80-to lygio separatizmas. Ką švenčia Rusija birželio 12-ąją?  (3)

Šiandien (birželio 12 d.) švenčiama Rusijos diena, tad visai neprošal pažvelgti į istoriją kiek kitu kampu ir pasidomėti, kas dar slepiasi po trispalvėmis


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kas gali būti patriotiškiau, nei Rusijos diena? Visur trispalvės, „Vieningosios Rusijos “ mitingai ir rusų liaudies dainų koncertai – viskas, kas turėtų rusams kelti ugningą pasididžiavimo jausmą. Regionų valdžia žada „turiningas privalomąja programas“, nors, suprantama, ne tokias dideles, kaip Pergalės dienos proga. Ir niekas jau nesusimąsto, ką švenčiame: taip geriau ir saugiau nesutvirtėjusiems piliečių protams, kuriems žodžiai „nepriklausomybė“, „revoliucija“, „Jelcinas“, „separatizmas“ dabar skamba bauginamai. Ne, į šią bedugnę geriau nežiūrėti.

Iki 2002 metų Rusijos diena neoficialiai vadinosi Rusijos nepriklausomybės diena, oficialiai gi – Rusijos federacijos valstybinio suvereniteto deklaracijos priėmimo diena. Faktiškai, dienos, kai pasirašytas, šių laikų vertinimu, pavojingas dokumentas. Suverenitetas apie kurį kalbama 1990-ųjų metų deklaracijoje, – visai ne toks suverenitetas, kurį turi omeny Vladimiras Putinas, kalbėdamas apie valstybės nepriklausomybę nuo išorės priešų. SSRS išorės suverenitetas buvo visai efektyviai užtikrinamas, ir ta politika didžia dalimi yra pavyzdinė dabartinei valdžiai. Bet birželio 1990 m. 12 d. paskelbtas suverenitetas, rusų ideologinėje kalboje vadinamas kitaip – separatizmu.

Savo valstybinio suvereniteto pripažinimo dokumento pasirašymas, tebeegzistuojant SSRS buvo grynai separatistinis žingsnis. Pastarąjį dešimtmetį dėl propagandos požiūris į SSRS iš esmės pagerėjo. Ir tie, kas girdi apie Rusijos nepriklausomybės dieną, užduoda logišką klausimą: nepriklausomybės nuo ko? Norime mes to ar ne, Rusijos federacijos (RF) sudarymo prigimtis tampriai susieta su separatistiniais procesais ir judėjimais, šią Rusijos valstybingumo ypatybę ir nurodo švenčiama diena. Niekas nenori apie tai prisiminti, todėl ir pasimetė per 25 metus žodis „nepriklausomybė“, tiesiogiai nurodantis separatistines ištakas.

Daugumos kitų postsovietinių valstybių nepriklausomybės šventimas dažniausiai susijęs su aktais, priimtais po 1991 m. rugpjūčio įvykių, kai išcentrinės jėgos tapo nebegrįžtamos, o SSRS jau faktiškai nustojo egzistuoti. Jų nepriklausomybė nuo SSRS buvo suprasta tada, o dar akivaizdesnė ir paaiškinama tapo mūsų laikais, kai buvusios sovietinės respublikos vis aktyviau stengiasi ištrūkti iš Rusijos įtakos sferos.

Ukraina, Moldavija, Kazachstanas ir daug kitų posovietinių valstybių savo nepriklausomybės šventimą susiejo su deklaracijų ar įstatymų priėmimu po 1991 m. rugpjūčio įvykių. Kitos šalys, pavyzdžiui, Gruzija, formaliai savo nepriklausomybę skaičiuoja nuo 1918 metų įvykių, kai išsivadavo iš Rusijos imperijos valdžios. Baltijos šalys žymi savo nepriklausomybę dukart ir į atmintinų dienų sąrašą įtraukė ir 1918-ųjų ir 1991-ųjų metų įvykius. Azerbaidžanas švenčia Nacionalinio atgimimo dieną, paminėdamas 1988 m. protesto mitingus Baku. Baltarusiai gudrauja: žymi nepriklausomybės dieną birželio 3 d. – Baltarusijos išvadavimo 1944 m. iš fašistų per operaciją „Bagration.

Ir tik Rusija švenčia savo valstybingumą dieną, kai pasirašytas dokumentas apie atsiskyrimą nuo dar gyvo savo pirmtako, kurio oficialiu teisių perėmėju ji vėliau tampa. Suverenitetų paradas prasidėjo Kaukaze, Azerbaidžane – dėl prasidėjusio Karabacho konflikto, – po to persimetė į Pabaltijį, chroniškai negalėjusio pakęsti gyvenimo SSRS sudėtyje. Po to jį netikėtai palaikė Rusija, turėjusi, kaip pasirodė, savų pretenzijų į sąjunginę valstybę. Beje, Nepriklausomybės deklaracijos priėmimo motyvai buvo kuo proziškiausi. RSFSR liaudies deputatai nenorėjo sponsoriauti sovietinių respublikų ir balsavo už nepriklausomybę, vadovaudamiesi logika „gana maitinti Gruziją ir Tadžikistaną“.

Dabar grėsmė valstybės vientisumui laikoma didžiausia grėsme.

Ir Rusijai dabar mažiausiai norėtųsi būti laikoma separatistine savo pačios akyse. Lygiai kaip prieš 25 metus, Rusijoje yra regionų, nepatenkintų tarpbiudžetiniais santykiais. Dabar jie nelinkę deklaruoti savo finansinių užklausų viešai, spręsdami klausimus už uždarų durų: biudžeto lėšų vertikalaus paskirstymo sistema veikia pagal savus neskelbtus ir neaptariamus įstatymus. Bet pasitaikius progai, finansinis klausimas iškart iškyla paviršiun, ir būtent jis, kaip parodė birželio 12 d. įamžinta Rusijos nepriklausomybės istorija, stimuliuoja suvereniteto potraukį. Negalima atmesti, kad kuriam nors propagandistui ateis į galvą rasti tinkamesnę datą patriotizmo šventimui, tarkime, kovo 18-ąją – susijungimo su Krymu dieną.

Negana to, kad 1990 m. valstybino suvereniteto deklaraciją priėmė Jelcinas, tai dar ir po metų, 1991-ųjų birželio 12 d., įvyko pirmieji RSFSR prezidento rinkimai, kuriuos jis laimėjo, surinkęs beveik 60% balsų. Kai 1992 metais reikėjo apsispręsti dėl valstybingumo šventės, ilgai galvą laužyti neteko ir Jelcinas įamžino ir savo vardą. Taigi, birželio 12-oji – jo šventė ir pagal esmę ir formaliai. Ir rinkdamiesi po trispalvėmis rusai atiduodą duoklę pirmajam Rusijos prezidentui, kurio po 25 metų naujųjų propagandistų pastangų taip pat karštai nekenčia, kaip ir myli atgautąją tėvynę – Rusiją. Sociologai pastebi nuostabų visuomenės sąmonės paradoksą: šventė – gera, labai gera ir nepriklausomybė išėjo Rusijai į naudą, o tas, kas stovi prie jos ištakų, – blogas, labai blogas irpadarė šaliai didelę žalą.

Bet propagandistai turi nesuvestų sąskaitų su Jelcinu.

Jelcinas buvo separatistas, be to, ne paprastas, o 80-o lygio. Jis ne tik pasirašydavo valstybių suvereniteto dokumentus, rengdavo referendumus ir rinkimus, bet ir rodė pavyzdį likusioms broliškoms respublikoms. Jis sukūrė politinės lyderystės modelį, dabartinės oficialiosios ideologijos požiūriu, labai destruktyvų valstybingumui.

Beje, vien separatizmu šis destruktyvus vaidmuo neapsiriboja. Jelcinas buvo ne šiaip separatistas – jis buvo revoliucionierius. Ta pati „spalvota revoliucija“, kuria rusus jau dešimt metų gąsdina per televizorių, pasirodo, vyko ir Rusijoje. Tai buvo, dabartiniu supratimu, kuo tikriausia trispalvės revoliucija, kai 1991 m. rugpjūtį keletas tūkstančių žmonių pastatė barikadas ir susikibę už rankų, sustabdė šarvuočių koloną. Jelcinas ant tanko – tipiškas „spalvotasis revoliucionierius“, telieka patikslinti, ar naudojosi jis Šarpo metodika ir ar gavo pinigų iš amerikiečių vyriausybės.

Šia prasme Rusijos Dienos šventimas kur kas saugesnis birželį, nei rugpjūtį, kaip tai vyko, tarkime, Ukrainoje. Suverenitetas, kylantis iš pasirašyto popierėlio, atrodo ne toks pavojingas, kaip iš nebijančios tankų žmonių minios. Bet suverenitetą Rusija įgijo ne iškart, šis procesas truko gan ilgai, reikia suprasti, kad „trispalvės revoliucijos“ neina pašalinti iš jo tikrosios prasmės, kaip ir „popierinio separatizmo.

Be to, Jelcinas lieka naujausiu akivaizdžiu pavyzdžiu vieno konkretaus žmogaus ir didžiulio jėgos aparato priešpriešos pavyzdžiu. Todėl ir nekenčia rusiška propaganda Jelcino taip nuoširdžiai, nes jis kelia jiems fizinį ir ontologinį pasibjaurėjimą. Jelcinas užpuolė galingą jėgos aparatą didžiausio jo silpnumo minutę ir sudavė tokį smūgį, po kurio jis negreitai atsitokėjo. Jis padarė tai, apie ką daug kas svajoja dabar ir dar ilgai trokš. Jis išėjo nenugalėtas, kaip demokratas, sugebėjęs panaudoti minios valdžią, kad pajungtų savo kontrolei specialiąsias tarnybas ir jėgos struktūras. Atminimas apie tą apmaudų pralaimėjimą iki šiol nepalieka ramybėje žmonių su antpečiais, kurstomas priekaištais manančių, kad būtent spec. tarnybos 1991 rugpjūtį prarado didžiąją valstybę.

Ir tokį Jelciną, aiškus daiktas, verčiau pamiršti. Lengviau ir geriau atsiminti girtuoklį, pražudžiusio šalį ir ant kurios griuvėsių iki palaimintojo naujojo šimtmečio atėjimo linksminosi nesuskaitomos plėšriųjų oligarchų ordos. Kiek aktuali tezė „Putinas – tai Rusija“, tiek aktuali ir kita: „Jelcinas – tai ne Rusija“. Šią aiškią konstrukciją ir gadina Rusijos diena, ji ir Jelcino diena, ir Valstybinio separatizmo diena. Sunku išdidžiai kelti trispalves, tuo pat metu keikiant šaliai jas davusį. Galiausiai, šią dieną tezė „Putinas – tai Rusija“, yra labiausiai pažeidžiama, kadangi verčia prisiminti, kad Rusija – ne tik Putinas, bet ir Jelcinas, kad ir kaip pastarąjį kas vertintų.


Александр Белоусов
www.slon.ru

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(20)
(3)
(17)

Komentarai (3)