Geografija „nebėra neutralus dalykas“ rašo Robert Butler paskutiniame savo „žalios“ rubrikos pranešime. Klimato kaita padarė ją „nauja istorija“ – dinamiškesne ir labiau gąsdinančia ...

Ne taip seniai rašytojas ir akademikas Robert Macfarlane radijo eterio metu aptarinėjo savo paskutinę knygą „Laukinės vietos“. Diskusijos viduryje Kembridžo anglų kalbos dėstytojas Macfarlane atvirai prisipažino klausytojams, kad labiau norėtų dirbti universiteto geografijos skyriuje, kadangi ten vyksta realus gyvenimas.

Aš studijavau anglų kalbą ir neįsivaizdavau, kad norėsiu užsiimti geografija, tačiau dabar aš tiksliai žinau, ką Macfarlane turėjo galvoje. Aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio mokiniams geografija atrodė saugi ir truputį nuobodi. Mes sužinotume apie tokį fizinį procesą kaip pakrantės slinkimas, kuris pakelia ir parodo nuosėdas, ir galėtume jį stebėti, pavyzdžiui, Sufolko apylinkėse, pietryčių Anglijoje. Čia audros bangos permeta titnagą per kranto keterą, kuri neleidžia joms prasiskverbti toliau, ir todėl per ilgus metus šioje vietoje susikūrė didžiulė sekluma. Dabar ji yra dešimties mylių ilgio ir yra tapusi mažų žuvėdrų ir silkinių kirų pamėgta vieta.

Pakrantės slinkimą, kaip aliuvines lygumas ar ledynų tirpimą, ilgą laiką buvo galima lengvai paaiškinti tam tikrų žemėlapių ar spalvotų diagramų pagalba. Geografija suteikė jausmą, kad nors pasaulis keičiasi, jis tai daro lėtai, tvarkingai ir net vaizdingai.

Knygoje „Svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest) panelė Prism prieš kelioms minutėms palikdama Cecily vieną liepia šiai perskaityti „Politinę ekonomiją“, tačiau skyrių apie rupijos kritimą „ji galinti praleisti“. Panelės Prism aiškinimu, šis skyrius „pernelyg sensacingas“. Panelei Prism būtų tekę rimtai pagalvoti, kokį skyrių jos mokinė turėtų praleisti, skaitydama savo geografijos vadovėlį.

Dabar situacija pasikeitė. Šiuo metu darosi vis sunkiau pasakoti ką nors iš geografijos (pavyzdžiui, apie žemės ūkį, apledėjimą, upes ar populiaciją) taip, kad pašnekovo veide nepasirodytų panikos ženklai. Tai daugiau nėra neutralus dalykas. Bet kuriuo momentu gali iškilti klausimas dėl vandens sūrumo Bangladeše, vandenyno rūgštingumo ar Afrikos žemiau Sacharos pavertimo dykuma. Ir visuomet, kalbėdami apie geografiją, mes rizikuojame galiausiai pereiti prie aktualiausios temos: klimato kaitos. Šiame kontekste panelė Prism greitai pastebėtų, kad geografiją daugiau nėra tas dalykas, apie kurį galima būtų kalbėti valgymo metu.

Kažkas panašaus atsitiko ir atlasams. Vienu metu tai buvo paprasti leidiniai su papildoma informacija apie nacionalinių vėliavų spalvas. Dabar atlasai yra prikrauti žemėlapių, vaizduojančių miestus, kurie gali išnykti, jeigu Arkties ledynai ištirps, parodančių planetos gyventojų skaičiaus augimo dinamiką, santykinį šalių dydį pagal anglies dvideginio emisijas bei vietoves, kur bus jaučiamas didžiausias vandens trūkumas ir gali kilti konfliktai dėl resursų. Trumpai sakant, atlasas dabar atrodo kaip istorinių prognozių rinkinys.

Būtų lengva įsivaizduoti alternatyvų pasaulį, kuriame BBC Naujienos prasidėtų oro prognoze, perspėjančios mus dėl šiluminių bangų, uraganų ir musonų. Po to aplinkos ekspertas pateiktų mums analizę, kokią įtaką visa tai turės badui, karams dėl išteklių ir migracijai. Ir tik pačioje pabaigoje atsipalaidavęs politologas, stovėdamas priešais Downing Street 10, papasakotų mums eilinio išlaidų skandalo detales. Ir tai būtų logiška.

BBC naujienų kūrėjai vis dar laikosi XIX a. pasaulio įvykių perspektyvos, vertindami politiką kaip priešingų požiūrių susidūrimą, kuris gali būti išspręstas rinkimų, susitikimų ir kitų priemonių dėka. Su tokia prieiga aplinkos reikalai lieka nuošalyje, kai tuo tarpu istorija rodo, kad civilizacijos likimas dažnai priklauso nuo to, kaip ji elgiasi su aplinka, gamta. Pagrindiniai veiksniai, kurie apspręs mūsų gyvenimą per artimiausius 50 metų, bus greičiausiai tie, kuriuos mes nelabai galime kontroliuoti. Kaip pažymėjo JTO Generalinis sekretorius Ban Ki-moon, galima derėtis su Iranu, bet su gamta derybos yra neįmanomos.

Montesumos parodos Britanijos muziejuje lankytojams vaizdingai primenama, kas bus, jeigu ekosistema patirs papildomą spaudimą. Teotihuakano miestas VII a. turėjo 200 tūkstančius gyventojų, o po to jis staiga išnyko. Istorikas Tom Holland, „Millennium“ autorius, paliko parodą susijaudinęs dėl „netikėto panašumo jausmo“. Actekai prarado ryšį su kai kuriais geografijos faktais ir jų poreikiai tapo didesni už jiems prieinamų natūralių išteklių kiekį. „Ar mes Vakaruose nesame mūsų laikų Actekai?“ – klausia T. Holland. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Kembridže geografijos skyrius tapo patraukliausiu. Geografija yra nauja istorija, ir šiandien mes joje gyvename.

Komentarai (0)