Tiesą sakant, tikrai nenoriu, kad emocijos man pakištų koją ir kelionę tektu nutraukti. Juk dėl saugumo net ir Vakarų valstybėse filmuota medžiaga ir nuotraukos tikrinamos ir cenzūruojamos. Nusprendžiame kelionę pratęsti, tačiau pareikalaujame, kad bendravimas išliktų pagarbesnis nei dabar.

Po kurio laiko į mūsų kambarį užeina Abu Qatadah ir paklausia, ar mums nieko netrūksta. Panašu, kad nori užglaistyti nesutarimus.

Kai jis išeina, Fredericas atsisėda šalia – jis baltas kaip drobė. Sušnabžda man į ausį: „Aš nesu 100 proc. tikras, negaliu be savo kompiuterio to patikrinti, bet man atrodo, kad tas veidą po kauke slepiantis ir taip gerai angliškai kalbantis mūsų vairuotojas yra džihadistas Johnas“.

Kurį laiką sėdime tylėdami, žiūrime vienas į kitą – paprasčiausiai neturime, ką pasakyti.

2014 metų gruodžio 9 diena, antradienis

Į Mosulą – tikrąją „Islamo valstybės“ širdį – nuvažiavome nedideliu autobusiuku. Šį miestą kontroliuoja penki tūkstančiai „Islamo valstybės“ teroristų, o kadaise čia gyveno du milijonai taikių žmonių. Remiantis pasakojimu, iš dviejų divizijų Irako karių miestą teroristai atėmė pasitelkę mažiau bei 400 vyrų. Abu Qatadah pateikia dar labiau šokiruojantį skaičių – 20 tūkst. Irako karių palaužė vos 183 teroristai.

Mums Mosulas iš pirmo žvilgsnio pasirodo normalus miestas, vienas iš didžiųjų Artimųjų Rytų miestų – gyvas, judrus, gatvėse nesuskaičiuojamas kiekis automobilių ir žmonių, tarsi tikrų tikriausias didžiulis skruzdėlynas. Ar ką tik prasilenkėme su vadinamosios „Islamo valstybės“ kelių policijos pareigūnu? Nesu tikras, bet bent jau toks pirmasis įspūdis.

Savaime suprantama, dairantis aplink niekaip nepavyksta išginti lauk minties, kiek šiitų ir žydų čia buvo nužudyta, kiek išginta iš miesto, kiek krikščionių buvo priversti palikti namus. Dabar Mosulas – išskirtinai sunitų miestas. Miestas, kuriame nužudytųjų ir išgintųjų kančios nepajusi.

Įsukame į vieną atokesnę gatvelę, kur turime susitikti su kažkuo iš „Islamo valstybės“, tas kažkas mums turėtų paaiškinti, kas mūsų laukia toliau. Pro stiklines duris patenkame į nedidelę parduotuvę. Čia savo veiklą vykdo „ISIS Publishing“. Krūvos knygų ir lankstinukų netrukus iškeliaus į mečetes, išsibarsčiusias po visą „Islamo valstybės“ teritoriją. Naujausios skrajutės ir lankstinukai puikuojasi stende: ten galima rasti tokių patarimų kaip „Kaip elgtis su vergais?“, „Kaip tinkamai tarnauti kalifatui?“, „Kaip turėtų elgtis ir rengtis moterys?“, „Kaip rūpintis skurstančiais?“, „Kaip būti geru „Islamo valstybės“ kariu?“.

Stenduose puikuojasi ir pirmoji oficialiai išleista „Islamo valstybės“ knyga „Figh al Jihad“. Abu Qatadah teigia manąs, kad, jeigu pas mane Vokietijoje rastų tokią knygą, mažiausiai septyneriems metams patupdytų už grotų.

2014 metų gruodžio 10 diena, trečiadienis

Pasiūlau nueiti į vieną nedidelį žuvies restoraną paskanauti molinėje krosnyje kepto karpio – tai vienas iš tradicinių Bagdado patiekalų. Netrukus paaiškėja, kad tai toli gražu ne pati švariausia vieta mieste. Nepaisant to, maistas tikrai neblogas, o tai šiuo atveju mums ir svarbiausia. Turi geriamo vandens ir „Pepsi“. Žuvis patiko visiems – traški iš išorės ir sultinga viduje. Patenkinti visi išskyrus Abu Qatadah. Jis užsisakė kitokios žuvies, akivaizdu, kad patiekalas jam nepatikęs.

Eidamas į tualetą, turėjau pereiti dar vieną restorano patalpą, kurioje pamačiau mūsų palydovus, kurie šį kartą sėdėjo neslėpdami veidų, prie jų stalo sėdėjo ir du vietiniai. Ten buvo ir mįslingasis mūsų vairuotojas. Atsiprašiau ir toliau ėjau savo keliu. Įsiminiau kumpą mūsų vairuotojo nosį – tokios neužmiršti. Kaip ir ilgų juodų plaukų, dengiančių kaklą.

Kai važiuojame atgal į mūsų laikiną pastogę, pastebiu, kad mūsų vairuotojas vėl kaip nesavas. Jis vėl siunta – greičiausiai nepatenkintas, nes pamačiau jo veidą. Pastatęs automobilį, jis nedraugiškai linkteli Fredericui ir duoda suprasti, kad šis turėtų sekti jam iš paskos. Šiek tiek palinkęs į priekį ir leisdamas suprasti, kas čia viršininkas, vairuotojas žvilgsniu skrodžia Fredericą ir sako: „Dabar nueisi ir atneši visus savo fotoaparatus, taip pat ir visas atminties korteles. Jas atiduosi man. Aš viską peržiūrėsiu, padarysiu kopijas ir rytoj ryte fotoaparatus grąžinsiu. Ar viskas aišku?“.

Fredericas bando man paaiškinti, kad jam tai nepatinka. Nori, kad būtų grąžintos originaliosios jo atminties kortelės. Nesutinkame, kad „Islamo valstybė“ pasidarytų jo medžiagos kopiją. Tai tiesiog neįmanoma – jokiais būdais.

Atrodo, kad mūsų vairuotojas tuojau sprogs iš pykčio. Jo kraujas verda.

Fredericas jau pats supranta, kad bet kurią akimirką situacija gali tapti nekontroliuojama, tiesiog gūžteli pečiais. Tada atneša savo fotoaparatus ir paduoda juos mūsų vairuotojui – kol jo neištiko nervų priepuolis.

Kaip reikiant pasimetę, grįžtame į savo laikinus namus. Prieš einant į vidų, su Abu Qatadah susikivirčijame dėl mūsų vairuotojo elgesio. Staiga ima šaukti ir Abu Qatadah.

„Mums nusišvilpti, kaip jus sutinka ir kaip su jumis elgiasi kitose musulmonų pasaulio šalyse. Jie paprasčiausiai jums pataikauja, mes jums užpakalių nebučiuosime. Jums nuolat kas nors negerai. Nuolat turite klausimų. Nuolat abejojate mūsų veiksmais, viskuo, ką darome. Pasakysiu tiesiai šviesiai – jūs čia visiems įgrisote iki gyvo kaulo. Neketiname ilgiau su tuo taikstytis“, – šaukė jis. Susidarė įspūdis, kad „Islamo valstybės“ kovotojai – tikri nervų kamuoliai. Mes taip pat – kantrybė turi ribas.

Per ateinančias dvi dienas Mosule mūsų santykiai su lydinčiais asmenimis dar pablogėja. Tada grįžtame į Raką – prasideda ilgas laukimas, kada galėsime kirsti sieną. Galiausiai pirmadienį, gruodžio 15 dieną, mums grąžina mobiliuosius telefonus ir palieka likimo valiai.

Praėjus kelioms dienoms po grįžimo namo sulaukiu Frederico skambučio. „Ar atpažįsti šį balsą?“, – klausia. Balsas, kurį išgirstu ragelyje, neaiškus, tačiau kalbėjimo maniera atrodo pažįstama – tai juk mūsų vairuotojas. Fredericas man sako: „Čia džihadistas Johnas , tas žudikas“.

Vėliau Fredericas man parodė filmuką, kuriame džihado Johnas žada nukirsti galvas dviem pagrobtiems Japonijos piliečiams.

Pradėjo atrodyti, kad sapnuoju – ir sapnuoju tikrų tikriausia košmarą. Ritmiška ir įsakmi kalbėjimo maniera, tos primerktos akys, kiaurai veriantis žvilgsnis, kūno kalba – viskas taip pat. Nors vaizdo įraše jo balsas ir pakeistas, skamba žemiau nei iš tikrųjų, abejonių, kad tai jis, nekyla.

Fredericas man turi ir dar vieną staigmeną. Svetainėje „YouTube“ jis rado vaizdo įrašą, kurį paviešino programišių grupė „Anonymous“. Jame Džihado Johno balsas atkurtas ir skamba kiek įmanoma natūraliai. Sunku patikėti, kad jis skamba identiškai kaip mūsų vairuotojo.

Neseniai išplatintose Džihado Johno nuotraukose – neišpasakytas panašumas į mano sutiktą vyrą.

Savaime suprantama, tai tikrai nėra 100 proc. įrodymas, niekada neteigiau priešingai. Kaip ten bebūtų, visos dėlionės dalys atrodo savo vietose. Tai, kad jis galėjo lengvai pasirūpinti susitikimu su žurnalistu Cantlie. Jo nuolatinis ir absurdiškas bandymas maskuotis. Tai, kad jis pasiuto supratęs, kad pamačiau tikrąjį jo veidą.

Neturime abejonių, kad „Islamo valstybė“ viską neigs.

Kitą dieną Fredericas Abu Qatadah nusiuntė „Anonymous“ išplatintos medžiagos garso įrašą. Paklausė, ar jo balsas jam neprimena vairuotojo. Atsakymas atskrieja iš karto.

„Ne“, – trumpai ir aiškiai.

„Tu tikras?“, – perklausia Fredericas.

„Žinoma“, – atsako Abu Qatadah.

Komentarai ()