„Nesu žydas tik tada, kai man patogu. Todėl savo mintis paverčiau veiksmais“, – aiškino Lietuvoje gimęs izraelietis Danielius Lupshitzas, kuris jau du kartus Ukrainos kariuomenės gretose kovojo už šios šalies žmones. Jis planuoja ten sugrįžti ir dar sykį.

Kai vasario 24-ąją agresoriai iš Rusijos įsiveržė į taikią Ukrainą ir pradėjo žudyti net civilius jos gyventojus, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, prezidentas Volodymyras Zelenskis netrukus kreipėsi į pasaulį ne tik prašydamas vyriausybių pagalbos ginantis, bet ir kviesdamas užsieniečius prisidėti prie užpultos šalies kariuomenės.

V.Zelenskio kvietimą socialiniame tinkle informacinių technologijų bendrovės vykdomasis direktorius D.Lupshitzas perskaitė savo biure Vilniuje, kuris įsikūręs toje pačioje gatvėje kaip ir Ukrainos ambasada.

Kelias minutes Danieliaus galvoje tvyrojo sumaištis, kai baimė grūmėsi su pareiga, bet netrukus 44 metų vyras ryžtingai įžengė į ambasadą, susirado gynybos atašė ir pareiškė norintis padėti Ukrainai kaip kareivis. Iš atašė reakcijos D.Lupshitzas suprato, kad jis buvo pirmasis Lietuvoje, atsiliepęs į V.Zelenskio prašymą, nes diplomatas apie tokią galimybę net nebuvo girdėjęs.

Bet paskui viskas vyko greitai. Vilniuje pastaraisiais metais gyvenantis ir dirbantis D.Lupshitzas dar planavo skristi pas šeimą į Izraelį atšvęsti vyriausio sūnaus 13-ojo gimtadienio ir jo bar micvos – žydų religinės pilnametystės šventės, bet susirgo COVID-19. O kai pasveiko, išvyko kariauti į Ukrainą.

D.Lupshitzas trejus metus yra tarnavęs Izraelio kariuomenėje ir dar dešimtmetį buvo jos rezerve, taigi ginklą į rankas ėmė ne pirmą kartą.

– Kas lėmė, kad nedvejodamas išvykote į Ukrainą kariauti?

– Sprendimą turėjau priimti greitai – nebuvo laiko mąstyti. Iki paskutinės minutės netikėjau, kad Rusija ryšis pulti Ukrainą, – buvau iš tų, kurie sakė, kad tai eilinis žvanginimas ginklais ir galios rodymas.

Net prasidėjus karui dar nesvarsčiau vykti į Ukrainą, bet kai pamačiau V.Zelenskio įrašą, mano viduje kilo audra.

Manote, kad nebijau? Nesu karo narkomanas ar samdinys, kariaujantis dėl pinigų. Ėjau tik dėl to, kad reikėjo. Bet esu paprastas žmogus, o ne didvyris – turiu išlaikyti savo šeimą, rūpintis trimis sūnumis.

Tačiau greitai galvoje susidėliojau dalykus, kurie mane gąsdina, ir tuos, kurie, mano manymu, yra teisingi. Nesu fanatikas – tiesiog renkuosi gyvenimą pagal judaizmo kanonus, o mano knygoje – Talmude – labai aiškiai parašyta, kad visą laiką turiu būti šviesa tautoms, kitaip tariant, – pavyzdys.

Tikiu, jog turiu užduotį, kad Dievas sukūrė mus – žmones – tam, kad pasaulis būtų geresnis. Aš taip gyvenu ir neapsimetinėju. Nesu žydas tik tada, kai man patogu. Todėl savo mintis paverčiau veiksmais.

Kai persirgau koronavirusu, kovo pradžioje išvykau į Ukrainą – mano įmonės direktorius nuvežė iki sienos, susitikau su gruzinais ir nuvykome į pirmąją bazę prie Lvivo. Ten buvome padalyti: turintieji kovinės patirties paskirti į karštuosius taškus, jos neturintieji gavo kitas užduotis.

– Ukrainoje tarnavote „Alpha“ komandoje. Kokios buvo jūsų užduotys?

– Visi turėjome kovinės patirties, tad mūsų nereikėjo mokyti.

Bet treniravomės. Kariniame koviniame junginyje vienas svarbiausių dalykų yra komunikacija, todėl mokėmės suprasti ir pajusti vienas kitą, nes kovos lauke esi ne vienas.

Esame skirtingai fiziškai pasirengę, vienas bėga lėčiau, kitas greičiau, todėl turi susikalbėti. Juk ir ugnies linija turi būti ta pati, kad nešaudytume saviškiams į nugarą.

Be to, vykome į vietoves, kurių nepažįstame. Nežinome, kur stovi namas, kur miškas, o kur kapinės. Yra daug taktinių dalykų, kurie turi būti ne tik aptarti, bet ir išbandyti.

„Alpha“ komandoje buvo vien užsieniečiai. Pastarąjį sykį tarp jų buvo ir lietuvis, kurį sutikome Ukrainoje. Vadinome jį Rocky. Jis, labai geras ir profesionalus kareivis, pareiškė norą prisidėti prie mūsų, bet pirmiausia turėjome išsiaiškinti, kokie jo tikslai.

Visi mes susibūrėme ginti žmonių, o ne žudyti rusų. Tai – didelis skirtumas. Matyt, yra užsieniečių, kurie į Ukrainą vyksta dėl karo turizmo, bet mes ten vykome, nes tikime, kad silpnuosius reikia ginti nuo genocido. Negaliu rusų vadinti kareiviais. Jie tiesiog nusikaltėliai, prievartautojai, marodieriai.

Dėl Ukrainoje vis dar kariaujančių komandos draugų saugumo daug detalių negaliu atskleisti, bet kai nuvykau pirmą kartą kovo mėnesį, tarnavau tarptautiniame legione.

Mūsų užduotis Irpinėje buvo išvalyti pastatus, kuriuose galėjo būti įsitvirtinęs koks nors priešo dalinys su snaiperiais. Miške aptikome šarvuotą mašiną ir ją sunaikinome.

Kai tik palikome Irpinę, dar kartą buvo apšaudytas tiltas ir žuvo amerikietis žurnalistas. Prieš tai, keldamiesi per tiltą, su juo pasisveikinome.

Kai į Ukrainą nuvykau antrąsyk balandžio mėnesį, jau tarnavau labai rimtose – geriausiose – pajėgose, už kurias nėra nieko aukščiau. Šįkart mūsų užduotis buvo stebėjimas ir priešų pozicijų žvalgyba. Buvome Ukrainos pietuose, per 2,5 km nuo rusų fronto linijos.

Dabar vėl planuoju grįžti į Ukrainą. Turiu įsipareigojimų kariniam vienetui, kuriame tarnavau, bet dar nežinau, ar grįšiu kaip kareivis, ar kaip savanoris padėjėjas.

– Kokios buvo jūsų pareigos „Alpha“ komandoje?

– Be taktinių granatsvaidininko pareigų, buvau ir komandos seržantas, atsakingas, kad nieko nestigtų.

– Fronto linijoje naktį buvote apšaudyti fosforo ir kasetiniais sviediniais – viso pasaulio konvencijų uždraustais sprogmenimis. Kaip tokiose situacijose susidorojote emociškai, suprasdami, kad priešai nesilaiko net karo taisyklių?

– Jei kas sako, kad nebijo, tai yra netiesa. Emociškai sudėtinga, kai šalia pradeda švilpti sviediniai. Kita vertus, tokiose situacijose ne mąstai, o tiesiog darai.

Kare yra du svarbūs garsai. Viena, kai kažkur iššauna ir išgirsti „bumbt“. Bet jei išgirsti švilpimą – jau blogai.

Tada tiesiog puoli ant žemės ir stengiesi susirasti kokią nors apsaugą – akmenį, medį, namo sieną. Visa tai darai neklausinėdamas, tikėdamasis, kad sviedinys į tave nepataikys.

– Vis dėlto neišvengėte netekčių – Ukrainoje žuvo jūsų komandoje kariavę gruzinai Bero ir Dato.

– Nemoku apsakyti, ką jaučiau, kai jie žuvo. Bero gyveno su manimi viename kambaryje, miegojo virš manęs. Su juo daug kalbėdavomės, jis planavo įsikurti Vilniuje.

Dato buvo labai draugiškas, geras, šviesus žmogus. Daug šypsodavosi, klausinėdavo. Jie žuvo tądien, kai po pirmo karto Ukrainoje grįžau į Vilnių. Žinia apie jų žūtį sudaužė man širdį.

Būdami ten su civilių mirtimis nesusidūrėme. Vieną lavoną radome ant kelio. Jis buvo be uniformos, bet kadangi Rusijos armija savų nesusirenka, greičiausiai tai buvo rusas.

– Kokia buvo jūsų buitis?

– Gyvenome ten kitaip, nei esame pratę. Pavyzdžiui, miegojome prie krosnies su pelėmis, kurios kėlė vestuves. Džiaugsmai ten paprasti: karštas maistas ar kava su pienu.

Didesnėje bazėje galėjome sau leisti daugiau. Neseniai buvo Perėjimo šventė Peisachas – žydiškos Velykos. Radome moterį, kuri prigamino maisto, stebuklingai gavau macų – paplotėlių iš nekildintos tešlos. Ir buvo labai gera.

Atsirado internetas – vėl esi laimingas. Karo zonoje slopina GSM ryšį, nes juo nesaugu naudotis – rusai mato, iš kur ateina signalas, ir artilerija pradeda ten šaudyti. Rašydamas socialiniuose tinkluose irgi rizikuoji savo ir savo kareivių gyvybe, tad tai darai kelios dienos po to, kai palieki tą vietovę.

Kare daug dalykų negali daryti – negali degti šviesos, net jei elektra ir yra, nes naktį priešai pamatys ir pradės šaudyti ar paleis raketas. Tenka grįžti kone į pirmykštį gyvenimą.

– Ar gyvendami tokiomis sąlygomis, nuolat susidurdami su mirtimi žmonės neatbunka? Nesmunka jų moralinis nusiteikimas? Pats feisbuke prasitarėte, kad teko atsisveikinti su dviem komandos nariais, nes jų elgesys neatitiko jūsų moralinių standartų.

– Nuovargis juntamas, nes karas sekina. Bet visi žinojome, kodėl mes ten. Atvykome ne ieškoti nuotykių, o ginti šalies, pirmiausia ginti žmonių. Tai padeda susivokti, kai tampa sunku.

Žinoma, kad ne kartą pagalvojau, ką čia veikiu? Gal geriau važiuosiu į Vilnių ir eisiu į kokį barą. Aš juk turiu kuo užsiimti gyvenime. Neseniai su draugais Dovydu Vitkausku ir Donatu Andrijausku atidarėme viešąją įstaigą „SOS Ukraine“ ir Ukraina rūpinamės kitaip – padedame pabėgėliams pradedant maistu, baigiant jų įdarbinimu, buitimi.

Turiu daug ir kitokios veiklos, bet būdamas Ukrainoje žinau, dėl ko ir kam ten esu. Rabinas Hilelis Senasis pasakė: „Jei ne aš, tai kas? Jei ne dabar, tai kada?“ Šie žodžiai padėdavo pakelti moralinį ūpą, kai būdavo išties sunku.

Šiaip ar kitaip, žmonės turi suprasti, kad nėra nieko nemokamo. Laisvė kainuoja. Žmonės, kurie eina ginti Ukrainos, aukoja savo kraują, šeimas, gyvybę arba visam gyvenimui tampa neįgalūs.

Ukrainos kariuomenėje netarnauja samdiniai ar robotai. Tai – tautos kariuomenė. Bet karas yra brangus. Ir turime jiems padėti.

– Kai pirmąsyk parvykote iš karo Ukrainoje, prasitarėte, kad kovojote kone nuogas basas, todėl grįžote rinkti pagalbos, kad bent jūsų ir jūsų komandos draugų amunicija būtų tinkama.

– Po dviejų savaičių nusprendžiau grįžti, nes buvome neapsirūpinę. Mums buvo išdalyta pakankamai, bet netinkamos amunicijos: šarvai ir šalmas – per sunkūs, morališkai pasenę.

Gerai, kad šalmą turėjau, bet tas, išduotas, netiko būtent toms užduotims, kurios teko man.

Viena, kai tu stovi su šalmu patikros punkte ir tas šalmas gerai saugo galvą.

Kas kita, kai su tuo pačiu šalmu reikia bėgti. Jis per sunkus, per didelis, dengia akis, negali užsikišti komunikacijos prietaiso, prisisegti naktinio matymo įrenginio. Ypač turint galvoje, kad mūsų užduotis Irpinėje buvo valyti namus ir juose įsitvirtinti, o aptikus priešą jį nugalėti. Su tokia ekipuote 90 proc. tai buvo neįmanoma.

Vien mano šarvai svėrė apie 20 kg. Dar apie 50 kg svėrė daiktai, nes išeidavome ne dienai. Reikėjo padėti kulkosvaidininkui, nes jis vienas negali paimti visos įrangos. Dar turi neštis raketinę granatą ir savo automatą. Tempdamas tokį svorį nueini apie 20 km, o paskui dar turi kariauti.

Nesu geležinis žmogus, o paprastas išlepęs vilnietis. Bet kare svarbios visos smulkmenos. Batai, kuriuos avi, uniforma, kuri pritaikyta arba ne, kaip prisegtos gertuvės ar ginklas.

Mano dabartiniai šarvai sveria 7 kg – kone triskart mažiau negu ankstesnieji. Su jais galiu greičiau bėgti, jei staiga pradeda šaudyti iš automato.

Reikalingus dalykus susirinkome per „SOS Ukraine“ – žmonės paaukojo, kad galėtume įsigyti tinkamus batus, liemenes, šarvus, šalmus.

– Sprendimą vykti į karą priėmėte greitai ir su niekuo nepasitaręs. Kaip į tai reagavo Izraelyje gyvenantys jūsų žmona Lisa ir sūnūs 13-metis Judah Davidas, 12-metis Eliazaras Nathanas ir 11-metis Jonathanas Ezekielis?

– Nebuvau tikras, kaip žmona reaguos, nes sprendimas jau buvo priimtas. Tačiau kai pasakiau, ką padariau, Lisa ištarė: „Aš tavimi didžiuojuosi.“ Net pravirkau dėl tokios garbės, dėl visiško žmonos atsidavimo ir pasitikėjimo.

O mano sūnūs su motinos pienu gauna moralinius dalykus, kad visada turi ginti silpnesniuosius, nepriklausomai nuo jų tautybės, religijos, lyties, seksualinės orientacijos.

Berniukams skiepijama meilė žmonėms ir aukšti moraliniai standartai.

Vienas tokių, su kurio mintimis tapatinuosi, yra generolas Gideonas, kuris yra pasakęs: „Pažiūrėkite į mane ir darykite kaip aš.“ Tai reiškia, kad jis visur stengėsi būti geriausias, padėti žmonėms, būti gynėjas, būti šviesa tautoms. Tai yra ir mano užduotis – būti šviesa tautoms ir skiepyti savo sūnums tas pačias moralines vertybes.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Eglė Šilinskaitė-Puškorė

Komentarai ()