Jau trejus metus į Lietuvą atvykstantis dėstyti Sankt Peterburgo tarptautinio vadybos instituto Marketingo ir akademinės strategijos departamento vadovas Vladimiras B. Kolchanovas teigia, kad lietuviai įsiveržti į Rusijos rinką gali tik turėdami patikimų pažinčių, o Rusijoje vyrauja nuomonė, kad darbuotojai iš Lietuvos – kvalifikuotam darbui dirbti.

Studentus ISM vadybos ir ekonomikos universitete šviečiantis apie BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrika) šalis ir jų perspektyvas rusas sutiko pasidalinti savo įžvalgas apie Rusijos ir Lietuvos verslo bendradarbiavimą.

- Lietuvos eksportui gyvybiškai svarbi Rusijos rinka. Į kuriuos sektorius lietuviai galėtų bandyti brautis aktyviau?

- Kalbant apie BRICS šalis, žinoma, Lietuvai Rusijos rinka yra daug patrauklesnė. Šiuo metu Rusija yra didžiausia Lietuvos eksporto partnerė. Jai tenka 25 proc. viso Lietuvos eksporto. Nepaisant šio fakto, jei žiūrėtume, kokios šalys yra patogiausios ir norimos kaip verslo partnerės, Rusija nebus pirmoje vietų tarp BRICS šalių. Pavyzdžiui, Pietų Afrika ir Kinija geriau vertinamos pagal prieinamumo, biurokratijos, administracinių reikalų ir finansavimo rodiklius.

Vis dėlto dėl geografinės padėties ir bendros praeities Rusijos rinka yra daug įdomesnė lietuviams. Taigi norint į ją giliau įsiskverbti, lietuviai pirma turi atrasti tas sritis, kur yra didžiulė paklausą.

Antra, nereikia pamiršti, kad produktai ir paslaugos, kurios bus siūlomos Rusijos rinkai, susidurs su didele konkurencija tiek su tarptautinėmis, tiek su vietinėmis Rusijos kompanijomis. Todėl prekės turi turėti konkurencinį pranašumą. Taigi būtina rasti nišą. Tikiu, kad viena iš tokių nišų yra greitai realizuojamos prekės, maisto bei ne maisto produktai.

Lietuviai yra pakankamai gerai įsitvirtinę pieno produktų bei mėsos rinkoje - „Biovela“, „Svalija“, („Pieno žvaigždės" – red.). Šios prekės yra visuose prekybos centruose. Taigi verslas galėtų pasimokyti iš šių įmonių patirties. Latviai ir estai geografiškai yra arčiau Rusijos, tačiau jie nėra taip gerai įsitvirtinę Rusijos maisto prekių sektoriuje kaip lietuviai.

- Verslo padėtis Rusijoje priklauso ne tik nuo ekonominės šalies situacijos, bet ir nuo politikos (muitai, importo reguliavimas). Kaip užsitikrinti, jog planai verstis Rusijoje nebus sužlugdyti ne dėl ekonominių priežasčių?

- Investavimas visada yra rizikingas dalykas. Ypač kai investuojama į besivystančias ekonomikas, kur yra protekcionistiniai įstatymai ir įvairūs interesai. Rizikos išvengti negalime, tiesiog prieš žengimą į kitą šalį reikia gerai atlikti namų darbus ir pasverti minusus ir pliusus.

Antra, labai svarbu turėti vietoje gerus konsultantus ar partnerius. Jei esi iš kitos šalies ir verslą darai tik pats, kartais gali būti labai sunku suprasti „paslėptus dalykus“, interesus, bet jei turi reikiamus kontaktus, turi žmonių, kuriais gali pasitikėti, tada gali pasiekti sėkmės.

- Pateikėte pavyzdį, apie sėkmingą lietuviškos produkcijos eksportą į Rusijos rinką. Ką manote apie paslaugų eksporto galimybes Lietuvai bendradarbiaujant su Rusija? Ar galėtume, pavyzdžiui, savo IT paslaugas?

- Rusijos IT specialistai ir programuotojai yra žinomi visame pasaulyje kartu su indais. Rusijoje šiame sektoriuje yra aukštos kvalifikacijos profesionalai, todėl abejoju, ar šiame sektoriuje galima pasiekti daug.

Nesu gerai susipažinęs, kokios Rusijoje yra sąlygos Europos Sąjungos piliečių įdarbinimui, bet, pavyzdžiui, dalį nekvalifikuoto darbo Rusijoje atlieka žmonės iš Azijoje esančių buvusių sovietinių šalių. Tačiau, kai galvoji apie Baltijos šalių gyventojus, galvoji apie visai kitokį darbą, profesionalų.

- Ar Rusija mielai įsileidžia verslą iš buvusių sovietinių šalių?

- Kai vartoji žodį Rusija, reikia galvoti apie dvi puses. Viena – tai valdžia, reguliavimas. Antra – verslo įmonės, kurios pačios gali būti suinteresuotos arba be pritraukti partnerius ir žmones iš užsienio, kartu ir Baltijos šalių.

Vis dėlto rizikų yra. Pažįstu vieną estę, kuri buvo pasamdyta Rusijos įmonės dėl savo sugebėjimų architektūros srityje. Įmonė tokio specialisto negalėjo rasti vietinėje rinkoje. Tačiau vos atėjus krizei, ji buvo paprašyta palikti kompaniją.

- Kalbant apie statybų sektorių, Lietuva sėkmingai eksportuoja savo paslaugas į Baltarusiją. Ar Rusijoje tam yra erdvės?

- Manau, kad yra. Žinoma, šitame sektoriuje yra labai didelė konkurencija. Tai uždara ir besisauganti nuo didesnės konkurencijos aplinka, nes šalyje veikia stiprios kompanijos. Jos nebūtų labai patenkintos, jei atsirastų stipresnių konkurentų.

Bet, pavyzdžiui, Suomijos kompanijos gana gerai įsitvirtino Rusijos statybų sektoriuje. Taigi čia vėl svarbu geri ryšiai, situacijos supratimas ir kelio į rinką radimas. Esu įsitikinęs, kad lietuviškos statybų kompanijos gali būti pranašesnės kokybės ir paslaugų spektro srityje.

- Ar Rusijoje yra stereotipų apie Lietuvos verslininkus?

- Nemanau. Galbūt yra stereotipų plačiojoje visuomenėje, kad Lietuvoje verslininkai iš Rusijos gali būti sutikti priešiškai dėl istorinių aplinkybių.

- Kaip jau kalbėjome, Lietuvos eksportas gyvybiškai priklauso nuo Rusijos ekonomikos. Šių metų pirmąjį ketvirtį šalies bendras vidaus produktas (BVP) augo lėčiau nei prognozuota. Kokie didžiausi iššūkiai laukia Rusijos, norint išlaikyti augimą?

- Jei kalbėsime makroekonomikos lygmeniu, viena svarbiausių vidinių Rusijos problemų yra būtinybė pradėti ekonomikos restruktūrizaciją: mes vis dar esame per daug priklausomi nuo neapdorotos žaliavos ir mažos pridėtinės vertės produktų. Todėl turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys aukštosioms technologijoms.

Mūsų pagrindinis iššūkis yra ne išorėje, o viduje – turime tapti mažiau priklausomi nuo naftos, dujų, medienos. Kitas žingsnis turėtų būti gerų rinkų radimas, kur vaidmuo galėtų atitekti ir Lietuvai.

- Lietuvoje nuolat pabrėžiama, kad mūsų viena iš pagrindinių bėdų yra emigracija. Ar Rusija taip pat kenčia nuo šio reiškinio? Ar jaučiamas darbo jėgos trūkumas?

- Kalbant apie darbo jėga, Rusija vėl susiduria ne su išorine, o vidine problema. Ji kyla dėl švietimo kokybės. Per paskutinius 20-25 m. Rusijos švietimo sistema palaipsniui prastėjo. Ką tik mokslus pabaigusių specialistų sugebėjimai yra pakankamai prasti. Įmonėms tenka naujus darbuotojus iš naujo mokyti, o tai reikalauja laiko.

Pastebima, kad sunku surasti gerų darbuotojų visose srityse ir tai ilgalaikė problema.

Išsilavinimo kokybė turi daug bendro su dėstytojų kvalifikacija, o ši priklauso nuo to, kiek jiems mokymo darbas yra patrauklus.

O jei kalbėsime apie žemos kvalifikacijos darbuotojus, jų taip pat trūksta. Pavyzdžiui, metalo apdirbimo pramonėja jaučiamas didelis deficitas – nėra specialistų, paruoštų šiam darbui. Taigi dažnai būna didesnė problema surasti gerą darbininką nei gerą vadybininką.

- Jau trejus metus dėstote Lietuvoje, bendraujate su lietuviško verslo atstovais. Ar pastebite kuo skiriasi Lietuvos ir Rusijos verslininkas?

- Jie panašūs, bet kartu ir skiriasi. Manau, kad lietuviui ir rusui yra daug lengviau suprasti vienas kitą dėl istorinių ir geografinių aplinkybių. Taip pat padėtį lengvina tai, kad dauguma lietuvių vis dar gali bendrauti rusų kalba.

Tačiau lietuviai turi ir pranašumų prieš rusus: jie labiau disciplinuoti, labiau organizuoti. Lietuvoje žmonės geriau planuoja laiką, spėja su terminais ir tai būtų galima labai gerai išnaudoti bendradarbiaujant lietuviškam ir rusiškam kapitalui.

Iš kitos pusės rusai gali dirbi intensyviau ir reikiamą darbą atlikti labai greitai, jei tai būtina. Tai nėra labai būdinga Europai ar Baltijos šalims, kur žmonės yra pripratę viską planuoti ir viskam ruoštis.

- Lietuvos verslininkai kartais pabrėžia, kad jie yra daugiau skandinavai nei rytų europiečiai. Ką jūs apie tai manote?

- Iš dalies jie yra teisūs, tačiau čia iškyla kartų klausimas. Vyresni žmonės visgi dar labiau primena rusus nei skandinavus. O jaunoji karta – kitokia. Žinoma, Lietuvos rusai ir toliau išlieka artimesni Rusijai, bet tikri lietuviai artėja prie Vakarų ir Skandinavijos savo temperamentu, išraiška ir elgesiu.

- O kaip yra su Rusijos verslu. Ar jis semiasi Vakarų Europos praktikos?

- Tai ilgas ir skausmingas procesas. Rusijoje veikia skirtingos kompanijos, vadybininkai ir savininkai. Manau, kad tai priklauso nuo verslo sektoriaus.

Jei įmonės veikla yra susijusi su aukštosiomis technologijomis, didelės pridėtinės vertės produktais, įmonės bendrauja su skirtingomis kompanijomis visose pasaulyje, negali nematyti skirtingų verslo praktikų bei semiasi Vakarų stiliaus.

Tačiau tie sektoriai, kuriuose situacija primena monopolį, vis dar vadovaujamasi tradiciniais Rusijos verslo modeliai, kuriuose dar galima jausti neskaidrumo, nenoro priimti naujų idėjų.

Komentarai (0)