Mykolas Drunga. Pasaulį valdys Erelis ir Drakonas? (12)
„Šiomis dienomis neįmanoma mąstyti apie Ameriką ir jos būsimą vaidmenį pasaulyje, tuo pačiu nemąstant ir apie Kiniją“. Taip neseniai „New York Times“ rašė apžvalgininkas Davidas Brooksas ir priėjo išvadą, kad „kol JAV nesumažins savo skolų ir nesutvarkys savo biudžeto, tol santykiai su Kinija nebus tvirti ir saugūs“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žurnalistas taip nusprendė pasiklausęs dviejų ekspertų ginčo. Vienas jų, Harvardo universiteto profesorius Niallas Fergusonas, teigė, jog Kinija ir Amerika ilgą laiką gyveno simbiozėje, tiesiog sudarė darnų duetą, kurį galima pavadinti „Kimerika“.
Šiame duete Kinija gamino, o Amerika pirko, Kinija taupė, o Amerika išleido. Nuo 1995-ųjų iki 2005-ųjų Jungtinių Valstijų santaupų norma nukrito nuo 5 proc. iki nulio, o Kinijos paaugo nuo 30 iki beveik 45 proc.
Šis vienpusiškumas įgalino kinus investuoti didelius savo kapitalo kiekius į Jungtines Valstijas ir dolerinius aktyvus. Pigi kinų darbo jėga leido infliacijai Amerikoje likti mažai. Kinų pastangos neleisti žemai juanio vertei kilti dolerio atžvilgiu leido doleriui išlikti tvirtam, o amerikiečiams leido skolintis mažomis palūkanų normomis.
Per pirmuosius kelerius XXI amžiaus metus Kimerika klestėjo. Ši sąjunga pagamino maždaug ketvirtadalį bendrojo pasaulio produkto, ji atsakinga už maždaug pusę viso pasaulio ūkio augimo. Tačiau santuoka, kurioje vienas partneris generuoja visas santaupas, o kitas partneris – visas išlaidas, ilgai laikytis negali.
Jau dabar didėja trintis, kuri ves prie konflikto, skyrybų, potencialios katastrofos. Kinija pradeda atsijungti nuo Amerikos, Kinijos verslo vadovai daro prielaidą, kad Amerikos vartotojai jau niekada nesileis azartiškai išlaidauti. Kinai plėtoja ekonomiką, kuri labiau pasikliauja vidaus vartojimu.
Kinijos pareigūnai taip pat linkę manyti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos niekada nebesusitvarkys su savo biudžetu, amžinai skendės skolose. Gali būti teorinių planų sumažinti valstybės deficitą ir įsiskolinimą, tačiau nėra politiškai įmanomo būdo, kaip tai pasiekti.
Devalvacija neišvengiama, ir kinai darbuojasi, kad baigtųsi dolerio, kaip pasaulio rezervinės valiutos, vaidmuo. Tuo pačiu stiprėja kinų nacionalizmas, tam padeda internetas, kinai visame pasaulyje įsigyja naujų išteklių ir drauge kuria užjūrio imperiją, kuri grasina Amerikos interesams.
Galvok apie Kiniją, – teigė N. Fergusonas, – kaip apie kaizerio Vilhelmo Vokietiją prieš Pirmąjį pasaulinį karą: tai didėjanti, agresyvi, nacionalistinė galybė, jos ambicijos išardys buvusius komercinius ryšius ir istorines draugystes.
Kitaip į Kiniją žiūrėti siūlė trejus pastaruosius metus joje gyvenęs žurnalo „Atlantic“ bendradarbis James`as Fallows`as. Jis neneigė kai kurių N. Fergusono pateiktų ekonominių samprotavimų, tačiau teigė, jog vieno tokio daikto kaip „Kinija“ ar netgi „kinų tauta“ nėra.
J. Fallowso nuomone, daugelis Kinijos pareigūnų ištartų antiamerikietiškų pareiškimų yra vidaus vartojimui, kad būtų sumažintas nerimas namie, ir tam, kad netgi būtų įgalinta tolesnė integracija su Vakarais. Ta integracija jau yra gili ir dar gilės.
Labai, labai daug kinų Amerikoje gavo išsimokslinimą ir ja žavisi ar bent ją gerbia. Jeigu apsilankai tokiuose miestuose kaip Sianas, matai, jog amerikiečių ir europiečių aviacijos bendrovės ten visiškai integruotos į vietos prekybos tinklą.
Pagrindinis J. Fallowso akcentas – psichologinis. Kai jis devintąjį dešimtmetį gyveno Japonijoje, jam kartais atrodydavo, kad japonai amerikiečių atžvilgiu tarsi apmaudaudavo dėl to, jog manydavo, kad kuo geriau sekasi japonams, tuo prasčiau sekasi amerikiečiams.
Šitokio dalyko, – sakė J. Fallowsas, – jis beveik niekada nepajuto Kinijoje. Vietoj to jis sutiko daugelį pareigūnų, tiesiog nesitveriančių džiaugsmu, kad integruojasi į pasaulį. Jų motinų kojos buvo surištos. Jie patys plušėjo laukuose Mao Dzeduno vadinamosios „Kultūrinės revoliucijos“ metu. Dabar jiems atviri vartai į visą pasaulį.
Kai kurie J. Fallowso kalbinti kinai mano, kad Jungtinės Valstijos iš tiesų įgyvendina prie nuosmukio vesiančią biudžeto politiką, bet jiems tai kelia ne džiaugsmą, o rūpestį. Jo nuomone, nors ateitis neaiški, tačiau Kinijos pareigūnai vis tiek laiko dolerį mažiausiai rizikinga investicija. Viduje Kinija demokratiška netaps, tačiau individualios laisvės didės.
J. Fallowsas sutiko, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kinija XXI amžiuje dominuos, tačiau tarp jų bus ir geranoriško bendradarbiavimo“. Bet vis tiek Amerikai reikės mažinti savo skolas ir suvaldyti savo biudžetą, – „New York Times“ straipsnį baigė Davidas Brookas.
Liuneburgo miesto Šiaurės Vokietijoje „Landeszeitungas“ neseniai įvykusį Jungtinių Valstijų ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimą vertino taip:
„G2 vietoj G20 ar G8. Dvi supergalybės, kurios, nepaisant savo priešiškumo, yra pasmerktos bendradarbiauti, jeigu nori kartu spręsti globalias problemas. Erelio ir drakono suartėjimas Europai reiškia gerą žinią iš artimiausioje ateityje, bet grėsmingą – žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos.
Artimesnėje ateityje juk tik Vašingtonas ir Pekinas sugebės sutvarkyti pasaulio finansų architektūrą. Kinija negali tik finansuoti ir eksportuoti, o Amerika – tik vartoti. Tačiau Europai, kaip pirkėjų ir pardavėjų bendrijai, dar žinomai savo nevieningumu, ilgainiui gresia nusmukti iki nereikšmingumo. Jeigu senasis kontinentas pasirodytų vieningas ir veiksmingas, jis kartu prie stalo sėdėtų Vašingtone“.
Taip rašė Liuneburgo „Landeszeitungas“, o Madrido dienraštis „Pais“ taip pat pabrėžė Amerikos ir Kinijos santykių išskirtinumą:
„Mažai pokyčio signalų siunčia Vašingtono su Pekinu pradėtas dialogas. Abidvi XXI amžiaus supergalybės suprato, jog svarbu rasti bendrą kalbą beveik visais svarbiausiais klausimais. Jau šiandien Kinija turi vyraujantį vaidmenį Azijoje, o ir Afrikoje bei Lotynų Amerikoje ji įgyja vis daugiau reikšmės.
Tuo tarpu Jungtinių Valstijų išėjimas iš vienintelės supergalybės pozicijų akivaizdus: Irakas čia atstovauja kariniam, o finansų krizė – ekonominiam nuosmukiui“.
Pasak Maskvos dienraščio „Komersant“, „kitaip nei Rusijos, kuriai Jungtinės Valstijos pasiūlė tik „naują startą“, atveju, Vašingtonas nori santykius su Pekinu ne tik šiaip pagerinti, bet ir pradėti bendradarbiavimą globaliniu lygiu.
Ypač ūkio ir finansų politikos atžvilgiais šioms dviems šalims žūtbūt reikia savo veiksmus koordinuoti. Kinija yra viena didžiausių JAV skolintojų. Kita vertus, Pekinas vis tiek priklausomas nuo Vašingtono sprendimų. Jeigu amerikiečiai nuspręstų tam, kad paremtų savo ūkį, dolerį devalvuoti, t. y. nusmukdyti jo vertę, tuomet Kinijos atsargos pradėtų tirpti“.
Panašiai pasisakė ir kitas Maskvos dienraštis, „Rosijskaja gazeta“. Anot jo, „vienas iš Baracko Obamos tikslų yra kovoje su savo šalies ūkio nuosmukiu sumažinti jos priklausomumą nuo įvežamų prekių iš Kinijos. Tuo tarpu juk aišku, kad Pekinas kaip tik savo išvežamas prekes, eksportą laiko savo paties ūkio augimo pagrindu. Todėl amerikiečiams nebus lengva kinus įtikinti, kad šie suvaldytų savo užsienio prekybos ambicijas.
Amerikos biudžeto deficitas gali šiemet pasiekti lygį, nuvesiantį prie dolerio devalvavimo. O toks scenarijus kinams būtų košmaras: juk jie didžiausi Jungtinių Amerikos Valstijų kreditoriai, investavę per 800 milijardų dolerių į Amerikos valstybines obligacijas. Tad jeigu Pekinas, kaip nuogąstaujama, iš tiesų nuspręstų savo dolerių išteklius išpirkti, tai reikštų JAV ekonominės galios žlugimą“.
Žodžiu, du pasaulio milžinai vienas nuo kito ekonomiškai labai priklausomi. Jei žlugs vienas, žlugs ir antras.
