Apie mūšį dėl Baltijos šalių: nereikia kelti panikos, bet ignoruoti rimtą problemą – dar blogiau (5)
Klaidinga informacija pagrįstas panikos kurstymas gali kelti įtūžį. Tačiau ignoruoti rimtą problemą – dar blogiau. Jokia karinė paslaptis, kad NATO kyla didelių rūpesčių dėl Baltijos šalių. Aljanso patikimumas tapo priklausomas nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos suverenumo, laisvės ir teritorinio vientisumo. Vis dėlto Aljansui stinga vietinių karinių raumenų, kad jas apgintų.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šį faktą pabrėžė du įvykiai. Britanijos nacionalinis transliuotojas BBC parodė įtaigų dokumentinį filmą „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ (World War Three: Inside the War Room), kuriame nagrinėjami scenarijai, kaip Jungtinėje Karalystėje sprendimus priimantys veikėjai galėtų reaguoti į Kremliaus kurstomą sukilimą Latvijos rytuose, kuris peraugtų į Rusijos branduolinę ataką prieš britų ir amerikiečių karo laivus (atsakymas: Amerika panaudotų branduolinius ginklus; Britanija to nepadarytų).
Tuo tarpu JAV analitinis centras „RAND Corporation“ pranešė apie ilgai vykusį karinių veiksmų modeliavimą, kuriame buvo nagrinėjama, kaip NATO reaguotų į staigų Rusijos puolimą Baltijos šalyse (atsakymas: kad ir ką bedarytumėt, Rusija laimės per 60 valandų). Toje studijoje keliama mintis, kad Rusijos ataką galėtų atgrasyti tik sprendimas Baltijos šalyse dislokuoti tris šarvuotąsias kovines brigadas, kurių išlaikymas kainuotų 2,7 mlrd. JAV dolerių, taip pat dideli pokyčiai kitose srityse.
Kritikai sako, kad BBC ir RAND pasitarnavo Kremliaus tikslams. Rusija nori, kad Baltijos šalys jaustųsi esančios silpnas NATO sparnas. Ji taip pat siekia, kad kitos NATO šalys galvotų, jog pastangos apginti šias tris paribio valstybes būtų bergždžias reikalas. Tai būtų išankstinės sąlygos „realistinėms“ deryboms dėl Europos saugumo, kuriose Rusija atgautų kai kurias savo valdas, prarastas subyrėjus sovietinei imperijai.
BBC laida ypač didelį pasipiktinimą sukėlė Latvijoje. Galiu suprasti, kodėl: joje buvo perdėta separatizmo grėsmė skurdžioje rytinėje šalies dalyje. Apmaudu matyti, kad kas nors (net jeigu jie tėra aktoriai) degina jūsų vėliavą arba daužo jūsų šalies herbą. Sprendimai dėl Latvijos ateities buvo priiminėjami buvusių Britanijos pareigūnų, apsimetančių tikrais. Kai kurie jų atrodė stulbinamai prastai informuoti ir nesimpatingi.
Tačiau televizijos laidos turi būti atkreipiančios dėmesį (žinau, nes pats jas kurdavau). Be to, hipotetiniai scenarijai būtinai apima ir tam tikrus išgalvotus dalykus – tai galima suprasti iš paties laidos pavadinimo. Tikroji tos laidos pamoka – ne faktas, kad Baltijos šalys yra pasmerktos, o kad nuolaidžiauti Rusijai būtų klaida. Tie, kas laidos pradžioje pasisakė prieš „perdėtą reakciją“ į mįslingus įvykius Rytų Latvijoje, atrodė gana kvaili laidos pabaigoje. Tiesa, kad Britanija susimovė šiame egzamine. Vis dėlto svarbiau, kad Amerika – bent jau kaip vaizduoja to filmo scenarijaus kūrėjai – nenuvilia.
Žinoma, „Žvilgsnis iš vadavietės“ ir RAND studija kelia nerimą. Jos kelia neatsakytų klausimų. Tačiau jie nėra neturintys atsakymų. Mes galime apginti Baltijos šalis ir save. Mums tereikia labiau pagalvoti, kaip tai padaryti.
Pradžiai turėtume kruopščiai įvertinti baimės kurstytojų veiksmus. RAND jau sulaukė kritikos iš Samo Gardinerio – vieno iš labiausiai patyrusių Baltijos šalių gynybos analitikų Amerikoje. Jo nuomone, ta studija tebuvo pinigų švaistymas, nes joje per daug susitelkta į kovos veiksmus sausumoje ir ignoruojamas jūrinės galios dėmuo.
Mano kritika kitokia. Visų pirma, toje studijoje Švedija minima tik vienoje išnašoje, o Suomija liko apskritai nepaminėta. Diskutuoti apie Baltijos šalių saugumą neatsižvelgiant į šias dvi valstybes – nenormalu.
Studijoje taip pat ignoruojama žvalgyba: mes galime ir turėtume žinoti, jei Rusija imtų telkti pajėgas prie sienos. Silpnėjant netikėtumo veiksniui, Rusijos vietinis pranašumas nublanksta.
Dar svarbiau, kad Vakarų atsakas neturėtų būti apribotas Baltijos veiksmų teatru ir neprivalo būti karinis. Viena įtaigi žinia, kurią galėtume pasiųsti Vladimirui Putinui, kai pradėtų bręsti neramumai – kad „mes turime jūsų pinigus, o jeigu norite juos dar kada nors pamatyti, atsitraukite“. Tai puiki tema televizijos laidai.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
