Demokratijos sargyboje. Kodėl perversmas Turkijoje buvo pasmerktas nesėkmei (PAPILDYTA) (11)
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei valdžia nebūtų numalšinusi perversmo taip greitai ir ryžtingai, tai būtų galima laukti šalies skilimo, kurdų teritorijų atsiskyrimo. O tai turėtų be viso kita ir tokias nemalonias pasekmes, kaip Turkijos oro erdvės uždarymas, taip atkertant, pavyzdžiui, keliones į Kiprą. O ir pati taip vadinama Šiaurės Kipro respublika būtų galėjusi atsidurti pavojingoje padėtyje.
Žmonės ėjo į gatves ne tiek dėl Erdogano, kiek siekdami išsaugoti demokratiją
Šiandien – prezidento politinio triumfo valanda, tačiau jau ryt kils neišvengiami klausimai: kodėl šalyje tai įvyko, kaip jis leido pučo galimybę? Tikėtina, ilguoju laikotarpiu Redžepo Erdogano pozicijos apsilps, ir jis pavirs „šluba antimi“. Žmonės į gatves ėjo ne tiek dėl Erdogano, kiek siekdami išsaugoti demokratiją ir nenorėdami leisti karinės diktatūros.
Geopolitine prasme Erdoganas atrodo kaip nepatikimas partneris ir sąjungininkas – tiek Vakarams, tiek ir Maskvai, islamiškoms šalims ir artimiausiems kaimynams. Europos tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas jau pareiškė, kad įvykiai Turkijoje gali pakeisti Ankaros ir ES santykius. Turkijos reikšmė Sirijos konflikte sumažės dėl turkų armijos ir specialiųjų tarnybų diskreditavimo.
Pučas sudavė rimtą smūgį ir Turkijos ekonomikai, kurios svariausią dalį sudaro turizmas. Po pastarųjų metų teroristinių aktų ir ypač – Stambulo oro uoste, turistų srautas ir taip sumažėjo. Dabar jis nuseks dar labiau: važiuoti į nestabilią šalį, kur gatvėse šaudo tankai, – malonumas ne silpnų nervų poilsiautojams.
Galima sakyti, Atatiurko palikimas išnaudotas. Šimtmetis, per kurį armija vaidino svarbų politinį vaidmenį šalies gyvenime ir buvo jos gelbėtoja, baigtas. Erdoganas ir jo įpėdiniai dar prisiekinės ištikimybę respublikos įkūrėjo priesakams, tačiau dabar tai tebus retorinė figūra. Kaip nepavykęs pulkininko Antonio Tejero pučas padėjo riebų tašką ant frankizmo palikimo, taip ir Turkijos perversmo žlugimas 2016 metai žymi naujos epochos pradžią.
Karinis perversmas Turkijoje nepavyko, prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas išsaugojo valdžią. Rinkos į tokią naujieną sureagavo teigiamai: Turkijos lira vėl sustiprėjo dolerio atžvilgiu po kritimo vėlų penktadienio vakarą, kai pasirodė pirmieji pranešimai apie dalies Turkijos armijos sukilimą prieš dabartinę valdžią. Tikėtina, ekonomika, kartu su kitais situaciniais faktoriais tapo viena iš sąmokslininkų nesėkmės priežasčių: vertinant skaičius, valdant Erdoganui, turkai gyveno aiškiai geriau, nei iki jo.
Dabartinis valstybės vadovas premjero postą užėmė 2003 metais. Nuo to laiko realusis šalies BVP padidėjo 71%. Pastarąjį penkmetį šalies ekonomika augo sparčiau, nei devintajame, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ar šio tūkstantmečio pradžioje.
Ankstesni kariškių įsikišimai į politiką buvo sėkmingesni. 1980 metais jie nuvertė veikiančią vyriausybę po dešimtmetį trukusios ekonominės stagnacijos ir politinio chaoso. Nepaisant santykinio stabilumo, vartotojų kainų augimas 9-ame ir 10-ame dešimtmetyje buvo matuojamas dviženkliais, o kai kuriais metais, ir triženkliais skaičiais.
1997 metais kariškiai, sergėję pasaulietinę valstybę, ką tik rinkimus laimėjusiam premjerui islamistui Nedžmettinui Erbakanui pateikė pasiūlymą, kurio jis negalėjo atsisakyti. Erbakanui teko atsistatydinti; jo vadovaujama Gerovės partija buvo išvaikyta. Vienu iš jos narių buvo Tajipas Erdoganas.
BVP, pagal perkamosios galios paritetą, tenkantis vienam žmogui, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, visus tuos metus trypčiojo vietoje. Atskirtis ėmė mažėti tik XXI amžiuje. Gali būti, praėjusį savaitgalį šalies gyventojai nusprendė, kad vardan pasaulietinių vertybių šių pasiekimų atsisakyti neverta.