Mūsų portalui gal kiek netradicinės formos straipsnis, kviečiantis skaitytojus pamąstyti apie spartėjantį technologijų ir mokslo progresą ir bendrąja prasme – populiarėjančio loginio bei argumentuoto mąstymo tendencijas, kurios galbūt nulems žmonijos ateitį ir visą būsimąją kultūrą. Tokią temą netiesiogiai pasiūlė viena iš mūsų skaitytojų, atsiuntusi rašytojo Jevgenij Zamiatin romano „Mes“ trumpą apžvalgą, kurią žemiau ir pateikiame.

---

Greitaeigės skraidančios mašinos, aplinkos poveikiui atsparūs drabužiai, kelionės laiku bei telepatinis bendravimas - pasitelkiant tokius įvaizdžius rašomos knygos, kuriami filmai apie ateitį.

Didžioji dalis žmonių, paveikta futuristinės tematikos kūrinių, ateitį įsivaizduoja kaip harmoningą bei laisvą pasaulį, kurio pagrindas – technologijų tarnavimas visuomenei. Tačiau, ar susimąstoma, jog technologinis pasaulis žmones galiausiai pavers savo vergais?

Būtent tokią ateities interpretaciją sukūrė rašytojas Jevgenij Zamiatin, 1921 m. parašydamas antiutopinį romaną „Mes“.

Laimė - be meilės ir alkio!

Romano veiksmas nukelia skaitytoją į XXVI a., kur Vieningosios Valstybės gyvenimas vyksta pagal sekundžių tikslumu nustatytą grafiką: visi gyventojai, vadinami numeriais, keliasi, dirba, valgo bei eina miegoti pagal Šventosios Valandalentės rodmenis.

Kiekvienas numeris gyvena bute stiklinėmis sienomis, kūniška meile mėgaujasi tik su valdžios išduotu rožiniu talonėliu, nevartoja alkoholio ar tabako, nevaikšto naktį gatvėmis.

Visi gyventojai yra laimingi, nes per daugelį metų Vieningosios Valstybės kūrėjams pavyko atrasti matematinę laimės formulę, kurios esmė – meilės ir alkio jausmo nebuvimas.

Matematikos dėsnių taikymas - tai pagrindinis sėkmingai egzistuojančios valstybės komponentas: „Daugybos lentelė išmintingesnė, labiau primenanti absoliutą nei senasis Dievas: ji niekada, suprantate, niekada neklysta. Ir nieko nėra laimingiau už skaičius, egzistuojančius pagal dermės perimtus, amžinus daugybos lentelės dėsnius.

Jokių abejonių, jokių klystkelių. Tiesa yra tik viena. Teisingas kelias – taip pat vienintelis. Ir ta tiesa - du kart du, ir tas teisingas kelias - keturi.

Romane aprašomas pasaulis sutvarkytas taip, lyg būtų milžiniškas mechanizmas, kur kiekvienas individas privalo atlikti savo funkciją, antraip utopinė visuomenės santvarka nustos egzistavusi.

Tačiau šios valstybės gyvavimas modelis anaiptol nėra prievartinis - čia vyksta kasmetiniai rinkimai pompastiškai vadinami „Vienybės diena“. Vienybės dienoje Vieningosios Valstybės piliečiai vienbalsiai išreiškia ištikimybę valstybės valdovui - Rūpintojui.

Pasigirdus klausimui „Kas už?“ visi kaip vienas pakelia rankas aukštyn ir tokiu būdu pademonstruoja savo atsidavimą Rūpintojui bei valstybės santvarkai. Tiesa, paskui seka klausimas „Kas prieš?“, po kurio stoja mirtina tyla, o jos nuotaiką tiksliausiai perteikia sakinys iš romano:

„Visais laikais tai būdavo didingiausia šventės akimirka: visi lieka sėdėti nejudėdami, džiugiai nulenkę galvas maloningajam Numeriausiojo iš Numerių jungui“

Technologijos prieš laisvės troškimą

Romano veiksmas pasisuka nenuspėjama kryptimi, kai pagrindinis herojus D-503 susipažįsta su revoliucijai besirengiančia I-330.

Ši pažintis išmuša iš racionalių gyvenimo vėžių D-503 ir verčia jį nesąmoningai priešintis nustatytoms taisyklėms: jis praleidžia privalomą vakarinę paskaitą, nenueina į darbą, drauge su I-330 nukeliauja už Žaliosios Sienos, į tebeegzistuojantį senąjį pasaulį, kurį pagrindinis veikėjas apibūdina tokiais žodžiais:

„Pravėriau sunkias, girgždančias, nepermatomas duris - ir mes jau niūrioje chaotiškoje patalpoje (jie ją vadino „butu“). Ir vėl tas keistas „karališkasis“ muzikos instrumentas ir laukinė, nesutvarkyta, beprotiška - kaip ir to meto muzika - formų bei spalvų įvairovė. Balta plokštuma - viršuje. Tamsiai mėlynos sienos, raudoni, žali, oranžiniai, senųjų knygų aptaisai, skaistvario žvakidės, Budos stovyla, epilepsijos tampomos, į jokias lygtis netelpančios baldų linijos”

Diena po dienos D-503 mintis vis labiau užvaldo maištingoji I-330, tačiau norėdamas likti ištikimas Vieningajai Valstybei jis bando priešintis jį apėmusiems jausmams, kol galiausiai suvokia „sergantis“ individualumu:

„Tačiau save suvokia, savo individualumą jaučia tik krislo sudirginta akis, tik tvinkstantis pirštas ir tik nesveikas dantis: sveikų akių, dantų, pirštų tarsi nėra. Argi neaišku, kad individuali sąmonė – liga?“

Kol racionalios prigimties D-503 kovoja su bundančiu vidiniu pasauliu, I-330 kartu su bendraminčiais organizuoja pasipriešinimą Rūpintojo santvarkai.

Norintiems paanalizuoti išsamiau mokslų ir technologijų apsuptą pasaulį po daugybės metų, rekomenduojame perskaityti leidyklos “Kitos knygos” išleistą J. Zamiatin kūrinį “Mes”.

-----

Įkvėpti Aušros apžvalgos, prisiminėme, jog esame jau ne kartą publikavę įvairių autorių pamąstymus panašiomis temomis. Dar pirmaisiais portalo gyvavimo metais mūsų bendražygis ir pagalbininkas Gvidas parengė įdomių pamąstymų straipsnelį „Postžmogus: kas mūsų laukia?“. Technologijų ir ypač interneto poveikį žmogui bandė analizuoti ir Ben Macintyre straipsnyje „Pasiirstymas luotu per internetą: kaip internetas keičia mūsų mąstymą“ bei „The Economist“ žurnalistai straipsnyje „kodėl modernus požiūris į progresą yra toks skurdus?“.

Visuose šiuos straipsniuose kalbama apie technologijų ir mokslo tendencijas, keliamas moralinės atsakomybės klausimas ir bandoma pažvelgti į galimą poveikį visuomenei. Tačiau Jevgenij Zamiatin, kaip ir priklauso rašytojui fantastui, žengė dar toliau – pabandė pažvelgti koks gi būtų eilinio žmogaus gyvenimas pasaulyje, jei tokios mąstytojų prognozės pasitvirtintų. Knygos autoriaus kuriamas siužetas remiasi dažna fantastiniuose filmuose ir knygose sutinkama mintimi, jog bet koks ilgalaikis žmogaus vidinio pasaulio suvaržymas anksčiau ar vėliau paskatintų maištą. Tad gal ši maištingosios prigimties savybė mus natūraliai apsaugos nuo “šalto, negyvo ir technokratiškos” pasaulio? Gal žmogus niekada netaps taip vadinamu “postžmogumi”, visa savo prigimtimi besiskiriančiu nuo dabartinio žmogaus? Ar visgi fantastų ir filosofų pasitikėjimas žmogaus laisvės ir individualumo siekiu yra pernelyg išaukštintas ir nepagrįstas, tad galiausiai kova su šalta ir racionalia mokslo ir pažinimo logika bus pralaimėta?

Komentarai (13)