Masiniai neramumai, per kuriuos yra ir nukentėjusių, specialiajame Kinijos administraciniame regione Honkonge tapo tikru netikėtumu, nes jie vyksta autoritarinėje šalyje, kurios istorijoje jau buvo vienas kruvinas susidorojimas su studentais Tiananmenio aikštėje 1989 metais.

Šį kartą žmonės demonstruoja pilietinį nepaklusnumą ir stato barikadas. Anksčiau jie pabrėždavo, kad demonstracijos nepaveiks kasdienio gyvenimo. Šį kartą jiems tai nerūpi. Aš tikrai neatsimenu nieko panašaus Honkongo istorijoje“, – interviu „The Guardian“ sakė Johno Hopkinso universiteto ekspertas Hung Ho-fungas. Savaime suprantama, iš karto kyla klausimas – kodėl tai vyksta?

Formaliai situacija gana paprasta. Honkongo perdavimo Kinijai metu buvo sutarta, kad iki 2017 m. šio regiono vadovą, oficialiai vadinamą vyriausiuoju administracijos ministru, o trumpai – Honkongo meru, rinks miesto taryba, o vėliau – visi regiono gyventojai. Tačiau 2014 m. Pekinas nusprendė pakoreguoti nustatytą schemą ir nurodė, kad po 2017 m. merą piliečiai rinks iš trijų kandidatų, kuriuos pasiūlys Kinijos rinkimų komitetas, nes kitaip Honkongui kažkodėl grės chaosas. Regiono – faktiškai miesto – gyventojai, žinoma, iškart suprato, kad iš jų norima atimti laisvo pasirinkimo teisę, ir pradėjo reikšti savo nepasitenkinimą.

Dar labiau situaciją komplikavo tai, kad Kinija savo autoritariniu sprendimu iš esmės sužlugdė principą „Viena šalis – dvi sistemos“. Kitaip tariant, konservatyvius kinus, gyvenančius kontinente, šalies politinė sistema tenkina (o jeigu ir netenkina, jie vis tiek paklūsta valdžiai, nes Konfucijus taip liepė), o paragavę laisvės Honkongo gyventojai nenori taikstytis su Pekino diktatu.

Tokia problemos ledkalnio viršūnė. Dabar konspirologija. Būtų keista, jeigu iškart po neramumų pradžios neatsirastų versijos, kad Honkongo neramumai – dar vienais „spalvotas“ Vakarų projektas. Todėl nenuostabu, kad Kinijos laikraštis „Huanqiu shibao“ parašė, jog protesto judėjimo su šūkiu „Okupuok centrą“ (Occupy Central) lyderiai buvo apmokyti Honkongo-Amerikos centre, veikiančiame Honkongo kiniškame universitete. Nuo kinų žiniasklaidos neatsiliko rusiškoji. Kanalo „Rossija“ (Maskvos propagandos ruporo) žinių laida „Vesti“ parengė reportažą skambiu pavadinimu „Honkongas: studentų protestas organizuotas Didžiosios Britanijos ir JAV?“

Na, su Amerika viskas aišku – geopolitinė konkurencija. Tai, kad Baltųjų rūmų atstovas spaudai Joshas Earnestas pareiškė, jog JAV „ragina Honkongo valdžią elgtis santūriai, o protestuotojus – taikiai reikšti savo pažiūras“, palaiko „Honkongo teisių praplėtimą remiantis baziniais įstatymais“ ir remia tiesioginius regiono vadovo rinkimus, tuos, kurie kaltina Vašingtoną dėl visų pasaulio bėdų, tik dar labiau įtikino, kad šią suirutę suorganizavo Amerika.

Londono atveju paprasčiau. Kaip aiškina „Vesti“, britų kompanijos šiuo metu praranda lengvatas, kurias turėjo iki Honkongo perdavimo Kinijai. Didžiosios Britanijos premjeras D. Cameronas išsakė susirūpinimą dėl to, kas vyksta regione, ir viltį, kad bus rastas kompromisas, pagrįstas „dviejų sistemų“ požiūriu, „kurį mes nustatėme kartu su kinais“.

Apskritai kai kurie konspirologai kėlė versiją, kad Amerika bandys „pulti“ Pekiną per Japoniją (konflikto dėl salų kurstymas) ir Šiaurės Korėją (karo išprovokavimas, į kurį Kinija bus priversta įsikišti), o į šalies vidų nesikiš. Bet Tokijas kol kas vengia atviros konfrontacijos, o Pchenjanas apskritai pasiūlė Seului sukurti konfederaciją (taip dingtų konflikto pagrindas).

Todėl „piktieji imperialistai“ nusprendė zonduoti perversmo dirvą pačioje Kinijoje. Pretekstas geras ir destabilizacijos prasme perspektyvus (ilgalaikis nepasitenkinimas rinkimų laisvių suvaržymu). Be to, Honkongas yra svarbus Kinijos finansinis centras, ir jame vykstantys neramumai veikia šalies ekonomikos įvaizdį ir turinį, o tai Pekinui svarbiausia.

Jeigu prisimintume „spalvotųjų revoliucijų“ teoriją ir kalbėtume dalykiškai, tai Honkongo protestų atveju iš tikrųjų galima aptikti keletą klasikinių „spalvotųjų revoliucijų“ elementų: skambus ir patikrintas protesto judėjimo pavadinimas „Occupy Central“; greitai atsiradęs „revoliucijos“ simbolis ir pavadinimas – „skėčių revoliucija“; akcija su švytinčiais mobiliaisiais telefonais; įrašytas gražios merginos kreipimasis, kuriame ji prašo pranešti pasauliui apie tai, kas vyksta Honkonge, labai primena tokios pat gražios merginos kreipimąsi iš Maidano. Pagaliau – barikados ir ištobulinti kovos su policija metodai.

Taigi, vadovaujantis „spalvotosios revoliucijos“ teorija, matosi profesionali organizacinė ranka. Tačiau ne tai yra esmė. „Spalvotosios revoliucijos“ teorija sako, kad išorinis faktorius visada yra antraeilis. Ukrainoje dėl visko kalta ne separatistus remianti Rusija ar Kijevą remiantys Vakarai, o pirmiausia nusikaltėliškas V. Janukovyčiaus režimas, kurio gobšumas ir silpnumas tapo gilumine dabartinės situacijos priežastimi. Kinijos atveju nieko nebūtų atsitikę, jeigu Pekinas nebūtų nusprendęs pakeisti rinkimų taisyklių. Kitaip tariant, Kinija pati kalta dėl to, kas įvyko, o dabar matyti tam tikras valdančiojo režimo pasimetimas, nežinojimas, ką daryti (neatsitiktinai po susirėmimų buvo atšauktos policijos pajėgos, kurių panaudojimas iš esmės nedavė norimo efekto – protestuotojai neatsitraukė).

Tai klasikiniai valdžios spąstai, kai reikia rinktis iš dviejų opcijų – blogos ir dar blogesnės. Bloga – galima patenkinti demonstrantų reikalavimus. Tai sumažins įtampą, bet reikš, kad Pekinas yra silpnas ir parodys, na, labai blogą pavyzdį kontinentinės Kinijos gyventojams, kurie pamatys, kad ryžtingas savo teisių gynimas gali duoti rezultatų. Blogesnė opcija – įvesti kariuomenę ir visus „išvalyti“. Žinoma, neapsies be kraujo praliejimo, bet, kaip sakoma, geriau siaubinga pabaiga negu siaubas be pabaigos. Tačiau bėda ta, kad šiandien jau ne 1989 m., o Kinija labai nori atrodyti civilizuota valstybe. Karinė operacija leistų Pekinui įrodyti valdžios stiprybę šalies viduje, bet tarptautinėje arenoje sustiprėtų Kinijos kaip autoritarinės valstybės, kuri traiško tankais taikius protestuotojus, įvaizdis.

Galima bandyti laukti – tegu protestuotojai sėdi, kol pavargs arba kol miesto gyventojams nusibos nepatogumai. Tačiau vėlgi – sėdėti jie gali ilgai (taip pat ir todėl, kad šilta), o svarbiausia – jie, atrodo, turi tylią Honkongo gyventojų paramą. Todėl laukimas tik komplikuos padėtį.

„Kontrpriemonių“ skyrius „spalvotųjų revoliucijų“ vadovėlyje pradžiai pasiūlytų valdžiai pradėti derybas su protestuotojais, kad protestas prarastų impulsą. Tačiau, kaip rodo praktika, opozicija seniai perprato tokią valdančiųjų taktiką ir niekada neatsisako savo reikalavimų – kompromisas su režimu negalimas. Tada valdžia gali bandyti pakeisti daugumos Honkongo gyventojų nuomonę apie protestą: diskredituoti jo lyderius; pademonstruoti neigiamas to protesto pasekmes miestui; pasiūlyti kompromisą ir, demonstrantams jo atsisakius, apkaltinti juos nekonstruktyvumu. Jeigu aktyvistai ir viešoji nuomonė atlaikys spaudimą, tada lieka tik tankai, nes valdžios įvaizdis ir tvirtumas šalies viduje yra svarbiau už tarptautinį įvaizdį, kad ir koks brangus jis būtų.

Kinijos valdžios ryžtingumu abejoti neverta. Jai tik reikia laiko situacijai įvertinti, ir jeigu įvairūs gudravimai, prašymai, perspėjimai ar šantažas nepadės, atsiras armija, ir vadinsis visa tai „konstitucinės tvarkos atkūrimu“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Vadim Volovoj

Komentarai (6)