Klimato kaita vyksta sparčiau, negu tikėjomės dar prieš dvejus metus. Beveik neabejotina, kad jei nesiimsime naujų veiksmų, šiame amžiuje dėl klimato kaitos susidarys pavojinga, gal net katastrofiška padėtis. Kova su klimato kaita – svarbiausias šios kartos politikų uždavinys.

Man labai rūpi susitikimo Kopenhagoje perspektyvos. Šiuo metu derybos pavojingai stringa dėl išsivysčiusių ir besivystančių šalių nesutarimo, kuris veikiausiai gali trukti ne vienus metus ir pasauliui būtų pragaištingas. Dabar laikas ne vaikytis taktinio pranašumo, o teikti pasiūlymus, kurie būtų ir svarūs, ir atitiktų politinę būtinybę. Tai Europa darė ir darys.

Tikiuosi, kad šią savaitę Niujorke bei Pitsburge susirinkę ir į realų pavojų pažvelgę pasaulio vadovai kartu padarys išvadą, kad turime aktyviai siekti išjudinti derybas – nustatyti kompromiso metmenis.

Visos išsivysčiusios šalys turi pateikti konkretesnius tolesnės perspektyvos išmetalų mažinimo planus ir imtis iniciatyvos nepamiršdamos atsakomybės už teršimą praeityje. Jei norime išmetalų kiekį iki 2050 metų sumažinti bent 80 proc., išsivysčiusios šalys turi įsipareigoti iki 2020 metų bendrą išmetalų kiekį sumažinti 25–40 procentų. Europos Sąjunga (ES) pasirengusi jau išsikeltą 20 proc. tikslą padidinti iki 30 proc., jei ir kiti imsis panašių veiksmų. Antra, išsivysčiusios šalys turi pripažinti, kad jos visos turės paremti besivystančių šalių taršos mažinimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos pastangas. Apskaičiavome, kad apie 2020 metus šiai paramai reikės apie 100 mlrd. eurų (350 mlrd. litų) kasmet. Dalį šių lėšų skirs pačios ekonomiškai pažangios besivystančios šalys. Jei šalys ryšis sukurti plačiai apimančią pasaulinę taršos leidimų prekybos sistemą, iš jos turėtų būti gaunama daugiausia reikiamų lėšų.

Tačiau dalį paramos (22–50 mlrd. eurų kasmet apie 2020 metus) turės sudaryti išsivysčiusių šalių biudžetinės lėšos. Beveik pusės šios sumos prireiks pažeidžiamiausių ir skurdžiausių besivystančių šalių prisitaikymo prie klimato kaitos pastangoms remti. Diskusijose dėl šios paramos ES galėtų įsipareigoti teikti 10–30 proc., t. y. iki 15 mlrd. eurų per metus. Taigi tolesnėje perspektyvoje turėsime būti pasirengę suteikti didelį įnašą, o kitąmet ar šiek tiek vėliau – svarstyti trumpalaikį pradinį besivystančių šalių finansavimą. Tikiuosi tai aptarti su ES vadovais per susitikimą po mėnesio.

Šią savaitę turime būti pasirengę kalbėti apie pinigus. Besivystančios šalys, bent jau ekonomiškai labiau pažengusios, turi kur kas aiškiau nurodyti, ko yra pasirengusios imtis, kad pagal tarptautinį susitarimą sumažintų išmetamo anglies dvideginio kiekį. Šios šalys vietos lygmeniu jį riboja, tačiau akivaizdu, kad jos, ypač pažangiausios besivystančios šalys, stengtis turi labiau. Jos primena Balyje pasiektą susitarimą: iš turtingųjų šalių per anglies dvideginio rinką gausimos lėšos būtinos, kad besivystančios šalys galėtų imtis klimato kaitos mažinimo veiksmų. Tačiau išsivysčiusioms šalims nebus ką finansuoti, jeigu tiems veiksmams nebus įsipareigota.

Iki susitikimo Kopenhagoje liko mažiau nei 80 dienų. Po paskutinių derybų Bonoje susitarimo projektą sudaro apie 250 puslapių, kur apstu prieštaringų galimybių ir tuščių vietų. Jei mums iki galo susitarti nepavyks, šis tekstas gali tapti pačiu ilgiausiu ir įspūdingiausiu savižudžio laišku istorijoje.

Tikimasi, kad ši savaitė Niujorke ir Pitsburge bus lemiama – paaiškės, kiek pasaulio lyderiai pasirengę investuoti į šias derybas ir siekti gerų rezultatų. Akivaizdu, kad jei nebus pinigų, nebus ir susitarimo. Bet jei nebus veiksmų, nebus ir pinigų!

Susitikimas Kopenhagoje yra svarbi galimybė kartu susitarti išmetalų sumažinti tiek, kad visuotinis atšilimas neviršytų 2 laipsnių Celsijaus. Taigi šią savaitę Niujorke – atsakomosios varžybos.

Jose Manuelis BARROSO, Europos Komisijos Pirmininkas

Komentarai (8)