Infliacija ekonomikai – kaip druska. Šiek tiek padruskinus, patiekalas atskleidžia savo skonį. Tačiau per daug naudojant, gresia hipertoninė liga. Ekonomikos atveju – hiperinfliacija.

Nuo metų pradžios Rusijoje infliacija siekė 9,5 %, o rublis dolerio atžvilgiu nuo praėjusių metų rudens nuvertėjo daugiau nei dvigubai. Tai jau sukėlė šiokią tokią gyventojų paniką, nors ir ne tokią, kaip 1998-aisiais, kai šalyje buvo paskelbtas techninis defoltas, o rublio kursas dolerio atžvilgiu per pusmetį sumažėjo daugiau nei trigubai. Tačiau istorijoje žinomi hiperinfliacijos atvejai, lyginant su kuriais, dabartinis nacionalinės RF valiutos susilpnėjimas regisi visiškai nereikšmingas. Slon nutarė priminti ryškiausius hiperinfliacijos atvejus pinigų istorijoje.

Nuo hiperinfliacijos prie Hitlerio

„Infliacija auga taip sparčiai, kad valstybinis bankas nespėja spausdinti piniginių ženklų. Nauji šimto tūkstančių banknotai išleisti vos prieš dvi savaites, o dabar ruošiamasi išleisti milijono vertės popierėlius. Kada skaičiuosime milijardais?“ – rašė Erichas Marija Remarkas „Juodajame obeliske“, romane apie gyvenimą praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Hiperinfliacija Veimaro respublikoje buvo pirmasis tokio masto nacionalinės valiutos nuvertėjimas naujausiais laikais.

Vidutinis infliacijos lygis šalyje buvo apie 25 % per dieną, tad kainos per tris dienas padvigubėdavo, o per mėnesį išaugdavo 800 kartų. Ne rečiau, nei porą kartų per savaitę buvo leidžiami didesnio nominalo banknotai. Tuo tarpu kainos parduotuvėse buvo keičiamos kelis kartus per dieną, atlyginimus žmonėms mokėdavo kasdien, ir išsyk, gavę algą, vokiečiai turėjo visus pinigus išleisti, kad nors ką spėtų nusipirkti.

Hiperinfliaciją sustabdyti pavyko tik atlikus pinigų reformą, kai trilijonas senųjų markių buvo mainomas į vieną naująją markę. Galima sakyti, kad Vokietijos 1921 – 1923 metų ekonominė krizė tapo viena iš nacistų idėjų populiarėjimo ir Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią po dešimties metų, priežasčių.

Kosminiai skaičiai

Infliaciją pavyko sustabdyti, atstačius forintą, Austrijos – Vengrijos imperijos valiutą. 1 forintas buvo įvertintas 4·10²⁹ (400 oktilijonų) pengő. Be to, nepaisant savo masto, hiperinfliacija Vengrijoje neturėjo rimtų ekonominių pasekmių, kaip kad Vokietijoje, – šalis po II PK ir taip buvo visiškai sugriauta, ir gyventojų pragyvenimo lygis vargu ar būtų galėjęs nukristi dar žemiau.

„Juodojo perdalijimo“ pasekmės

Į Pietų Rodezijos valdžią atėjus prezidentui Robertui Mugabe, ši kažkada turtingiausia Afrikos šalis virto pačia skurdžiausia, nors ir pakeitusia pavadinimą – Zimbabve. Nuo 2000 metų šalyje nenutrūksta infliaciniai procesai, dėl kurių nacionalinė valiuta katastrofiškai nuvertėjo. Viena to priežasčių ekonomistai vadina Mugabe žemės reformą, kai beveik visi baltieji fermeriai, didžiąja dalimi užtikrinę šalies gerbūvį, išvyko iš Zimbabvės, baimindamiesi deportacijų ir įkalinimo.

Oficialiais duomenimis, infliacija Zimbabvėje išaugo nuo 32 % 1998 metais iki 7634,8 % 2007 metų rugpjūtį. Tuo tarpu nepriklausomi ekonomistai skelbė skaičius, kurie oficialius vertinimus lenkė maždaug 4 kartus. 2008 m. pradžioje metinė infliacija buvo jau 100 000%. Nacionalinės valiutos kursas krito, ir kartu kilo išleidžiamų kupiūrų nominalas. 2008 metų liepą buvo išleistas 100 milijardų Zimbabvės dolerių nominalo banknotas. Tuo metu vienas JAV doleris kainavo 50 milijonų vietinių dolerių.

Dėl Mugabe politikos į sunkiausią ekonominę krizę patekusiai šaliai nepadėjo ir trys denominacijos. Todėl 2009 metais buvo nuspręsta pereiti prie atsiskaitymų JAV doleriu. Tai situacijos, beje, irgi nepataisė – Zimbabvė iki šiol yra viena skurdžiausių šalių pasaulyje.

Tito jiems neužteko

Pirmieji rimtos infliacijos požymiai Jugoslavijoje pasirodė dar praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje, iš karto po Josipo Broz Tito mirties. Tačiau savo viršūnę hiperinfliacija Jugoslavijoje pasiekė tik pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje, po to, kai federacinė respublika paniro į pilietinį karą tarp tautinių autonomijų. Vien 1993 m. hiperinfliacija Jugoslavijoje buvo ne mažesnė, nei 100 000%, ir kupiūrų nominalas padidėjo daugiau, nei 1000 kartų. 1994 m. sausį pagrindinių vartojimo prekių kainos dvigubėdavo kas 34 valandas. Buvo atliktos 4 vietinio dinaro denominacijos iš eilės, tačiau ir tai nepadėjo, ir kai buvo išleista 500 milijardų dinarų kupiūra, valdžia leido oficialia valiuta laikyti Vokietijos markę.

Situacija Jugoslavijoje prastėjo dar ir dėl sankcijų, kurios buvo skirtos Slabdano Miloševičiaus režimui. Infliaciją pavyko kiek pristabdyti tik po penktos dinaro denominacijos – jis buvo mainomas 10 milijonų ankstesnės laidos dinarų už vieną naują kursu.

Kaipgi be Graikijos

1941 m. okupavusios Graikiją vokiečių ir italų karinės pajėgos šalies valdžion iškėlė marionetinę generolo Georgioso Colakoglu vyriausybę. Jo kabinetui teko susidurti su bręstančia ekonomikos krize, kurią gilino būtinybė mokėti kompensacijas okupantams ir išlaikyti 400 tūkstančių svetimų kareivių. Jau po metų grynosios nacionalinės pajamos sumažėjo trigubai.

Hiperinfliacija Graikijoje prasidėjo 1943 m. spalį, bet galios viršūnę pasiekė po metų, kai šalis buvo išvaduota nuo okupantų ir graikų vyriausybė išeivijoje grįžo į tėvynę. Jei 1942 metais didžiausias buvo 50 tūkstančių drachmų nominalo banknotas, tai 1944 metais apyvartoje buvo 100 trilijonų drachmų kupiūros. Ir jeigu iki karo gyventojai drachmas prieš išleisdami, išlaikydavo vidutiniškai 40 dienų, tai 1944 metais savininkų rankose jos išbūdavo daugiausiai keturias valandas. 1944 m. lapkričio 11 dieną buvo atlikta denominacija, kai senosios drachmos buvo keičiamos į naująsias kursu 50 mlrd:1. Tačiau visiškai stabilizuoti ekonominę situaciją šalyje pavyko tik 1947 m., kai vėl ėmė augti šalies pajamos.

▲

Петр Бологов
slon.ru

Komentarai (9)