Žemės planetos Šanchajaus sindromas: kada mūsų bus per daug ir kas dėl to bus – I dalis  (8)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kito specialisto, sociologinių mokslų kandidato, Demografinių tyrimų instituto direktoriaus Igorio Beloborodovo nuomone, gyventojų pertekliaus teorija daugeliu atžvilgių prieštarauja elementariai statistikai. Ypač, kalbant apie mūsų aptariamą maisto produktų krizę.

Taigi, pasak Beloborodovo, 1990 metais pasaulyje badavo apie 1 mlrd žmonių, o 2013 metais, išaugus gyventojų skaičiui, šis rodiklis sumažėjo iki 842 mln. Jo nuomone, patogiam visos Žemės žmonių gyvenimui pakaktų Australijos teritorijos, o kiekvienam žmogui tektų po hektarą laisvo ploto.

„Remiantis visomis demografinėmis prognozėmis, jau artimoje ateityje žmonių populiacijos gausėjimo tempai nuolat lėtės, o paskui ir suvis pasuks depopuliacijos kryptimi“, – rašo sociologas savo straipsnyje „Demografinės degradacijos simptomai“.

Jis pateikia „labiausiai tikėtiną“ demografinės prognozės scenarijų World Population Prospect, kur nurodoma, kaip gyventojų gimstamumo tempai per 2005 – 2050 metų periodą pakis, lyginant su 1950 – 1975 m. periodu:

Regionai1950 – 19752005 – 2050
Visas pasaulis 1,92 0,38
Išsivysčiusios šalys 1,01 -0,30
Afrika 2,47 1,35
Azija 2,16 0,26
Europa 0,84 -0,60
Lotynų Amerika 2,62 0,34
Šiaurės Amerika 1,40 0,28
Okeanija 2,03 0,48

„Visame pasaulyje gyventojų gausėjimo tempai per šį periodą sumažės daugiau nei 5 kartus. Ryškiai neigiamą kryptį įgis demografinė trajektorija išsivysčiusiose šalyse ir Europos valstybėse“, – dėsto Beloborodovas. Kaip matome, ginčytina ne tik gyventojų pertekliaus problema pati savaime, bet ir jos pasekmės. Nepaisydami nieko, daugelis ekspertų visgi mano, kad gyventojų pertekliaus problema ne tokia jau baisi, o štai masinis badas gali tapti visai realia problema. Ir jis įvykti gali dėl įvairių priežasčių.

Duonos be žaidimų!

„Pasitelkiant žinomą atvaizdą, galima sakyti, žemiškoji civilizacija primena burtininką, prikėlusį gyvenimui tokias galingas jėgas, kad nebegali jų suvaldyti, – savo straipsnyje „Globali maisto produktų problema“ rašo šį klausimą nagrinėjantis ekonomikos mokslų daktaras, IMEMO vyr. mokslinis darbuotojas Evgenijus Kovaliovas. – Žmonijos spaudimas aplinkai, konkrečiai – resursams, pasiekė ribą, už kurios gamta jau nebegali (arba beveik negali) atsistatyti iki ankstesnio lygio. Šia prasme Žemės gyventojų skaičiaus augimą galima pavadinti problemą keliančiu faktoriumi. Veikiausia taip ir yra, tačiau tik žiūrint bendrai. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Afrikoje, kur maisto gamyba stagnuoja, gyventojų daugėja ir jų skaičius padvigubėja per kiek daugiau, nei 20 metų“.

Nepaisant pasaulio populiacijos augimo, Kovaliovas nurodo, kad maisto produktų gamyba dar neseniai didėjo sparčiau, nei žmonių skaičius. O ir dėl technologinių žemės ūkio pokyčių buvo galima ne tik didinti gamybą, bet ir mažinti jo kaštus, taigi, ir žemės ūkio produkcijos kainas.

Ir viskas būtų nuostabu, jei ne dvi grėsmingos tendencijos, pastebėtos šio amžiaus pradžioje. „Visų pirma, maisto produktų gamybos augimas ėmė pamažu lėtėti, kaip ir savikainos mažėjimas, kas atsiliepė produkcijos vieneto kainai, – rašo tyrėjas. – Antra, nors tai ir iškart neatsiliepė tiesiogiai maisto prekių kainai, pradėjo augti ekologinė kaina, kurią žmonija moka už žemės ūkio gamybos augimą“.

Kaip savo laiku rašė vokiečių imunologas ir bakteriologas Paulis Ehrlichas, „stengdamiesi išmaitinti vis didėjantį skaičių į mus panašių, keliame pavojų pačiam Žemės gebėjimui palaikyti bet kokią gyvybę“.

Nuo masinio bado 2011 metais Rytų Afrikoje mirė 50 – 100 tūkstančių žmonių.

E. Kovaliovas kalba apie tai, kad dabar naudojama visa tinkama apdirbimui žemė. Tuo tarpu naujų dirbamos žemės plotų kultivavimas gali pabranginti žemės ūkio produkciją ir neigiamai paveikti aplinką, kaip tai nutiko nestabilios žemdirbystės zonoje, pavyzdžiui, Afrikos šalyse. „Remiantis Pasaulio išteklių instituto duomenimis, dirvų ir jų aprūpinimo vandeniu degradacija jau apima 16% pasaulio žemės ūkio plotų (2004 metų duomenimis – red.). Gamybos augimas didele dalimi pasiekiamas, pakenkiant ar net sunaikinant žemės ūkio išteklius. Tai reiškia, kad dabartinė Žemės populiacija savo žemės ūkio produkcijos vartojimą didina ateities kartų sąskaita“, – rašo Kovaliovas.

Žemės planetos Šanchajaus sindromas: kada mūsų bus per daug ir kas dėl to bus, II dalis

O. Fadejeva
naked-science.ru

(29)
(3)
(26)

Komentarai (8)