Irako pabaiga? (10)
Atrodo, geopolitinė situacija pasaulyje pastaruoju metu tik blogėja. Kol visų dėmesys buvo nukreiptas į Ukrainą, pavojuje atsidūrė Irakas. Ir, sprendžiant iš situacijos dinamikos, tai ne šiaip sau grėsmė, tai (lygiai kaip ir Ukrainos atveju) – valstybės išlikimo klausimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kitaip tariant, be išorinės pagalbos šiandieniniam Irakui galas. Kitas klausimas – kas galėtų, turėtų ar norėtų apginti N. al Malikį ir kompaniją? Kandidatas numeris vienas – Iranas. Jo remiama „Hezbollah“ nuvyko į Siriją gelbėti B. Assado režimo. Kad Irake situacija kur kas rimtesnė, rodo tai, jog ten Teheranas, kaip pranešė JAV žurnalas „The Wall Street Journal“, jau siunčia savo gvardiją – Islamo revoliucijos sargybinių korpuso pajėgas. Tačiau vien jos neužteks. Čia, turint omenyje Irako kariuomenės „pajėgumą“, reikia pastiprinimo iš oro, kurį besiklostančioje situacijoje gali puikiai užtikrinti tik Jungtinės Amerikos Valstijos (palikime nuošalyje tariamą Sirijos aviacijos smūgį ILIV pajėgoms).
Kaip rašo „The Wall Street Journal“, „Irano įsitraukimas taptų nauju saugumo iššūkiu Baltiesiems rūmams ir sukurtų situaciją, kai JAV ir Iranas kovoja vienoje pusėje: JAV kritikuoja Irano paramą Sirijos prezidentui B. al Assadui, bet kartu su Teheranu remia Irako premjerą Nourį al Malikį. Tokia situacija stebina tik iš pirmo žvilgsnio. Manytina, kad B. Obamos strategija Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose yra ne jų „sprogdinimas“, o stabilizavimas. Todėl jis pradėjo derybas ir tikisi susitarti su Iranu, nutoldamas nuo Saudo Arabijos. Šiame kontekste visiškai logiška, kad Vašingtonas ir Teheranas kartu gelbėtų Bagdadą.
Bėda tik ta, kad JAV prezidentas nenori aktyviai kištis į konfliktą, tai yra vėl siųsti į Iraką amerikiečių karius. Todėl pradėjo nuo 300 karinių patarėjų. Birželio 21 d. ekstremistams Sirijos pasienyje jau smogė amerikietiški nepilotuojami lėktuvai. O N. al Maliki skundžiasi, kad JAV neskuba perduoti šaliai pagal kontraktą numatytų naikintuvų F-16, kurie, anot jo, leistų efektyviau stabdyti islamistus, ir žada galop pirkti naudotus rusiškus „Su-27“ bei „Su-30“. Matyt, B. Obamai reikėtų paskubėti su sprendimu panaudoti ne tik nepilotuojamus, bet ir sunkesnius kovinius lėktuvus.
Pagaliau nereikėtų pamiršti kurdų problemos. Jie gal ir sutiktų likti vieningo Irako sudėtyje, reikalaudami tik sąžiningesnio energetinių pajamų perskirstymo, bet besiklostančioje situacijoje savaime iškyla nepriklausomo Kurdistano klausimas. Neatsitiktinai kurdų autonomijos vadovas M. Barzani, viešėdamas Romoje, pareiškė: „Bagdado vyriausybė turi įvykdyti kurdų tautos reikalavimus. Jeigu mūsų reikalavimai nebus priimti, kaip politinė Kurdistano valdžia mes paklausime savo tautos, ką daryti toliau. Referendume Kurdistano tauta pati priims sprendimą dėl savo ateities ir nustatys tolimesnės Kurdistano santykių su Bagdadu raidos kryptį“.
Turkija tokio scenarijaus, žinoma, norėtų išvengti, todėl irgi būtų suinteresuota (galėtų prisidėti), kad N. al Malikiui pavyktų išsaugoti šalies vientisumą. Įdomu tai, kad Sirijoje ji iš esmės veikė (veikia) Saudo Arabijos ir JAV „vanagų“ pusėje, bet Irako kurdų iššūkis iš esmės verčia Ankarą suvienyti pastangas su vakarykščiais oponentais (beje, kas nenorėtų sutikti su Turkijos ir JAV priešpriešos egzistavimu, galėtų pasiklausyti T. Erdogano, kuris atvirai kaltina Ameriką neramumų šalyje kurstymu ir noru jį nuversti, pasisakymų).
Apibendrinant galima teigti, kad Irako valstybę išgelbėti nuo žlugimo būtina ir galima. Dabartinė krizė neturėtų tapti jos pabaiga. Būna momentų, kai reikia pamiršti geopolitinius žaidimus bei konjunktūrinius interesus ir sustabdyti tuos, kurie kuria nekontroliuojamą chaosą. O vėl kaltinti amerikiečius dėl Irako problemos sukūrimo ir N. al Malikį – dėl neatsakingos (diktatoriškos) šiitiškos politikos sunitų ir kurdų atžvilgiu bus galima paskui.