14 amžinojo fašizmo požymių (7)
Šiąnakt (vasario 20) mirė didis italų rašytojas Umberto Eco. Mylimą autorių geru žodžiu šiandien mini daugelis – ir žurnalistai ir literatūros kritikai, ir tiesiog jo knygų skaitytojai. Tad socialiniuose tinkluose itin išpopuliarėjo Eco esė – „Amžinasis fašizmas", kurioje pateikiama 14 naujo pavidalo žmonių neapykantos ideologijos grįžimo ženklų. Pateikiame šio teksto fragmentą.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
<…>
- Pirmasis amžinojo fašizmo bruožas yra tradicijų kultas. Tradicionalizmas senesnis už fašizmą. Jis buvo kontrrevoliucinės katalikiškosios minties dominantė po Prancūzijos revoliucijos, tačiau radosi ji vėlyvojoje helenistinėje epochoje, kaip reakcija į Senovės Graikijos racionalizmą.
Viduržemio jūros baseine įvairių religijų tautos (visos jos lygiai tolerantiškai buvo leidžiamos į Romos Panteoną) ieškojo nušvitimo, apreikšto žmonijos istorijos aušroje. Šis apreiškimas per amžius amžinuosius slypėjo po prarastų kalbų prasmių skraiste. Apreiškimas buvo priskiriamas Egipto hieroglifams, keltų runoms, o taip pat šventiems, lig šiol neišaiškintiems Azijos šalių religijų paminklams.
Ši nauja kultūra neišvengiamai tapdavo sinkretine. Sinkretizmas – tai ne tiesiog, kaip nurodoma žodynuose, įvairių tikėjimų ir praktikų derinimas. Čia derėjimo pagrindas – visų pirma dėmesio nekreipimas į prieštaras. Remiantis tokia logika, visuose pirmuosiuose apreiškimuose esama tiesos užuomazgų, o jeigu jos skirtingos ar išvis nesuderinamos, tai neturi reikšmės, nes alegoriškai jie vis vien kyla iš kažkokios tikrosios tiesos.
Taip daroma išvada, kad nėra prasmės plėtoti žinias. Tiesa jau paskelbta, kartą ir visiems laikams; telieka išaiškinti jos neaiškius žodžius. Užtenka apžvelgti bet kurių fašistinių kultūrų „apkabas“: jose, vien mąstytojai – tradicionalistai. Fašistinis vokiečių gnosis maitinosi iš tradicionalistinių, sinkretinių, okultinių šaltinių. Svarbiausias naujų Italijos dešiniųjų teorijos šaltinis, Julius Evola, sumaišo Gralį su „Siono išminčių protokolais“, alchemiją su Šventąja Romos imperija. Vien jau tas faktas, kad pasaulėžiūros plėtimo tikslais dalis italų dešiniųjų papildė apkabą, įtraukdami de Maistre, Guénon ir Gramsci, yra puikiausias sinkretizmo pavyzdys.
Pasikapstykite Amerikos knygynų „New Age“ pažymėtose lentynose. Tarp mistinių skiedalų išvysite netgi šv. Augustiną, kuris, kiek man žinoma, nebuvo fašistas.
O štai į vieną krūvą krauti Augustiną ir Stonehendge'ą – amžinojo fašizmo simptomas.
- Tradicionalizmas neišvengiamai lemia nepakantumą modernizmui. Tiek italų fašistai, tiek ir vokiečių nacistai lyg ir dievino techniką, kai tuo tarpu tradiciškai nusiteikę mąstytojai paprastai techniką smerkė, regėdami joje tradicinių dvasinių vertybių atmetimą. Tačiau iš esmės, nacizmas mėgavosi tik išoriniu savo industrializacijos aspektu. Jo ideologijos gelmėse viešpatavo Blut und Boden* teorija. Šiuolaikinis pasaulis buvo atmetamas su kapitalistinės dabarties atmetimo padažu. Tai, iš esmės 1789 metų dvasios atmetimas (o taip pat, žinoma, 1776-ųjų) – Švietimo dvasios. Racionalizmo amžius vertinamas kaip šiuolaikinio iškrypimo pradžia. Todėl amžinasis fašizmas gali būti apibūdinamas kaip iracionalizmas.
- Iracionalizmas tvirtai susijęs su veiksmo dėl veiksmo kultu. Veikimas nuostabus jau pats savaime, tad vykdomas atsiribojus ir be refleksijos. Mąstymas – nevyriškas užsiėmimas. Į kultūrą žvelgiama įtariai, kaip į potencialią kritinio santykio nešėją. Čia viskas: ir Goebbelso pasisakymas „kai girdžiu žodį „kultūra“, griebiuosi pistoleto“, ir mielos bendresnės vietos apie intelektualias terliones, kiaušingalvius inteligentus, radikalųjį snobizmą ir universitetus – komunistinio užkrato peryklas. Įtarumas intelektualiojo pasaulio atžvilgiu visados signalizuoja amžinąjį fašizmą. Oficialieji fašizmo mąstytojai iš esmės ir užsiėmė modernios savo laiko kultūros ir liberaliosios inteligentijos kaltinimu atsitraukimu nuo amžinųjų vertybių.
- Jokia sinkretizmo forma nepakelia kritikos. Kritinis požiūris operuoja distinkcijomis, o jos yra šiuolaikiškumo atributai. Dabartinėje kultūroje mokslo bendruomenė vertina nesutarimus kaip mokslo vystymosi pagrindą. Amžinojo fašizmo požiūriu, nepritarimas tolygu išdavystei.
- Nepritarimas – tai dar ir kitoniškumo ženklas. Amžinasis fašizmas auga ir ieško konsensusų, išnaudodamas įgimtą kitoniškumo baimę. Pirmieji fašistoidinio ar prefašistoidinio judėjimo lozungai nukreipti prieš svetimšalius. Taip amžinasis fašizmas, jau pagal apibrėžimą, pamišęs dėl rasizmo.
- Amžinasis fašizmas gimsta š individualios ar visuomeninės frustracijos. Todėl visi istoriniai fašizmai rėmėsi frustruotomis vidurinėmis klasėmis, nukentėjusiomis nuo kokių nors ekonominių ar politinių krizių ir jaučiančių suerzintų žemesnių klasių grėsmės baimę. Mūsų laikais, kai buvę „proletarai“ tampa smulkiąja buržuazija, o liumpenas iš politinio gyvenimo pasitraukia pats, fašizmas šioje naujoje daugumoje ras puikiausią auditoriją.
- Visiškai socialiai nuskriaustiesiems, amžinasis fašizmas sako, kad vienintelis jų privilegijų garantas yra gimimo tam tikroje šalyje faktas. Taip nukalamas nacionalizmas. Be to, vienintelis dalykas, kuriuo galima suburti naciją, – priešai. Todėl fašistinės psichologijos pagrindas yra apsėdimas sąmokslo, geriausia – tarptautinio, idėja. Organizacijos nariai turi jaustis apsupti. Geriausias būdas sutelkti auditoriją į sąmokslą – panaudoti ksenofobijos spyruokles. Bet gerai ir vidinis sąmokslas, tam puikiausiai tinka žydai, nes jie kaip ir viduje, bet tuo pat metu ir išorėje. Naujausias amerikietiškas pamišimo dėl sąmokslų pavyzdėlis – Peto Robertsono knyga „Nauja pasaulio tvarka“.
- Bendrijos nariai turi jaustis įžeisti dėl to, kad priešai parodai išstato turtus, didžiuojasi jėga. Kai buvau mažas, man teigė, kad anglai – „penkių kartų maitinimo nacija“. Anglai maitinasi intensyviau nei skurdūs, bet sąžiningi italai. Ir žydai dar turtingi, be to, padeda saviškiams, laiko slaptą tarpusavio pagalbos tinklą. Taip iš vienos pusės; tuo pat metu bendrijos nariai įsitikinę, kad gebės nugalėti bet kokį priešą. Taip retorinių stygų virpesiais priešai vienu ir tuo pačiu metu vaizduojami ir kaip itin stiprūs, ir kaip itin silpni. Dėl to fašizmai pasmerkti visada pralaimėti karus: jie negali objektyviai įvertinti priešininko kovinės galios.
- Amžinajam fašizmui nėra kovos dėl gyvenimo, o yra gyvenimas vardan kovos. Jei taip, pacifizmas prilygsta broliavimuisi su priešu. Pacifizmas smerktinas, nes gyvenimas – amžina kova. Tuo pat metu yra ir Teismo dienos kompleksas. Kadangi priešas turi būti – ir bus – sunaikintas, vadinasi, įvyks lemiamoji kova, po kurios judėjimas įgaus visišką pasaulio kontrolę. Šis „totalus sprendimas“ žymės visuotinės taikos eros, Aukso amžiaus pradžią.
Tačiau tai prieštarauja nuolatinės kovos tezei, ir dar nė vienam fašistiniam lyderiui nepavyko susidarančios prieštarios išspręsti.
- Visiems reakcingosioms ideologijoms būdingas elitarizmas dėl jo giluminio aristokratiškumo. Istorijoje visi aristokratiniai ir militaristiniai elitarizmai laikėsi ant paniekos silpnesniam.
Amžinasis fašizmas išpažįsta populistinį elitarizmą. Eiliniai piliečiai yra geriausia tauta pasaulyje. Partija susideda iš geriausių eilinių piliečių. Eilinis pilietis gali (arba privalo) tapti partijos nariu.
Tačiau negali būti patricijų be plebėjų. Vadas, žinantis, kad gavo ne deleguotą valdžią, o užgrobė jėga, taipogi supranta, kad jo jėga remiasi masių silpnumu, ir ši masė tokia silpna, kad jai reikia Varovo ir turi jo nusipelnyti.
Todėl tokiose hierarchiškai organizuotose (pagal militaristinį modelį) visuomenėse, kiekvienas vadas, iš vienos pusės, niekina stovinčius aukščiau, o iš kitos – pavaldinius. Tuo pačiu stiprėja masinis elitarizmas.
- Visi ir kiekvienas auklėjami taip, kad taptų herojumi. Mituose herojai įkūnija retą, neeilinį sutvėrimą; tačiau amžinojo fašizmo ideologijoje heroizmas – norma. Heroizmo kultas betarpiškai susijęs su mirties kultu. Ne atsitiktinai falangistų devizas buvo: Viva la muerte!** Normaliems žmonėms sakoma, kad mirtis nemaloni, bet ją reikės sutikti išdidžiai. Tikintiesiems sakoma, kad mirtis – kankinamas nežemiškos palaimos pasiekimo metodas. Tuo tarpu amžinojo fašizmo herojai trokšta mirties, kuri pateikiama jiems kaip geriausia kompensacija už didvyrišką gyvenimą. Amžinojo fašizmo didvyris nekantrauja numirti. Skliausteliuose pažymėsime, kad nepaisant tokio herojiško nekantrumo jam kur kas dažniau pavyksta daigoti kitus.
- Kadangi tiek amžinas karas, tiek ir heroizmas – gan sunkūs žaidimai, amžinasis fašizmas perkelia valdžios troškimą į lytinę sferą. Tuo paremtas vyriškumo kultas (tai yra, moterų negerbimas ir negailestingas bet kokių nekonformistinių seksualinių pakraipų persekiojimas: nuo abstinencijos iki homoseksualizmo). Kadangi ir lytis – gan nelengvas žaidimas, amžinojo fašizmo herojai žaidžia pistoletu, falo erzacu. Nuolatinių karo žaidimų prasmė, nepakeliamas invidia penis.
- Amžinasis fašizmas remiasi kokybiniu (kvalitatyviniu) populizmu. Demokratijos sąlygomis piliečiai naudojasi asmens laisvėmis; piliečių visuma savo politines teises įgyvendina tik kiekybiniu (kvantitatvyniu) pagrindu: vykdomi daugumos sprendimai. Amžinojo fašizmo požiūriu, individai asmenybės laisvių neturi, o Tauta tampa kokybe, vientisu, savo valią reiškiančiu monolitu. Kadangi joks žmonių skaičius iš tiesų negali turėti bendros valios, Vadas pretenduoja atstovauti visus. Netekę delegavimo teisės, eiliniai piliečiai ne veikia, jie tik kviečiami – dalis kaip visi, pars pro toto – vaidinti Liaudies vaidmenį. Taip Liaudis egzistuoja kaip grynai teatralinis fenomenas.
Kokybinio populizmo nebūtina ieškoti Niurnbergo stadione ar perpildytoje Romos aikštėje, priešais Mussolinio balkoną. Netolimoje mūsų ateityje kokybinio populizmo perspektyva – tai televizija arba elektroninis tinklas „Internet“, kurie gali pateikti emocingą atrinktos piliečių grupės reakciją kaip „tautos nuomonę“.
Tvirtai remdamasis savo kvalitatyviniu populizmu, amžinasis fašizmas ginkluojasi prieš „supuvusias parlamentines demokratijas“. Pirma, ką pareiškė Mussolinis savo kalboje Italijos parlamente, buvo: „Norėčiau paversti šią kurčią pilką salę į sporto salę savo vaikinukams“. „Savo vaikinukams“ jis, žinoma, greitai rado kur kas geresnę priebėgą, tačiau parlamentą visgi išvaikė.
Kaskart, kai politikas iškelia parlamento legitimumo klausimą, mat šis, neva, nebeatspindi „tautos nuomonės“, aiškiai užuodžiamas Amžinojo Fašizmo kvapelis.
- Amžinasis fašizmas kalba Naujakalbe. Naujakalbę išrado Orwellas romane „1984“, kaip oficialią Angsoco, angliškojo socializmo, kalbą, tačiau amžinojo fašizmo elementai būdingi pačioms įvairiausioms diktatūroms. Ir nacistiniai, ir fašistiniai vadovėliai pasižymėjo skurdžia leksika ir primityvia sintakse, taip siekiant maksimaliai apriboti mokinių sudėtingo kritinio mąstymo instrumentų rinkinį. Tačiau turime gebėti išsiaiškinti ir kitas Naujakalbės formas, netgi tada, kai ji būna nekaltą populiarių televizijos pokalbių laidų formos.
Išvardinęs galimus amžinojo fašizmo archetipus, baigsiu štai kaip. 1943 metų liepos 27 dieną man buvo pasakyta, jog radijas pranešė apie fašizmo žlugimą ir Mussolinio areštą ir kad nueičiau nupirkti laikraštį. Patraukiau prie kiosko ir pamačiau, kad ten pilna laikraščių, tačiau nematytais pavadinimais. Paskui perskaičiau pirmųjų puslapių antraštes ir suvokiau, skirtinguose laikraščiuose parašyti skirtingi dalykai. Tada nupirkau vieną iš jų nesirinkdamas, atskleidžiau ir pirmame puslapyje perskaičiau deklaraciją, pasirašytą penkių ar šešių partijų, tarp kurių buvo krikščionių demokratų, komunistų partija, socialistų partija, veiksmo partija, liberalų partija. Iki tol maniau, kad kiekvienai šaliai priklauso turėti po vieną partiją, o būtent, Italijoje partija vadinasi nacionalinė fašistinė. Ir štai išsiaiškinau, kad mano šalyje vienu metu veikia kelios partijos. Ir ne tik. Kadangi buvau sumanus paauglys, pasakiau sau, jog niekaip negali būti, kad visos šios partijos buvo įsteigtos va taip, per vieną naktį. Tai reiškia, pagalvojau, jos anksčiau egzistavo pogrindyje.
Deklaracija skelbė fašistinės diktatūros pabaigą ir ir šalies laisvių atkūrimą: žodžio laisvės, spaudos, politinių susivienijimų. Šie žodžiai – „diktatūra“, „laisvė“ – о Viešpatie, perskaičiau juos pirmą kartą gyvenime. Dėl šių žodžių atgimiau laisvu Vakarų žmogumi.
Visada turime atminti, kad šių žodžių prasmės privalome nepamiršti vėl. Amžinasis fašizmas iki šiol šalia mūsų, kartais jis vaikšto apsitaisęs civiliškai. Visiems būtų taip patogu, jei kas išeitų į pasaulinę areną ir pareikštų: „Noriu vėl atidaryti Osvencimą, noriu kad juodi marškiniai vėl marširuotų paraduose Italijos aikštėse“. Deja, gyvenime taip gerai nebūna! Amžinasis fašizmas gali pasirodyti kuo nekalčiausiais vaizdais ir formomis. Mūsų pareiga – išaiškinti jo esmę ir nurodyti naujas jo formas, kasdien, bet kuriame Žemės rutulio taške. Vėl perduodu žodį Ruzveltui. „Ryžtuosi sakyti, kad jei amerikietiška demokratija nustotų vystytis kaip gyva jėga, dieną ir naktį, taikomis priemonėmis, tobulinti mūsų šalies piliečių gyvenimo sąlygas, fašizmo įtaka mūsų šalyje be abejonės išaugtų“ (1938 lapkričio 4 diena). Laisvė ir Išsilaisvinimas – mūsų darbas. Jis niekada nesibaigia. Tegul mūsų devizas būna: taip nepamiršim.
„Jis buvo ryškus europietiškojo intelektualo pavyzdys, kuriame derėjo unikalus praeities supratimas ir neišsemiamas gebėjimas numatyti ateitį. Tai didžiulė netektis viso pasaulio kultūrai“, — Italijos premjero Matteo Renzi užuojautą pateikia Italijos agentūra Ansa.
Paskutinysis rašytojo romanas „Nulinis numeris“ buvo publikuotas pernai sausį.
* „Blut und Boden“ – vok. „Kraujas ir dirva“
** Viva la muerte! – isp. Tegyvuoja mirtis!
