Istoriniai Prancūzijos ryšiai su islamiškuoju pasauliu šalyje pagimdė nemažai problemų. Teroro aktas „Charlie Hebdo“ redakcijoje dar labiau supriešins musulmonus ir nemusulmonus, rašo „Deutsche Welle“.

Šiuo metu islamo klausimas Prancūzijoje – vienas pagrindinių. Šalyje gyvena nuo 4 iki 6 milijonų musulmonų iš įvairių islamiškų šalių, ir nemažai prancūzų baiminasi, kad toks didelis jų skaičius gali laikui bėgant keisti šalies politinę, teisinę sanklodą ir religinę savimonę. Apie tai naujoje knygoje rašo ir skandalingasis autorius Michelio Houellebecq'as, kurio kūrinyje „Soumission“ aprašoma vizija, kuomet 2022 metais į valdžią šalyje ateina musulmonai. Beje, dėl kritikos musulmonų atžvilgiu šis rašytojas jau buvo paduotas į teismą, o po išpuolių „Charlie Hebdo“ jį ėmė saugoti policija.

Skirtingas požiūris į istoriją

Istorinis kontekstas debatams dėl islamo Prancūzijoje yra platus. 1830 metais prancūzai užėmė Alžyrą, ir jų kolonijinis valdymas ten tęsėsi 130 metų. Tik 1962 metais po karo ši šalis tapo nepriklausoma.

Kaip teigia istorikas Benjaminas Store'as, Prancūzijoje ir Alžyre yra du visiškai skirtingi to laikotarpio vertinimai: „Iš vienos pusės – prancūziškas nacionalizmas, iki šiol nesusitaikantis su Alžyro praradimu, iš kitos pusės – alžyriškas nacionalizmas, kuriantis savimonę pergalės prieš prancūzus pagrindu. Dvi istorijos versijos priešpastatomos viena kitai“.

Dar 1985 metais Prancūzijoje atsirado organizacija „SOS Rassisme“, kurios devizas: „Neliesk mano bičiulio“ („Touche pas a mon pote“). Taip buvo kuriama taikaus skirtingų etninių ir religinių grupių gyvenimo vienoje visuomenėje idėja. Tačiau ginčai dėl musulmonų integracijos prancūzų visuomenėje netilo. O praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje pilietinio karo Alžyre metu Prancūzijoje ėmė reikštis džihadistai ir netgi surengė didelį teroro aktą metropolitene.

Šalį apėmė protestai

2005 metų rudenį daugelyje didžiųjų Prancūzijos miestų įvyko masiniai neramumai, kuriuos surengė jauni imigrantai. To pagrindu tapo dviejų jaunuolių mirtis – juos persekiojo policija, ir transformatorinėje pasislėpusius vaikinus nutrenkė elektra. Paryžiuje prasidėję protestai išplito į kitus regionus, ir per kelias savaites buvo padegti tūkstančiai automobilių, šiukšlių konteinerių, kai kurie rajonai virto tikru karo lauku.

Praėjusiais metais daugybę diskusijų ir musulmonų pasipiktinimą sukėlė Europos žmogaus teisių teismo sprendimas palikti Prancūzijoje galioti įstatymą, draudžiantį viešose vietose moterims dengti veidus. Toks įstatymas Prancūzijoje įsigaliojo 2011 metų pradžioje, už jo nepaisymą gresia 150 eurų bauda.

Kraštutinių dešiniųjų svajonė

Nemažai Prancūzijoje gyvenančių musulmonų sako, kad jie yra įžeidinėjami ir vertinami pagal susiklosčiusius stereotipus. Pavyzdžiui, „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen 2010 metais musulmonų viešas maldas pavadino prancūzų žemės okupacija. „Žinoma, ji vyksta be tankų ir kareivių, bet visgi tai yra okupacija, nuo kurios kenčia gyventojai“, - sakė ji.

Jos šalininkų Prancūzijoje nuolatos daugėja, ir praėjusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą būtent „Nacionalinis frontas“ gavo daugiausiai balsų. Jų populiarumą augina ir Prancūzijoje pasikartojantys musulmonų fanatikų išpuoliai. Pavyzdžiui, 2012 metų kovo mėnesį jaunas alžyriečių kilmės prancūzas žydų mokykloje nužudė keturis žmones, tarp jų ir mažamečius vaikus. „Islamo valstybės“ džihadistų veikla Sirijoje ir Irake taip pat nepadėjo gerinti islamistų įvaizdžio. Išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ gali smarkiai padėti įgyvendinti europietiškąją „Islamo valstybės“ svajonę: galutinai supjudyti musulmonus ir nemusulmonus.

Komentarai (29)