Neseniai Australijos spauda paskelbė interviu su vieno iš stambiausių apiplėšimų žemyno istorijoje, įvykdyto praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, dalyvio Normano Lee advokatu. Nusikaltimas, kaip pamena juristas, buvo kruopščiai suplanuotas ir organizuotas: pavyzdžiui, plėšikai sugadino pastato liftus, kad į aukštą, kuriame saugomi pinigai, nepakliūtų pašaliniai asmenys. Jie pagrobė milijonus dolerių ir išvengė baudžiamojo persekiojimo (nors beveik visi įvairiomis aplinkybėmis galiausiai žuvo).

Antroje XX amžiaus pusėje įvyko visa serija didelių apiplėšimų, kurie buvo stambiausi atskirų šalių istorijoje (ir tapo pagrindu daugeliui aštraus siužeto kino filmų). Plėšikų grobiu tapdavo meno dirbiniai, auksas (vienu atveju pagrobtos kelios tonos aukso luitų) ir šimtai milijonų dolerių. Kai kurie iš šių nusikaltimų iki šiol neišaiškinti: kai kuriems plėšikams pavyko pasislėpti, kiti atsidūrė už grotų ar buvo nužudyti, tačiau didelės jų grobio dalies policija taip ir nerado.

Tarp jų ir 1968 metais Japonijoje pagrobti beveik 300 milijonų jenų (pagal to meto kursą, tai atitiko daugiau nei $800 000; atsižvelgiant į perkamąją galią, tai atitinka maždaug 5,5 milijonai dabartinių dolerių). Tada policininku apsimetęs nusikaltėlis sustabdė banko mašiną su pinigais, išviliojo iš jos darbuotojus, pareiškęs, kad mašina neva užminuota, po to sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Galima prisiminti ir Isabella Stewart Gardner muziejaus užpuolimą 1990 metais: į muziejų patekę nusikaltėliai (taip pat apsimesdami policininkais), surišo apsaugininkus, paėmė paveikslus už šimtus milijonų dolerių, tarp kurių buvo Rembranto ir Vermeerio drobės ir pasislėpė. Tada pagrobti meno dirbiniai nerasti iki šiol.

Statymai nebepriimami

1976 metais Melburne šešių asmenų gauja užpuolė klubą „Victoria“. Jie taikėsi į ten saugomus lenktynių lažybų pinigus (vietiniai bukmekeriai naudojo šį pastatą laikinam grynųjų pinigų saugojimui). Banditai į klubą įsiveržė su kaukėmis, ginkluoti automatais, nuginklavo apsaugininkus, paėmė pinigus ir paspruko dviem automobiliais.

Tiksli grobio suma nežinoma. Vietinė spauda rašė, kad bukmekeriai teigė, kad buvo pagrobta apie 1,5 milijono Australijos dolerių (~$1 mln). Tačiau daugelis spėjo, kad jie sumą numažino, nenorėdami patraukti nepageidaujamo valdžios dėmesio. Iš tiesų, neoficialiais vertinimais, pagrobta buvo maždaug 10 kartų daugiau. Nusikaltėliams atiteko ne tik grynieji pinigai: klube buvo saugomi ir dokumentai apie prekybos narkotikais faktus ir pinigų plovimą. Anot gandų, šioje medžiagoje buvo daugelį valdžios atstovų kompromituojanti medžiaga.

Nors gaujos nariai ir atsidūrė policijos akiratyje, už šį apiplėšimą nė vienas nuteistas nebuvo (vienas iš jų įkliuvo su pavogtais pinigais, tačiau jo dalyvavimo užpuolime įrodyti nepavyko). Beveik visi užpuolikai galiausiai žuvo. Apiplėšimo organizatorius Raymondas Bennetas nušovė banditą Leslie Kane'ą (pagal vienus duomenis, jis dalyvavo apiplėšime, pagal kitus – buvo narys kitos grupuotės, kuri užpuolime nedalyvavo, tačiau reikalavo sau grobio dalies), paskui buvo nušautas pats – manoma, su juo susidorojo jo aukos brolis. Paskutinysis buvo užmuštas po kelių metų (jį nušovė du nepažįstamieji su kaukėmis), kaip ir dar du apiplėšimo dalyviai. Dar vienas dingo be žinios devintojo dešimtmečio viduryje.

Kaip kine

1959 metais Bukarešte grupė ginkluotų žmonių apiplėšė automobilį, vežusį Rumunijos nacionalinio banko pinigus. Siekdami nukreipti praeivių dėmesį, jei apsimetė filmuojantys kiną (pasiėmė kino kamerą ir ženklą „Vyksta filmavimas!“). Jie sustabdė banko mašiną, grasindami sėdintiems viduje žmonėms ginklu, paėmė pinigus ir nuvažiavo savo automobiliu. Iš viso jiems atiteko ~1,6 mln lėjų (apie $250 000, dabartiniais pinigais – apie $2 mln).

Formaliai nusikaltimas buvo greitai atskleistas. Visas plėšikų šešetas – juos vadina Jonido gauja, pagal jos lyderio Aleksandro Jonidą – buvo pagautas. Penki buvo teisiami ir nuteisti mirties bausme, viena užpuolimo dalyvė nuteista kalėjimo bausme (vėliau ji buvo amnestuota). Prieš mirties bausmės įvykdymą plėšikai buvo nufilmuoti propagandiniame filme, kuriame rodoma, kad pavogtus pinigus jie neva leido prabangos prekėms. Filmas buvo panaudotas tuo metu Rumunijoje gyvavusių ir valdžios palaikomų antisemitinių nuotaikų kurstymui (apiplėšimo dalyviai buvo žydai)j.

Tačiau iš tiesų nusikaltimo motyvas iki šiol liek paslaptimi. Apiplėšimo dalyviai žinojo, kad totalitarinėje valstybėje, į kurią Rumunija septintojo dešimtmečio pradžioje pavirto, atvirai leisti pagrobtus pinigus, nepatraukiant valdžios dėmesio, buvo neįmanoma. Kai kas mano, kad šią istoriją iš dalies galėjo inscenizuoti valdžia, siekdama pagrįsti antisemitinę kampaniją (kuri pasireiškė žydų atleidimu iš valstybinių struktūrų). Kiti mano, kad plėšikai, Antrojo Pasaulinio karo metu dalyvavę partizaniniame judėjime, siekė ne savanaudiškų tikslų, o tokį rezonansinį nusikaltimą įvykdė, taip siekdami išreikšti protestą prieš totalitarinį režimą.

Miljonai Arafatui

1976 metais Beirute automatiniais ginklais ir pistoletais ginkluotas būrys atakavo Britanijos Artimųjų Rytų banką. Kariškai be skiriamųjų ženklų apsirengę užpuolikai susprogdino sieną ir pateko vidun. Paskui, pagal vieną versiją, jie, vėl panaudoję sprogmenis, pakliuvo į saugyklą. Pagal kitą – pasinaudodami profesionalių įsilaužėlių paslaugomis.

Libane tuo metu vyko pilietinis karas, Beirute – gatvių mūšiai. Tačiau „pilkojoje zonoje“ buvęs bankas toliau dirbo. Kiek plėšikai išsinešė pinigų, nežinoma. Buvo pranešama, kad grobį – auksą, banknotus ir vertybinius popierius – jie išvežė trimis sunkvežimiais, o vėliau lėktuvu nuskraidino į Šveicariją. Kai kurie tvirtino, kad tada buvo pagrobta iki $850 mln (apie 3,5 mlrd dabartinių dolerių). Kiti nurodo mažesnę sumą – $200 mln. Šaltiniai taip pat tvirtina, kad ženkli vertybinių popierių dalis vėliau buvo parduota buvusiems savininkams, tarp kurių ir kai kurių arabų šalių įtakingi valdininkai.

Duomenys apie apiplėšimo vykdytojus irgi nesutampa. Pagal paplitusią versiją, tai buvo Palestinos išlaisvinimo organizacijai priklausančios grupuotės darbas – „Libano pajėgų“ atstovai, kurie per aštuntojo dešimtmečio karą kovėsi prieš Palestinos kovotojus, tvirtino, kad pagrobtų pinigų gabenimą į Šveicariją neva asmeniškai prižiūrėjo Yassiras Arafatas, Kai kas, beje, neatmeta galimybės, kad libaniečiai ir palestiniečiai sudarė laikinas paliaubas, kad galėtų įvykdyti apiplėšimą, o paskui pasidalinti laimikį.

Pagal egzotiškesnę versiją, šmėkštelėjusią spaudoje pirmojo dešimtmečio viduryje, prie banko apiplėšimo galėjo būti prisidėjusios britų specialiosios tarnybos (versijos autorius tvirtina asmeniškai bendravęs su keliais šios operacijos dalyviais). Apiplėšimo tikslas neva buvo kažkokių banke saugotų dokumentų apie teroristinių grupuočių finansinius aktyvus paėmimas. Tačiau, šaltino teigimu, operacija pasisuko ne visai taip, kaip planuota: jos dalyviai neva nusprendė pasinaudoti proga ir priglobė didelę dalį banke saugoto aukso.

Skraidantis vagis

1971 metais vyriškis su lagaminu, kuriame, pasak jo, buvo bomba, užgrobė Northwest Airlines oro linijų „Boeing-727“, skridusį iš Portlendo į Sietlą. Jis pareikalavo $200 000 išpirkos (apie 1,1 mln dabartiniais doleriais), o taip pat kelių parašiutų. Po kuro pasipildymo Sietle ir gavęs pinigus (aviakompanija surinko reikalaujamą sumą, pasiskolinusi ją vietiniame banke) grobikas, žinomas kaip Danas Cooperis (šiuo vardu jis pirko bilietą, spaudoje jis vėliau vadinamas D. B. Cooperiu), sutiko paleisti keleivius. Paskui jis liepė skristi į Meksiką, tačiau pakeliui iššoko su parašiutu, pasiėmęs su savimi pinigus.

Tolesnė lėktuvo užgrobėjo lemtis nežinoma. Numanomo jo nusileidimo rajono paieškos baigėsi be rezultatų. Dalis pinigų vėliau atsirado (keletas paketų, bendra suma maždaug $6000): juos upės pakrantėje atsitiktinai rado vaikas Vašingtono valstijoje (kupiūros atpažintos pagal serijos numerius). Tuo remdamiesi, kai kas spėliojo, kad pagrobėjas užsimušė krisdamas, tačiau jo lavonas taip ir nerastas.

Pranešta, kad valdžia, ieškodama lėktuvo užgrobėjo ir pagrobtų pinigų, patikrino daugiau nei tūkstantį žmonių. Kai kurie vėliau teigė, kad šį, tapusį kultiniu, nusikaltimą įvykdė arba jie patys, arba jų giminaičiai ar pažįstami. Visgi, nė vienas iš šių pareiškimų oficialiai nebuvo patvirtintas (tariamus užgrobėjus tikrindavo, taip pat ir pagal nusikaltėlio DNR, kurios pavyzdžiai buvo rasti daiktuose, likusiuose nuvarytame lėktuve). Pagal vieną iš naujausių versijų, Danas Cooperis gyvas, persikraustė į Nepalą ir pagrobtais pinigais užsitikrino sau „karališką gyvenimą“.

Trys tonos aukso

1983 metais šešetas kaukėtų banditų įsiveržė į kompanijos Brink’s Mat sandėlį Heathrow oro uoste. Jie surišo apsaugininkus ir grasinimais išgavo saugyklų kodus. Plėšikai, anksčiau iš vieno apsaugos darbuotojo gavę žinių, tikėjosi rasti ten 3 milijonus svarų, tačiau rado kur kas daugiau. Saugykloje buvo apie tris tonas aukso, o taip pat briliantai ir grynieji pinigai (apie 26 mln svarų). Nusikaltėliai grobį pakrovė į sunkvežimį ir pasislėpė.

Didžioji aukso dalis – apie 70% – nuo tada taip ir nerasta. Policijos duomenimis, maždaug pusę luitų nusikaltėliai išlydė ir pardavė (dalis gautų pinigų vėliau buvo investuota į verslo projektus, susijusioje su devintajame dešimtmetyje vykdyta Docklands rajono modernizavimo programa). Sklandė gandai, kad daugelis juvelyrinių papuošalų, parduotų Didžiojoje Britanijoje po 1983 metų, buvo padaryti būtent iš to aukso.

Buvo nuteisti vos du nusikaltėliai. Kaip ir australietiškojo užpuolimo atveju, kai kurie, susiję nusikaltimu, vėliau buvo nužudyti (iš čia kilo gandai apie pagrobtojo aukso „prakeiksmą“). Remiantis britų spaudos informacija, žuvo iki dvidešimties žmonių. Tarp jų buvo ir tie, kas plovė apiplėšimo metu ir pardavus auksą gautus pinigus. Paskutiniąja auka tapo kriminaliniame pasaulyje žinomas Johnas Palmeris, padėjęs išlydyti aukso luitus, 2015 metais jis buvo nušautas nuosavame name.

M. Tyščenko
slon.ru

Komentarai ()