Tai kapitalistinė šalis, bet joje dominuoja valstybei priklausančios korporacijos; ji yra naftos milžinė, bet vengia švaistyti pinigus puikavimuisi. Norvegijai šis neįprastas ekonomikos modelis ištikimai tarnavo ne vieną dešimtmetį: 1970 tai buvo Europos vidutiniokė, matuojant pagal vienam gyventojui tenkančias pajamas. Dabar norvegai turtingesni už visus europiečius, išskyrus Liuksemburgo gyventojus. Tačiau šis modelis ima išsikvėpti.

Norvegijos kelia į šlovę prasidėjo, kai 1971 m. pirmą kartą iš jos kontinentinio šelfo buvo išgauta nafta. Energetikos pramonės klestėjimo raibuliai nusirito per visą ekonomiką, paversdami žvejų kaimelį Bergeną pramonės centru, kurdami kompanijas, besispecializuojančias angliavandenilių gavyboje iš audringų jūrų dugno ir užpildydami viešbučius natos pramonės darbuotojais. Šios bangos vis augo, kai naftos kainos nuo  $10 už barelį dešimtojo dešimtmečio pabaigoje užkopė iki mažne  $150 2008-aisiais. Naftos ir dujų dalis sudaro maždaug ketvirtį Norvegijos BVP ir kone pusę jos eksporto.

Bet dabartinis naftos kainos kritimas iki ~ $50 viską apgręžė. Statoil, nacionalinės naftos kompanijos, pelnas ir akcijų kaina mąžta. Naftos pramonės įmonės atleido 10 % savo darbo jėgos ir gali atleisti dar 20 %. Šaliai, gaminančiai naftos gavybos iš didelių jūros gylių įrangą, nerimą kelia pakilimas hidraulinio ardymo pramonės, naudojančios kitokią naftos ir dujų išgavimo iš skalūnų technologiją.

Naftos pigimas atskleidžia dvi Norvegijos modelio silpnybes. Vieną iš jų – biurokratizacija, gimusi iš entuziastingo Noregijos valstybinio kapitalizmo. Vyriausybei priklauso ~40 % akcijų biržoje, didelė dalis Telenor, stambaus telekomunikacijų operatoriaus; Norsk Hydro, aliuminio gamintoja; Yara, trąšų gamintoja; ir DNB, bankas, o taip pat Statoil. Iš čia kilo vienspalvė korporacijų kultūra. Norvegai nevengia pasigirti, kad jų korporacijose didžiausia pasaulyje įvairovė, nes firmos oficialiai įpareigojamos taryboje rezervuoti 40 % vietų moterims. Bet lyčių lygybė nereiškia kultūrinės vienovės: daugelis šalies svarbiausių verslininkų studijavo drauge Norvegijos Ekonomikos mokykloje, ir tebegyvena vienas kito kišenėse.

Antroji silpnybė – pernokusi gerovės valstybė. Viešajame sektoriuje dirba 33 % Norvegijos darbo jėgos, kai tuo tarp EBPO šalių vidurkis yra 19 %. Valstybė silpnina darbo etiką: dauguma žmonių mėgaujasi 37 valandų darbo savaite, ir trijų dienų išeiginės nėra retenybė. 2011 Norvegija išleido 3,9 % BVP neįgalumo pašalpoms ir ankstyvajai pensijai, kai EBPO vidurkis yra 2,2 %. Norvegai sukūrė veiksmažodį – „nav“, reiškiantį gauti pinigus iš NAV, valstybės pašalpų agentūros.

Šaliai atsargų dar daug likę. Norvegijos globalus pensijų fondas yra ko gero, įspūdingiausias bet kurios Vakarų valstybės ilgalaikio planavimo pavyzdys. Užuot švaisčiusi naftos turtus, Norvegija taupo juos suvereniame turto fonde, kuris dabar yra didžiausias pasaulyje, jame –  $873 milijardai dolerių.

Norvegijos vandenyse yra ne tik naftos, bet ir žuvies, ir kasmet jos eksportuojama už 10 milijardų dolerių, visai padori suma šaliai, kurioje vos 5 milijonai gyventojų. Thomas Farstadas, vadovaujantis Norway Seafoods, (privataus sektoriaus) prekiautojas žuvimi, sako, kad Norvegijos atsisakymas jungtis prie Europos Sąjungos apsunkino jo pramonės reikalus. Žvejybos kompanijos priverstos gaudyti kuo daugiau, kadangi turi daug mokėti už apdorotos žuvies eksportą į ES. Bet kartu tai reiškia laisvę tvarkyti savo žvejybos vietas, kurios, niekada dar nebuvo sveikesnės, priduria jis. Nepaisant akcentuojamo kiekio, ši pramonė pakito dramatiškai. Akvakultūra nuo nulio 1970 metais išaugo iki stulbinančių 70 % nuo bendro Norvegijos pagaunamų žuvų kiekio. Tradiciniai žvejai irgi neatsilieka, kyla vertės kopėčiomis, naudoja efektyvesnius laivus, kad liktų mažiau rankų darbo ir gaudo laimikį vis giliau,taip pat ir planktoną, kuris gali būti panaudotas sveikam maistui.

Norvegija tebegali užauginti ir nutrūktgalvių verslininkų, tokių kaip Johnas Fredriksenas laivyboje, Kjell Inge Røkke nekilnojamo turto ir naftos pramonės aptarnavime ir Bjorn Kjos aviacijoje. Šie vyrai pateikia save kaip ramių tarnautojų, prižiūrinčių tiek daug kitų Norvegijos verslų, priešingybę. Jie savo karjerą pradėjo, neturėdami nieko daugiau, tik, kaip sako norvegai „dvi tuščias rankas”. K. I.Røkke pradėjo kaip iš mokyklos iškritęs žvejys, Fredriksenas buvo suvirintojo sūnus, o B. Kjos – lentpjūvės savininko sūnus mažame miestelyje. Jie džiaugiasi sulaužę griežtas norvegų gyvenimus tvarkančias taisykles. Fredriksenas gyvena Londone, turi kipriečio pasą ir kuo neskandinaviškiausiai švaistosi pinigais. Røkke, naudodamasis sudėtinga finansine inžinerija, nudrengtą Oslo laivų statyklą pavertė šurmuliuojančiu prekybos kvartalu. Kjos apėjo galingas Norvegijos profesines sąjungas, pavyzdžiui, laikydamas lėktuvus Ispanijoje ir samdydamas ispanų įgulas. Norwegian Air nuolat būna pelningesnė už konkurentę SAS ir geriau vertinama už aptarnavimą.

Patrauklus švediškas modelis

Tačiau naftos kainoms, panašu, nusileidus ilgam, Norvegijai reikia trūks plyš tokiems korporacijų vikingams turi suteikti daugiau vietos augti. Tokiu pačiu būdu reikia pertvarkyti ir gerovės valstybę. Kol kas šalis į naftos kainos kritimą reagavo, dar tvirčiau laikydamasi socializmo: rugsėjo 14 dienos vietiniuose rinkimuose kairieji, savo programoje nesiūlydami jokių reformų, išskyrus didesnes išlaidas, iškovojo didelę dalį didžiuosiuose miestuose, taipogi ir Osle bei Bergene.

Sunkesni laikai veikiausiai pareikalaus rimtesnio svarstymo. Norvegijai pasisekė, kad gali pasimokyti iš kaimyninių šalių, su panašia kultūra, įgyvendinusių plačias reformas. O būtent, Švedija gyvina savo modelį, mažindama valstybės dalį, leisdama privačioms įmonėms valdyti jos mokyklas, ligonines ir vykdyti operacijas, bei sumažindama mokesčių naštą. Naftos pakilimo laikais Norvegija importuodavo jaunus švedus darbui baruose ir restoranuose. Dabar geriausia galimybė ir toliau klestėti – importuoti iš Švedijos ne tik žmones, bet ir idėjas.

Komentarai (0)