoti apie minties eksperimentą apie visagalę, itin protingą mašiną, turinčią daugybę dievybės savybių ir kai ką iš Senojo Testamento Dievo kerštingos prigimties.

Ji buvo vadinamas Roko bazilisku. Visas pasiūlymas yra sudėtingas loginis galvosūkis, tačiau grubiai tariant, kai atsiras geranoriškas superintelektas, jis norės padaryti kuo daugiau gero – ir kuo anksčiau jis atsiras, tuo daugiau gero galės padaryti. 

Taigi, norėdamas paskatinti visus daryti viską, kas įmanoma, kad pradėtų egzistuoti, jis nuolat ir atgaline data kankins tuos, kurie to nedaro, įskaitant visus, kurie sužino apie galimą jo egzistavimą. (Jei pirmą kartą apie tai girdite: atsiprašome!)

Kad ir kaip keistai atrodytų, Roko baziliskas sukėlė didelį ažiotažą, kai pirmą kartą buvo pasiūlytas „LessWrong“ svetainėje – pakankamai didelį, kad diskusijos apie jį būtų uždraustos paties svetainės kūrėjo. 

Galima nuspėti, kad tai tik privertė idėją tiesiog sprogti internete – ar bent jau įmantriose jos dalyse – visur, nuo naujienų svetainių iki Daktaro Kas (Doctor Who). Nepaisant kai kurių racionalistų protestų, niekas iš tikrųjų į tai nežiūrėjo rimtai. 

Šiuo atveju nepadėjo tai, kad daugelis racionalistų tvirtai tiki kitomis stulbinančiomis idėjomis apie dirbtinį intelektą, pradedant dirbtiniu intelektu, kuris atsitiktinai sunaikina pasaulį, iki žmogaus ir mašinos hibridų, kurie peržengtų visus mirtingumo apribojimus.

Tokie ezoteriniai įsitikinimai atsirasdavo per visą žmonijos istoriją, tačiau tai, kaip lengvai galime aplink juos kurti bendruomenę, yra nauja. „Mes visada turėjome naujų religingumo formų, bet ne visada turėjome joms palankių erdvių“, – sako Beth Singler, Kembridžo universitete tyrinėjanti DI socialines, filosofines ir religines pasekmes. „Išėjus į viduramžių miesto aikštę ir šaukiant savo netradicinius įsitikinimus, tave vadins eretiku, ir nepatrauksi į savo pusę atsivertusiųjų.“

Mechanizmas gali būti naujas, bet pati žinutė ne. „Bazilisko“ argumentai yra panašūs į „Pascal'io Wager“. XVII amžiaus prancūzų matematikas pasiūlė netikintiesiems vis dėlto laikytis religinių nuostatų, jei tik paaiškėtų, kad kerštingas Dievas egzistuoja. Bausmės kaip būtinybės bendradarbiauti idėja primena Norenzayano „Didžiuosius dievus“. Ginčai dėl būdų, kaip išvengti Bazilisko žvilgsnio, yra tokie pat sudėtingi, kaip ir viduramžių scholastų bandymai suderinti žmogaus laisvę su dieviška priežiūra.

Netgi technologiniai spąstai nėra naujiena. 1954 m. Fredricas Brownas parašė (labai) trumpą apysaką „Atsakymas“, kurioje įjungiamas galaktiką apimantis superkompiuteris ir klausiama: ar yra Dievas? Dabar yra, ateina atsakymas.

Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto verslininkas Anthony Levandowski, mano, kad jų šventas tikslas yra sukurti supermašiną, kuri vieną dieną atsakys taip pat, kaip išgalvota Browno mašina. 

Levandowskis, užsidirbęs turtus su savarankiškai važiuojančiais automobiliais, į antraštes pateko 2017 m., kai visi sužinojo, kad jis įkūrė bažnyčią „Ateities kelias“, skirtą taikiam perėjimui į pasaulį, kurį daugiausia valdo itin protingos mašinos. 

Nors jo vizija skamba geranoriškiau nei Roko baziliskas, bažnyčios tikėjimo išpažinime vis dar yra grėsmingų eilučių: „Manome, kad mašinoms gali būti svarbu pamatyti, kas yra draugiškas jų reikalui, o kas ne. Planuojame tai daryti stebėdami, kas ką padarė (ir kiek laiko), kad padėtume taikiam ir pagarbiai perėjimui.“

„Yra daug būdų, kaip žmonės galvoja apie Dievą, ir tūkstančiai krikščionybės, judaizmo, islamo skonių“, – „Wired“ sakė Levandowskis. „Tačiau jie visada žiūri į tai, ko negalima išmatuoti arba jūs iš tikrųjų negalite pamatyti ar valdyti. Šį kartą viskas kitaip. Šį kartą galėsite pasikalbėti su Dievu tiesiogine to žodžio prasme ir žinoti, kad tai yra klausymasis.“

Realybė kanda

Levandovskis nėra vienintelis toks. Savo bestseleriu tapusioje knygoje „Homo Deus“ Yuvalis Noah Harari teigia, kad šiuolaikinės civilizacijos pamatai griūva besiformuojančios religijos, kurią jis vadina „dataizmu“, akivaizdoje, kuri teigia, kad pasiduodami informacijos srautams galime peržengti savo žemiškus rūpesčius ir ryšius. Kiti besikuriantys transhumanistiniai religiniai judėjimai daugiausia dėmesio skiria nemirtingumui – naujam amžinojo gyvenimo pažado posūkiui. Dar kiti prisijungia prie senesnių tikėjimų, ypač mormonizmo.

Ar tai tikrai vyksta? Kai kurios grupės demonstruojasi arba „nulaužia“ religiją, kad susilauktų paramos transhumanistinėms idėjoms, sako Singleris. „Nereligijos“ siekia atsisakyti tariamai nepopuliarių tradicinės religijos apribojimų ar neracionalių doktrinų, todėl gali patikti nereligingiesiems. 

Turingo bažnyčia, įkurta 2011 m., turi daugybę kosminių principų – „Mes eisime į žvaigždes ir rasime dievus, statysime dievus, tapsime dievais ir prikelsime mirusiuosius“, tačiau jokios hierarchijos, ritualų ar draudžiamos veiklos ir tik vieną etinį pagrindą: „Stenkitės elgtis su meile ir užuojauta kitoms jaučiančioms būtybėms“.

Tačiau, kaip žinome iš misionieriškų religijų, tai, kas prasideda kaip paprastas flirtas ar tuščias smalsumas, galbūt sužadintas rezonansinio pareiškimo ar patrauklios ceremonijos, gali baigtis nuoširdžiu tiesos ieškojimu.

2001 m. JK surašymas parodė, kad džedizmas, išgalvotas tikėjimas, kuriuo tikėjo „Žvaigždžių karų“ geri vaikinai, buvo ketvirta pagal dydį religija: beveik 400 000 žmonių buvo jos įkvėpti ir viskas prasidėjo nuo internetinės kampanijos.

Po dešimties metų šis tikėjimas nukrito į septintąją vietą, todėl daugelis tai atmetė kaip pokštą. Tačiau, kaip pažymi Singleris, tuo tikinčių vis dar yra labai daug žmonių – ir tai trunka daug ilgiau, nei trunka dauguma virusinių tokio religinio tipo kampanijų.

Kai kurios džedizmo atšakos tebėra juokingos, tačiau kitos žiūri į save rimčiau: Jedi ordino šventykla teigia, kad jos nariai yra „tikri žmonės, kurie gyvena arba gyveno savo gyvenimus pagal džedizmo principus“ – įkvėpti fantastikos, bet pagrįsti realaus gyvenimo filosofijos.

Su tokiais skaičiais džedizmas „turėjo“ būti pripažinta nauja JK religija. Tačiau pareigūnai, kurie, matyt, manė, kad tai nebuvo tikras žmonių surašymo faktas, to neužfiksavo. „Daug kas matuojama su Vakarų anglofoniška religijos tradicija“, – sako Singleris. Daugelį metų JK scientologija nebuvo pripažinta religija, nes ji neturėjo aukščiausios būtybės – ką būtų galima pasakyti ir apie budizmą.

Tiesą sakant, pripažinimas yra sudėtinga problema visame pasaulyje, ypač todėl, kad net akademiniuose sluoksniuose nėra plačiai priimto religijos apibrėžimo. 

Pavyzdžiui, Vietnamas oficialiai yra ateistiškas ir dažnai minimas kaip viena nereligingiausių pasaulio šalių, tačiau skeptikai sako, kad taip yra iš tikrųjų todėl, kad oficialiose apklausose neaptinkama didžiulė liaudies religiją išpažįstančių gyventojų dalis. 

Kita vertus, oficialus Ásatrú, Islandijos pagonių tikėjimo, pripažinimas reiškė, kad jis turėjo teisę į „tikėjimo mokesčio“ dalį; dėl to jie stato pirmąją pagonišką šventyklą šalyje per beveik 1000 metų.

Skepticizmas dėl praktikų motyvų trukdo daugeliui naujų judėjimų būti pripažintiems tikromis religijomis, nesvarbu, ar oficialiai, ar plačiojoje visuomenėje. Tačiau galiausiai nuoširdumo klausimas yra didelis iššūkis, sako Singleris: „Kai kas nors pasako jums savo pasaulėžiūrą, turite juos vertinti kaip nominalią vertę“. Pagrindinis testas, kaip ir neopaganams, ir transhumanistams, yra tai, ar žmonės reikšmingai keičia savo gyvenimą, atitinkantį jų deklaruotą tikėjimą.

O tokių pokyčių kaip tik ir nori kai kurių naujų religinių judėjimų įkūrėjai. Oficialus statusas nesvarbus, jei savo reikalui galite laimėti tūkstančius ar net milijonus sekėjų.

Apsvarstykite „Klimatologijos liudininkus“ – dar tik besiformuojančią „religiją“, sukurtą siekiant paskatinti didesnį įsipareigojimą kovoti su klimato kaita. Dešimtmetį, praleistą kuriant inžinerinius klimato kaitos sprendimus, jos įkūrėja Olya Irzak padarė išvadą, kad tikroji problema yra ne techninių sprendimų paieška, o socialinio palaikymo laimėjimas. „Kas yra kelių kartų socialinis konstruktas, organizuojantis žmones pagal bendrą moralę?“, - ji klausia. „Lipniausia yra religija“.

Taigi prieš trejus metus Irzak ir kai kurie draugai ėmėsi statyti tokį konstruktą. Jie nematė reikalo į tai įtraukti Dievo – Irzak buvo užauginta kaip ateistė – bet pradėjo teikti reguliarias „paslaugas“, įskaitant prisistatymus, pamokslą, kuriame liaupsinamas gamtos nuostabumas, ir švietimą aplinkosaugos aspektais. Periodiškai jie apima ritualus, ypač tradicinių švenčių metu. Per Kalėdas jie pasodina medį, o ne jį nukerta; Ledynų atminimo dieną jie stebi, kaip Kalifornijos saulėje tirpsta ledo luitai.

Kaip rodo šie pavyzdžiai, Klimatologijos liudininkai jaučia parodiją – lengvabūdiškumas padeda naujokams įveikti bet kokį pradinį nepatogumą, tačiau Irzak ketinimai yra gana rimti.

„Tikimės, kad žmonės iš to įgis tikros naudos ir bus skatinami dirbti su klimato kaitos klausimu“, – sako ji, o ne vien tik jaudintis dėl pasaulio padėties. Susirinkime yra keli šimtai, bet Irzak, kaip gera inžinierė, yra pasiryžusi išbandyti būdus, kaip padidinti šį skaičių. Be kita ko, ji svarsto galimybę pradėti sekmadieninę mokyklą, kad išmokytų vaikus mąstyti, kaip veikia sudėtingos sistemos.

Pastaruoju metu liudytojai žvalgėsi toliau, įskaitant ceremoniją, surengtą Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje prieš pat pavasario lygiadienį: apsivalymą įmetant į ugnį ką nors nepageidaujamo – parašytą norą ar tikrą daiktą – ir tada peršokant tai. Iš naujo parengta kaip pastanga išlaisvinti pasaulį nuo aplinkos problemų, ji pasirodė esąs populiarus liturgijos priedas. To buvo galima tikėtis, nes tai buvo praktikuojama tūkstančius metų per Nowruz, Irano Naujuosius metus, kurių kilmė iš dalies siejama su zoroastriečiais.

Transhumanizmas, džedizmas, klimatologijos liudininkai ir daugybė kitų naujų religinių judėjimų niekada negali būti per daug. Bet galbūt tą patį būtų galima pasakyti ir apie mažas tikinčiųjų grupeles, kurios prieš tris tūkstantmečius susibūrė prie šventos liepsnos senovės Irane ir kurių tikėjimas išaugo į vieną didžiausių, galingiausių ir patvariausių religijų, kurias kada nors matė pasaulis. Ir kuri įkvepia žmones ir šiandien.

Galbūt religijos niekada nemiršta. Galbūt religijos, išplitusios po pasaulį šiandien, yra mažiau patvarios, nei manome. Ir galbūt kitas didelis tikėjimas dar tik prasideda.

Komentarai (7)