Kodėl ekonomistai taip žiauriai klydo? Tokį klausimą rugsėjo 6 d. ilgame „New York Times`o“ straipsnyje kėlė ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas. Kadangi klausimas svarbus, platus ir profesorius jį aptarė iš esmės, manytume, kad jo mintys vertos dėmesio ir bent trumpos santraukos.

Anot P. Krugmano, pagrindinė ekonomistų klaida buvo „supainioti grožį su tiesa“. Ką tai reiškia? P. Krugmanas turėjo omenyje tai, kad ekonomistai, įsistebeiliję į savo sudėtingų matematinių formulių eleganciją ir tikslumą, palaikė jas tiesiog realybės atspindžiu, bet tam nebuvę pakankamai pagrindo.

Pradžioje – truputis istorijos. P. Krugmano žodžiais, „nors dabar sunku patikėti, tačiau dar ne taip seniai ekonomistai vienas kitą sveikino dėl jų srityje pasiektų laimėjimų. O tie laimėjimai, – bent taip jie manė, – buvo tiek teoriniai, tiek praktiniai, ir jie tiesiog vedė į ekonomistų profesijos aukso amžių.

Teoriniu atžvilgiu ekonomistai manė įveikę savo vidinius nesutarimus. Pvz., 2008 m. straipsnyje, pavadintame „Makroekonomikos būklė“, Masačusetso technologijos instituto profesorius Olivier Blanchard, dabar pagrindinis Tarptautinio valiutos fondo ekonomistas, skelbė, jog „makrekonomikos padėtis gera“.

Beje, makroekonomika tai ta ekonomikos mokslo šaka, kurios pagrindinės tyrimų kryptys yra stambieji ūkio procesai, pvz., nedarbas, recesija, infliacija, užimtumas, bendras nacionalinis produktas, bendras vidaus produktas (BVP). Šiais klausimais, dėl kurių vertinimo ekonomistai praeityje nesutardavo, dabar, girdi, esama „plataus požiūrių suartėjimo“.

O praktikoje, t. y. realiame gyvenime, ekonomistai buvo įsitikinę, kad procesus valdo. „Centrinė problema – kaip užkirsti kelią depresijai – išspręsta“, – teigė Čikagos universiteto profesorius Robertas Lucasas 2003 m. savo prezidentinėje kalboje Amerikos ekonomikos asociacijai.

2004 m. Benas Bernanke, buvęs Prinstono universiteto profesorius, dabar JAV centrinio banko pirmininkas, džiaugėsi dėl „didžiojo nuosaikumo“, pasireiškusio per pastaruosius du dešimtmečius ekonomikos raidoje, už kurį nuopelnus didele dalimi priskyrė pagerėjusiai ekonomikos politikai.

Tačiau kaip tik pernai viskas nuėjo velniop, – rašė P. Kugmanas ir tęsė:

Dabartinės krizės atėjimą numatė tik labai mažai ekonomistų, tačiau šis suklupimas prognozuojant – tai mažiausia šios srities problema. Kur kas svarbiau – ekonomistų aklumas pačiai katastrofos rinkos ekonomikoje galimybei.

Jie tiesiog įtikėjo, jog rinkos iš prigimties stabilios, jog akcijų ir kitų aktyvų kaina visada teisingai nustatoma. Modeliuose, kuriais jie vadovavosi, nebuvo jokios užuominos apie tokio kracho, koks įvyko pernai, net mažiausią galimybę.

Krizei įvykus, jų nuomonės pasidalijo. Pagrindinis išsiskyrimas pasireiškė tarp tų, kurie liko įsitikinę, kad laisvojoje rinkoje ekonominės sistemos niekada nesuklysta, ir tų, kurie tikėjo, jog kartkartėmis jos pasuka ne tuo keliu, tačiau visus didesnius nukrypimus nuo gerovės kelio gali ištaisyti – ir iš tiesų ištaisys – visagalis JAV centrinis bankas.

Vis dėlto nei viena, nei antra pusė nebuvo pasirengusi susitvarkyti su ekonomika, kuri nuvirto nuo bėgių ir nugarmėjo nepaisant didžiausių centrinio banko pastangų gelbėtis“ , – rašė P. Krugmanas ir tęsė:

„Šios krizės įkandin lūžio linijos ekonomistų profesijoje išrykėjo dar labiau negu bet kada anksčiau. Štai R. Lucasas vadina B. Obamos vyriausybės sumanytus ūkio stimuliavimo planus „makulatūrine ekonomika“, o jo kolega Čikagos universitete Johnas Cochrane`as teigia, jog jie remiasi „pasakomis“.

Į tai atsakydamas Kalifornijos Berklio universiteto profesorius Bradas DeLongas rašo apie „intelektualinį Čikagos mokyklos krachą“, o aš pats rašiau, – priminė P. Krugmanas, – kad Čikagos ekonomistų komentarai yra makroekonomikos viduramžių, per kuriuos pamiršta tai, kas anksčiau išmokta sunkiomis sąlygomis, produktas“.

Tada P. Krugmanas paaiškino klaidą, kurią, jo nuomone, dauguma ekonomistų nelemtai padarė, šiais žodžiais:

„Mano galva, ekonomistų profesija pasuko šunkeliais dėl to, kad ekonomistai, kaip komanda, supainiojo grožį, apsivilkusį įspūdingai atrodančiu matematikos rūbu, su tiesa. Iki Didžiosios depresijos dauguma ekonomistų laikėsi įsikibę į kapitalizmo, kaip tobulos ar beveik tobulos sistemos, viziją. Tačiau šioji vizija negalėjo išsilaikyti masinio nedarbo akivaizdoje, bet kai depresijos laikų atsiminimai blėso, ekonomistai vėl įsimylėjo senąją, idealizuotą ekonomikos viziją, kurioje racionalūs individai sąveikauja tobulai veikiančiose rinkose.

Tik šį kartą ši ekonomika išpuošta įmantriomis matematinėmis lygtimis. [...] Pamatinė profesijos nesugebėjimo priežastis buvo ta, kad ji troško visa apimančios, elegantiškai atrodančios teorijos, su kuria ekonomistai galėjo pademonstruoti ir savo įvaldytos matematikos stiprumą.

Deja, ši romantizuota ir nuo tikrovės galimybių išvalyta ekonomikos vizija vertė ekonomistus nekreipti dėmesio į visa tai, kas galėtų sutrikti. Jų akys atsisakė matyti žmogaus racionalumo ribas, dėl kurių dažnai kyla ir paskui sprogsta burbulai; jie tapo akli nuo vadžių paleistų institucijų problemoms, taip pat ir rinkų, ypač finansinių, netobulumams, dėl kurių ekonomikos operacinė sistema gali staigiai ir neprognozuojamai sutrikti; jie nesuprato pavojų, kurie gali kilti, kai ekonomikos reguliuotojai patys netiki reguliavimo svarba.

Beveik tikra, kad dabar ekonomistai turės išmokti gyventi su neaiškumu ir netvarka. Kitaip sakant, jie turės pripažinti neracionalaus ir dažnai neprognozuojamo elgesio buvimą ir svarbą, suvokti, kad rinkos turi savotiškus ir nedėsningus netobulumus ir kad mums dar labai toli iki elegantiškos, viską paaiškinančios ekonominės teorijos.

Praktiškai tai reiškia, kad ekonomistai turės atsargiau teikti politinius patarimus ir mažinti savo norą išmontuoti saugiklius tikintis, jog visas problemas išspręs rinka“, – rašė Paulas Krugmanas „New York Times`e“.

Žodžiu, jo nuomone, ekonomistų profesija turės iš esmės persitvarkyti, pripažinti didžiulę savo klystamumo galimybę.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Mykolas Drunga

Komentarai (6)