Ištraukos iš greitai pasirodysiančios knygos apie informacijos (ne)laisvę dabartinėje Rusijoje, pateikiant pavyzdžius iš ankstesnės epochos. Apie Vilniuje sukurtą pirmąją sovietinę kopijavimo mašiną, kryžiaus kelius, norint pakalbėti su užsieniu ir panašias sovietines linksmybes.

Andrejaus Soldatovo ir Irinos Borogan „Mūšis dėl runeto“ («Битва за Рунет») – įtraukiantis pasakojimas apie Rusijos santykį su informacija. Autorių manymu, šalis blaškosi tarp dviejų polių. Viena vertus, siekia progreso ir komunikacijos, tai yra, vysto laisvą prieigą prie interneto, iš kitos pusės – bijo, o tai reiškia, kontroliuoja, kaip SSRS laikais, ieškodama įtakos agentų. Žurnalistinių tyrimų serija – apie operatyvinį sekimą Olimpiados, konflikto Ukrainoje metu ir kovojant su opozicija – leidžia autoriams daryti paprastą išvadą. Stengdamosi kontroliuoti informaciją, specialiosios tarnybos tebenaudoja tuos pačius instrumentus, kaip ir SSRS, netgi techniniu požiūriu jos pernelyg nepatobulėjo. Slon Magazine publikuoja knygos ištrauką, iš kurios galima sužinoti, kaip SSRS atsirado ir netrukus išnyko kserokopija ir kokias kliūtis turėjo įveikti sovietinis pilietis, norėdamas telefonu pakalbėti su užsieniu.

Vladimiras Fridkinas MVU fizikos fakultetą raudonu diplomu baigė 1952 metų gruodį. Rimtas, gražaus veido jaunuolis kelis mėnesius negalėjo rasti darbo ir gerai žinojo priežastį – jis buvo žydas, o Stalino pradėta antisemitinė kampanija anuliavo jo raudonojo diplomo pranašumus. Praradęs viltį tapti branduolių fiziku, jis galiausiai rado darbą poligrafinių mašinų moksliniame tyrimų institute (MTI).

Institutas glaudėsi apgailėtinuose gamyklos barakuose Maskvos pietvakariuose, netoli nuo tos vietos, kur dabar stovi paminklas Gagarinui. Kai Fridkinas pirmąkart įžengė į savo mažą kabinetą, jis buvo beveik tuščias – tik stalas ir kėdė. Neįspūdinga karjeros pradžia.

Tuščiame kambaryje ne kažin ką nuveiksi, tad Fridkinas valandų valandas sėdėdavo po žalia lempa erdvioje Lenino vardo bibliotekos skaityklos salėje netoli Kremliaus. LVB didžiavosi pačiu gausiausiu knygų, dokumentų ir disertacijų visomis pasaulio kalbomis rinkiniu Sovietų sąjungoje.

Kartą Fridkinas bibliotekoje perskaitė amerikiečių fiziko Chesterio Carlsono straipsnį, skirtą elektrofotografavimo procesui, arba, paprasčiau tariant, fotokopijavimui. SSRS tuo metu nieko panašaus neegzistavo, ir Fridkiną užvaldė idėja sukurti savą, pirmąjį SSRS kopijavimo aparatą. Tad, savo instituto elektrotechnikos skyriuje paprašė aukštos įtampos elektros srovės generatoriaus, o paskui patraukė į gimtąjį MVU fizikos fakultetą, – sieros kristalų ir fotodaugintuvo. Eksperimentus jis atliko savo mažutėliame kabinete.

Iš pradžių Fridkinas pabandė nukopijuoti knygos puslapį, paskui – fotografiją. Netrukus jam pavyko nukopijuoti Mochovojos aikštės atvaizdą – gerai žinomas vaizdas su Kremliumi fone. Kai Fridkinas parodė ją MTI direktoriui, šis šūktelėjo: „Tu bent jau pats supranti, ką išradai?!“ Inžinieriams tuojau pat buvo įsakyta Fridkino kūrinį sutvarkyti ir surinkti mašinos, galinčios daryti fotokopijas, pavyzdį.

Taip atsirado pirmasis SSRS kopijavimo aparatas – metro aukščio ir pusmetrio pločio dėžė, prie kurios buvo primontuotas srovės generatorius ir du cilindrai. Prietaisą pavadino „elektrofotografine dauginimo mašina №1“.

Aparatas buvo itin paprastas, tačiau visi suprato išradimo svarbą. Instituto direktorius paskambino į ministeriją, ir netrukus ministras institute apsilankė asmeniškai. Aparatas jam padarė tokį įspūdį, kad nedelsdamas pradėjo masinę aparato gamybą, kurią organizavo gamykloje Kišiniove. Vilniuje buvo atidarytas specialus MTI, užsiėmęs išskirtinai elektrofotografijos tyrimais. Dvidešimt keturių metų Fridkiną paskyrė instituto direktoriaus pavaduotoju, įteikė piniginę premiją ir nufilmavo televizijos filme apie naujausius sovietinio mokslo pasiekimus.

Reikalai taisėsi, tačiau Fridkinas kaip ir anksčiau, norėjo užsiimt fizika. 1955 jį priėmė dirbti į kristalografijos institutą. Kopijavimo aparatą jis pasiėmė su savimi, ir kone kiekvieną dieną jo kabinete lankydavosi kolegos, norėdami iš užsienietiško žurnalo nusikopijuoti dar vieną mokslinį straipsnį.

Fridkinas institute darėsi vis populiaresnis ir viskas buvo nuostabu, kol kartą, 1957 metais, į jo kabinetą užėjo KGB darbuotoja. Tai buvo gera jo pažįstama – jie dažnai drauge gerdavo arbatą. Tačiau šįsyk laukė nemalonus pokalbis. „Privalau paimti jūsų aparatą ir sunaikinti“, – tarė ji. Fridkinas paklausė, ar ši žino, kad tai – pirmasis Sovietų sąjungoje kopijavimo aparatas. „Žinau, tačiau pas jus užeinantys žmonės gali dauginti ką nors draudžiama“, – atsakė KGB darbuotoja.

Pirmasis Sovietų sąjungoje kopijavimo aparatas buvo sulaužytas į gabalus ir išmestas sąvartynan. Tačiau viena jo dalis – veidrodinė plokštelė – išliko, ją pasiėmė instituto darbuotojos ir pakabino moterų tualete kaip veidrodį. Kristalografijos institutas jokių slaptų tyrimų nevykdė, ir pirmojo šalies kopijavimo aparato sunaikinimas su valstybės paslapčių saugojimu neturėjo nieko bendro – tai buvo tipiška paranoja, būdinga sovietų valdžiai. Partija slopino bet kokias laisvo informacijos judėjimo užuomazgas ir stengėsi viską kontroliuoti. KGB norėjo užkirsti kelią bet kokių partijos nepalaimintų dokumentų dauginimui Fridkino išradimu.

Komentarai (18)