Draudžiamas vaisius – saldžiausias. Draudimais kovoti – neefektyvu. Prohibicijos dešimtmetis JAV – įdomus bandymo tai paneigti pavyzdys.

1931 metų gruodžio 13-oji buvo ne pati sėkmingiausia diena Winstono Churchillio gyvenime. Tą dieną atvažiavusį į Niujorką skaityti paskaitos Bruklino muzikos akademijoje Churchillį partrenkė mašina. Pereidamas Penktąją aveniu, jis anglišku įpročiu pirma pažvelgė dešinėn – ir pateko po ratais.

Churchillio ir Anglijos laimei, jis liko gyvas ir atsipirko išgąsčiu. Tačiau, deja, sutrenkimai buvo gan rimti. Stipriai nukentėjo būsimojo Britanijos premjero nosis, kakta ir krūtinė, o taip pat išniro petys. „Nesuprantu, kaip manęs neperspaudė kaip kiaušinio lukšto ar nesutraiškė į agrastų uogienę…“ – tos pačios dienos vakare parašė jis dienoraštyje.

Išsiblaškymo pasekmės buvo ne mirtinos, tačiau ganėtinai skausmingos. Kelis mėnesius po avarijos Penktojoje aveniu, Churchillį kamavo depresija ir pleuritas, kurio vienas iš simptomų – stiprūs skausmai krūtinėje. Be viso to, mėgstantis išgerti Churchillis, būdamas Amerikoje, negalėjo skausmo ir ilgesio slopinti mylimu konjaku ar viskiu, nes tuomet JAV veikė sausasis įstatymas.

Winstono Churchillio gelbėtoju tapo gydytojas Otto C. Pickhardas, išrašęs jam receptą svaigalams. Dėl avarijos pasekmių gerbiamajam Winstonui Churchilliui būtina vartoti alkoholinius gėrimus, ypač valgio metu, rašė jautrusis daktaras. Be to, alkoholinio „vaisto“ dozė „tiksliai neapibrėžiama, tačiau akivaizdu, neturėtų būti mažesnė nei 250 kubinių centimetrų“, pabrėžė Pickhardas.

Stebuklingieji svaigalai

Nelabai aišku, kaip Otto Pickhardas paskaičiavo minimalų Churchillio „vaistų“ kiekį. Galbūt jis pasinaudojo savo tyrimais, galbūt – kolegų patirtimi. Pickhardas buvo toli gražu ne vienintelis gydytojas JAV, sausojo įstatymo metais gydęs savo pacientus alkoholiniais gėrimais.

Tūkstančiai gydytojų, stomatologų, veterinarų ir vaistininkų turėjo teisę išrašyti ligoniams viskio ar džino įvairiausioms ligoms gydyti, įskaitant vėžį, nerimą ir depresiją.

Kaip knygoje „Paskutinis užsakymas: Prohibicijos pakilimas ir krytis“ rašė Danielis Okrentas, vien per pirmą sausojo įstatymo veikimo pusmetį maždaug15 tūkstančių gydytojų kreipėsi licencijų išrašyti alkoholį kaip gydymo priemonę. Valdžia nenumatė, kad vaistininkai ir medikai užuojautą pavers pelninga įstatymo spraga. Vyriausybė leido vaistinėms tapti alkoholio parduotuvių sandėliais ir taip praturtino principų nevaržomus medikus.

Iš alkoholinių gėrimų kaip iš vaistų pelnytasi dar Senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje ir Romoje. Pavyzdžiui, išliko XVII amžiaus anglų daktaro receptas „puikiausio vaisto nuo maro“, kuriame rekomenduojama dviem pintomis (1,1 l) vyno užpilti žaliąją rūtą ir vaistinį šalaviją.

Daugybė gydytojų XIX amžiuje nuoširdžiai tikėjo stebuklinga spirito galia ir manė, kad alkoholiniai gėrimai užkerta kelią infekcinėms ligoms ir karštinėms bei išlaisvina vidines organizmą sveikatinančias jėgas.

Iš pradžių dauguma medikų prisijungė prie pamokslininkų judėjimo, buvusių abolicionistų ir sufražisčių, reikalavusių priimti sausąjį įstatymą. 1916 metais „United States Pharmacopeia“ autoriai iš mokslo pripažįstamų vaistų sąrašo išbraukė viskį ir brendį. Po metų Amerikos medicinos asociacija (АМА) nubalsavo už sausojo įstatymo priėmimą. Pranešime gydytojai parašė, kad „alkoholio vartojimas kenkia žmonijai ir… jo naudojimo kaip stimuliuojančios ir gydančios priemonės ar maistui, naudos mokslininkai nepatvirtina“.

1919 metais Kongresas priėmė 18-ąją pataisą, kuria draudžiamas alkoholinių gėrimų pardavimas, gamyba ir pervežimas. Sausais įstatymas įsigaliojo 1920 metų sausio 6 dieną. Valdžia negaišdama ėmėsi jį įgyvendinti. Policija Niujorke išpildavo kanalizacijon tūkstančius litrų alaus, o Bostone pėstiesiems tekdavo braidyti po tirštą alkoholinių gėrimų ir sudaužytų stiklų masę.

Visgi, greitai paaiškėjo, kad gydytojai likusi spraga, kuria pasinaudojus, ligoniams galima teisėtai išrašyti alkoholį. Nacionalinis įstatymas „Apie prohibiciją“, dažniau vadinamas Volstedo įstatymu, leisdavo, pavyzdžiui, šventikams religinėse apeigose naudoti vyną, fermeriams virti iki 200 galonų (758 l) vyno ir sidro, o gydytojams – įsigyti licenciją, kuri suteikdavo teisę medicininiais tikslais išrašyti alkoholinių gėrimų naudojimo receptus. Nešini tokiu receptu, ligoniai eidavo į vaistinę ir ten įsigydavo gėrimo.

Įstatymdaviai, aišku, pasirūpino apribojimais. Pavyzdžiui, ligoniai galėdavo per 10 dienų gauti ne daugiau nei pintą (0,47 l.) „stipraus alkoholinio gėrimo“. Be to, receptą galima buvo panaudoti tik kartą. Sausojo įstatymo šalininkų lobistai sėkmingai priėmė ir kitus apribojimus. Tarkime, Willis–Campbell aktas, liaudyje dažniau vadinamas Ypatinguoju alaus įstatymu, draudė rašyti receptus alui. Juo taip pat dvigubai sumažinta maksimali alkoholinio „vaisto“ dozė – nuo pintos iki pusės, o gydytojams ribojo išrašomų alkoholio receptų skaičių – ne daugiau nei 100 per 90 dienų.

Kokteilių receptai

Ir visgi, kaip pažymi The Washington Post, pirmaisiais sausojo įstatymo metais apribojimai taikyti retai. Jau 1921 metais šimtai gydytojų ir vaistininkų įžvelgė alkoholinių „vaistų“ receptų aukso gyslą. Pirmaisiais sausojo įstatymo veikimo metais gydytojai išrašė receptų maždaug 8 mln. galonų (30,3 mln. l.) alkoholinių gėrimų naudoti medicininiais tikslais.

Medikai išvengdavo atsakomybės dėl įstatymų netobulumo. Tarkime, jie, kaip ir Churchilliui, dažnai tiksliai neapibrėždavo alkoholinio „vaisto“ dozės. Gydytojai privalėdavo valdžiai perduoti pacientų sąrašus, tačiau kuo ir nuo ko jie buvo gydyti, nuodugniai aprašinėti neprivalėjo. Taip vienas gydytojas iš Providence'o (Rhode Island valst.), galėjo savo ligonius gydyti viskiu nuo neapibrėžti ir visaapimančio „silpnumo“.

Vyriausybiniai agentai visų gydytojų stebėti negalėjo fiziškai, nes gydytojų buvo daug daugiau. The Washington Post duomenimis, Niujorke vienam agentui teko iki… 300 gydytojų.

Vien 1921–1922 metais Niujorke atsidarė beveik 700 vaistinių. Municipalinei vaistinių valdybai paprasčiausiai neužteko žmonių atlikti patikrinimus. Statistika įspūdinga: 1920–1926 metais „spritinius“ receptus gavo 64 tūkstančiai gydytojų, o atšaukiama kasmet būdavo vidutiniškai po 170.

Pajutę nebaudžiamumą, daugelis gydytojų ir vaistininkų sumojo esantys monopolistai, ir ėmėsi beatodairiškai kelti kainas. „Spiritiniai“ receptai medikams krovė pasakiškus turtus. J. Anne Funderburg knygoje „Bootleggers and Beer Barons of the Prohibition Era“ rašė, kad praėjus vos kelioms savaitėms nuo draudimo įsigaliojimo, vaistininkai Brookline už pintą viskio reikalavo $12, kas dabartinėmis kainomis atitinka $150.

Licencijas turinčių gydytojų skaičius Niujorke patrigubėjo. Ją gauti nebuvo sunku. Kol medicinos bendruomenė ginčijosi dėl alkoholio vartojimo kaip vaisto naudos, dauguma gydytojų praktiškai skatino girtavimą. Okrentas aprašo anekdotišką atvejį, kai vienas gydytojas Detroite savo pacientams primygtinai rekomendavo kas valandą gerti po tris uncijas (85 g) alkoholio kaip stimuliavimo priemonę, kol pajus jėgų antplūdį. Nieko keisto, kad trečiajame dešimtmetyje gydytojai išrašydavo po 11 mln. „spiritinių“ receptų kasmet. Už sausojo įstatymo vykdymą atsakingas Johnas F. Krameris papasakojo apie gydytoją, per dieną išrašydavusį viskio 475 pacientams.

Gydytojai ne tik išrašinėdavo alkoholio receptus, bet ir pardavinėdavo kontrabandininkams tuščius arba pasirašytus blankus. 1931 metais policija atskleidė prekeivių receptų blankais tinklą. Tačiau perduoti teismui pavyko tik 12 gydytojų bylas iš tūkstančio ir 13 vaistininkų iš maždaug 400. Likę atsipirko 50 dolerių baudomis.

Ryškus vaistininkų prekybos alkoholiu viršpelnių pavyzdys – Charles Rudolph Walgreen, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje savo Walgreens tinklą išplėtęs nuo 20 iki 525 vaistinių – ne tiek pardavinėdamas pieno kokteilius, kiek prekiaudamas alkoholiniais „vaistais“. Jis pavertė Walgreens stambiausiu JAV vaistinių tinklu.

Žinoma, medicininis alkoholis buvo prieinamas tik apsiturintiems amerikiečiams. Patys receptai „ligoniams“ kainuodavo $3 (dabartiniu kursu ~$40). Dar $3–4 gydytojai imdavo už jų užpildymą.

Valdžia leido „gydyti“ ne tik viskiu ir džinu, bet ir prancūzišku šampanu. Šampanas iš už vandenyno buvo populiarus tarp turtuolių. Nieko keisto, kad 1920 metais jo importas išaugo 332%.

Sausąjį įstatymą užbaigė 21-oji pataisa, priimta 1933 metų gruodžio 5 dieną. Dabar jau niekas nesiginčija, kad pagrindinės savo užduoties – paversti amerikiečius blaivininkais – sausasis įstatymas neatliko. Kaip pažymi Oxford University Press tyrėjai, Bakcho gerbėjai prohibicijos metais alkoholio išgėrė gerokai daugiau, nei prieš jos įsigaliojimą. O stiprieji alkoholiniai gėrima sudarė netgi 75% viso alkoholio. Be to, iki 1920 metų didesniąją amerikiečių išgeriamo alkoholio dalį sudarė alus. Sausasis įstatymas paklojo dabartinės amerikiečių gėrimo kultūros pagrindus: būtent tais metais amerikiečiai įniko į alkoholinius kokteilius ir naminę degtinę.

republic.ru

Komentarai (2)