Šiitų musulmonų dvasininko ajatolos Nimro Al-Nimro egzekucija Saudo Arabijoje sukėlė naują diplomatinę krizę Artimuosiuose Rytuose – regione, kuriame politinės įtampos šuoliai turbūt jau nieko nestebina. Tik šįkart žodinė konfrontacija peraugo į veiksmus. Diplomatiniai santykiai su Iranu nutraukti. Anot kai kurių apžvalgininkų, galime tikėtis naujo konflikto.

Po to, kai Saudo Arabija Al-Nimrui ir dar 46 asmenims įvykdė egzekuciją, atsaku į tai šios šalies ambasada Irano sostinėje Teherane buvo padegta. Tolesnis rezultatas – nutraukti diplomatiniai ryšiai ir arši retorika tarp Irano ir Persijos įlankos šalių, taip pat – sparčiai auganti įtampa tarp šiitų ir sunitų musulmonų bendruomenių. Prie viso to pridėkite jau nuo seno vykstančius konfliktus Sirijoje ir Jemene, kuriuose minėtos šalys remia skirtingas puses, ir suprasite, kodėl kai kurie apžvalgininkai pavojaus varpais skambina taip garsiai.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė Ieva Koreivaitė mano, kad šią situaciją galima laikyti rimčiausia ne dėl to, kad šalys įsitrauks į tiesioginį konfliktą, o dėl to, kad ji tikrai nepalanki regiono situacijos kontekste ir Sirijos taikos procesų akivaizdoje. Pasak jos, šiame regione vyksta du dideli konfliktai – tai Jemeno ir Sirijos, kurie pavojingi, nes generuoja plačiai aptartą migracijos krizę, reikalauja Vakarų investicijų, galų gale dėl to kyla humanitarinės tragedijos.

„Vakarų šalys tikisi, kad Saudo Arabija ir Iranas padės sušvelninti šiuos konfliktus, deja, vyksta priešingai, nes Saudo Arabija nutraukė diplomatinius santykius, ir neaišku, ar šalys bus linkusios įsitraukti į taikos procesą. Be to, galima manyti, kad Saudo Arabija siekia dar labiau gilinti konfliktą – galbūt ne tiesiogiai, o per savo sukurtus įtakos ir finansinius tinklus regione. Vis dėlto stiprėjantis karas per agentus tarp Irano ir Saudo Arabijos skatins dar didesnį ekstremizmą regione, kuris dėl ISIS, arba DAESH, veiklos ir taip labai didelis“, – LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė Ieva Koreivaitė.

Saudo Arabija – pasitikėjimo savimi stokojanti  valstybė

Įtampa tarp Irano ir Saudo Arabijos – nėra naujiena. Dauguma ekspertų jos ištakas sieja su 1979 m. vykusia dabartinio šalies lyderio ajatolos Ali-Khamenei vadovaujama revoliucija Irane. Sunitiškosios šalys jau nuo tada priešinosi šiitams. Užsienio politikos ekspertas Davidas Ignatiusas savo apžvalgoje „The Washington Post“ tvirtina, kad dvišalių santykių krizę nulėmė išaugusi Irano įtaka regionui ir tvirtesni kontaktai su Vakarais.

Pasak D. Ignatiuso, stebint pastarosios savaitės įvykius, susidaro įspūdis, kad tai yra katastrofa, kurios link dvišaliai santykiai nenumaldomai artėjo paskutinius tris dešimtmečius. Tam, pastebi jis, yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – nestabili padėtis po 1979 m. Irano revoliucijos: noras pakeisti regioną vis dar gyvas, o Rijadas neramumų vis dar bijo ir nežino, kaip elgtis. Antroji priežastis – pačios Saudo Arabijos trapumas: tai yra itin turtinga šalis, didžiausia naftos pardavėja pasaulyje, tačiau kartu – pasitikėjimo savimi stokojanti  valstybė.

„Saudo Arabija abejoja savo ateitimi ir nežino, ar sugebės savarankiškai apsiginti nuo galingų priešininkų, tokių kaip Iranas, nes ilgai buvo priklausoma nuo JAV paramos. Per paskutinius kelerius metus šalis prarado tikėjimą, kad JAV, esant reikalui, ją palaikys. Tą iš dalies paaiškina tarptautinis susitarimas dėl Irano branduolinės programos“, – kalba D. Ignatiusas.

Tačiau, jo nuomone, dar svarbesnis yra vieno pagrindinių Saudo Arabijos sąjungininkų – buvusio Egipto prezidento Hosni Mubarako nuvertimas: „JAV tam neprieštaravo, tad Saudo Arabija dabar klausia: ar tas pats laukia ir mūsų? Manau, kad dabartinėje situacijoje vienintelis būdas užkirsti kelią atviram konfliktui yra tai, kad JAV kokiu nors būdu Saudo Arabiją turi įtikinti: „mes esame jūsų sąjungininkai, prireikus būsime šalia ir jūs neturėtumėte imtis vienašališkos gynybos.“

Sunitiškoji koalicija rodo solidarumą su Saudo Arabija

Šiuo metu pasaulyje gyvena per 1,5 mlrd. musulmonų – iš jų 85–90 proc. sudaro sunitai. Dauguma Artimųjų Rytų valstybių, tokių kaip Saudo Arabija, Egiptas, Jementas, Kataras, Sirija ir kitos, yra sunitiškos – jose musulmonai sunitai sudaro daugumą. O šiitai sudaro tik 10–15 proc. islamo išpažinėjų visame pasaulyje. Didžiausia jų koncentracija keliose Artimųjų Rytų šalyse – Irane, Irake ir Libane.

Sunitiškose šalyse šiitai neretai priklauso vargingesnei visuomenės daliai – jie diskriminuojami ir patiria priespaudą. Sunitų radikalai šiitus neretai laiko eretikais, kurie nusipelno mirties. Būtent tai nutiko ir sausio 2 d. – Saudo Arabijos egzekucija valdžią kritikavusiam šiitų dvasininkui N. Al-Nimrui sukėlė iraniečių pasipiktinimą.

Jau girdėjome, kad diplomatinius santykius su Iranu atšaukė ne tik Saudo Arabija, bet ir kitos Persijos įlankos šalys. Pasak I. Koreivaitės, tokiu būdu sunitiškoji koalicija rodo solidarumą su Saudo Arabija, nuo kurios yra iš dalies priklausoma.

„Visos šalys, kurios atšaukė arba sumažino diplomatinių santykių intensyvumą, yra finansiškai priklausomos nuo Saudo Arabijos. Jos dažniausiai elgiasi taip, kaip diktuoja Saudo Arabija. Kai vyks kažkokia konfrontacija, tiesioginė ar ne, šios šalys vienaip ar kitaip dalyvaus toje konfrontacijoje, nepaisant to, ar jos nutraukė, ar nenutraukė diplomatinių santykių. Tai parodo, kad yra tam tikra sunitų koalicija, susidariusi prieš Iraną“, – pastebi I. Koreivaitė.

Nežinia, ar taikos derybos Sirijoje įvyks

Kaip jau minėta, šalys remia skirtingas kariaujančias puses regioniniuose konfliktuose Jemene ir Sirijoje. Taigi, pasak ekspertų, tiesioginė konfrontacija komplikuoja tarptautinės bendruomenės pastangas juos sustabdyti. Apie tai amerikiečių visuomeniniam transliuotojui PBS pasakojo Vašingtone esančio Artimųjų Rytų instituto ekspertė Randa Slim.

Jos teigimu, Saudo Arabija visada teikė prioritetą Irano grėsmei, antiiranietiški ir antišiitiški sentimentai šioje šalyje gana paplitę. Kita vertus, Irano pusėje yra politinių lyderių, kurie pritarė atakoms prieš Saudo Arabijos ambasadą Teherane.  Tai žmonės, pabrėžia ekspertė, kurie itin nerimauja dėl Irano branduolinio susitarimo,  dėl šalies atsivėrimo likusiam pasauliui ir dėl to, kaip tai paveiks jų politinę ir ekonominę gerovę, – jie šia krize naudojasi tam, kad sutelktų sau daugiau palaikymo prieš artėjančius visuotinius rinkimus Irane šį vasarį.

„Visa tai vyksta tokiu metu, kai religinė įtampa regione ir taip yra aukščiausiame taške. Kitaip tariant, tai panašu į žibalo pylimą į ugnį. Situacija turės pasekmių taikos deryboms Sirijoje, kurios turėtų būti pradėtos jau šio mėnesio pabaigoje. Taip pat – Jungtinių Tautų pastangoms įtvirtinti ilgalaikes paliaubas Jemene“, – kalba R. Slim.

Jos nuomone, galima drąsiai teigti, kad abiem iniciatyvoms suduotas labai stiprus smūgis, tad dabar nebegalima būti tikriems, kad taikos derybos Sirijoje įvyks, nes nei Saudo Arabija, nei Iranas nėra suinteresuotas  įtikinti jų remiamas grupuotes leistis į kompromisus regioniniuose konfliktuose.

JAV vaidmuo neišvengiamas

R. Slim pritaria ir Johnso Hopkinso tarptautinių mokslų mokyklos dekanas Vali Nasras. Pasak jo, įvykdyti egzekuciją N. Al-Nimrui paskatino ir kiti motyvai. Dvasininko egzekucija, pabrėžia V. Nasras, nėra kasdienis reikalas – Saudo Arabija žinojo, kad nužudyti jį nėra tas pats, kas nužudyti bet kokį kitą šiitų aktyvistą.

„Manau, kad Iranas yra visiškai teisus, teigdamas, kad čia veikia ir vidinis faktorius, nes egzekucija įvykdyta praėjus kelioms dienoms po to, kai Saudo Arabija pristatė taupymo reformų paketą dėl kritusių naftos kainų. Regioniniu požiūriu, visa tai nutiko iškart po to, kai JAV Iraną įtraukė į Sirijos taikos procesą, o Irako šiitų valdžia su Irano ir JAV pagalba atkovojo Ramadžio miestą iš „Islamo valstybės“. Panašu, kad Iranas yra daug ryškesnis nei Saudo Arabija.  Galiausiai tai yra signalas ir JAV“, – teigia V. Nasras.

Kaip matome, ekspertai prognozuoja, kad tiesioginis karas tarp Saudo Arabijos ir Irano blogiausiu scenarijumi laikytinas tik iš dalies. Situaciją dar labiau komplikuotų, jei dėl nesutarimų ambicijos siekti taikos Sirijoje būtų sužlugdytos. Didžiausia šių laikų humanitarinė krizė tęstųsi ir toliau – būtų dar daugiau aukų, pabėgėliai ir toliau būtų verčiami kraustytis į Europą, o „Islamo valstybė“ toliau eksportuotų terorizmą tiek į Artimuosius Rytus, tiek į Vakarus.

Pasak I. Koreivaitės, kaip ir daugelyje regioninių konfliktų, JAV vaidmuo čia neišvengiamas – prognozuojama, kad vis dėlto JAV stengiasi įgyti ne tik sunitų, bet ir šiitų partnerį regione tam, kad galėtų geriau kontroliuoti visus konfliktus: „Taigi dabar JAV pozicija [...] keičiasi ir atrodo, kad JAV tampa tarsi tarpininku tarp šių jėgų, nes atrodo, kad  Baracko Obamos pagrindinis tikslas vis dėlto yra kontroliuoti Vidurio Rytų konfliktus, kad pačioms Valstijoms netektų į juos įsitraukti tiesiogiai.“

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry abi puses paragino susilaikyti nuo provokacijų ir nekurstyti konflikto. Tačiau dar sausio 7 d. Saudo Arabija apkaltinta bombardavusi Irano ambasadą Jemene. Saudo Arabija tokius pareiškimus atmetė. Taigi žodžių karas tęsiasi. Ar jis peraugs į naują ginkluotą konfliktą, tikslią prognozę pateikti sudėtinga. Aišku tiek, kad dviejų didžiųjų regiono jėgų susidūrimo pasekmes pajustų ne tik Artimieji Rytai, bet ir Vakarų pasaulis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai (5)