Demokratijos kaip visuotinės vertybės kvestionavimas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jau ilgą laiką nebeįmanomas. Dėl to, kad ji – demokratija – yra vykiausia (jei ne idealiausia įmanoma įsivaizduoti) politinė santvarka, ginčytis, atrodo n(eb)ėra prasmės, mat, kaip tikina demokratijos apologetai, ją išbandžiusios visuomenės žūt būt sieks ją išlaikyti, o praradusios – susigrąžinti. Esą geriausias to pavyzdys šiandien yra Hondūras, kuriame perversmininkams pašalinus iš valdžios demokratiškai išrinktą prezidentą visuomenė sukilo jo palaikyti, o tiksliau – atkurti demokratinę santvarką šalyje.

XX amžiuje tokių ir panašių atvejų buvo bent kelios dešimtys, ir ne tik Europoje. Tačiau vis dėlto demokratiškomis besiskelbiančių ir kitų tokiomis matomų valstybių bendrijai, vadinamajai „Demokratijų bendrijai“, pirmininkavimą kuriai prieš kelis mėnesius perėmė Lietuva, priklauso vos daugiau nei pusė visų pasaulio šalių. Kita pusė lieka už jų (bendrijos, bet svarbiausia – ir demokratijos) ribų. Kodėl likusios pasaulio valstybės iki šiol yra nedemokratiškos? To priežasčių yra apsčiai, bet demokratijos advokatai (ypač amerikiečių asmenyje) jas dažniausiai redukuoja į vieną apibendrinančią – valstybių, kuriose nėra funkcionuojančios (skirtingai nuo butaforinės ar retorinės) demokratijos, visuomenės esą nėra laisvos. Taip demokratija tiesiogiai susiejama su laisve: esą laisvas žmogus (ir tokių grupė – visuomenė) visuomet rinksis demokratiją, o ne kitą socio-politinę santvarką. Tad būtiniausia sąlyga demokratijai augti ir žydėti esanti laisvė (pasirinkti).

Tačiau galima klausti, ar žmogus savo prigimtimi yra demokratiškas (demokratas)? Kitaip tariant, ar galima tikėtis, kad visi žmonės, jei jiems būtų leista pasirinkti (turėtų laisvę rinktis), kokioje socio-politinėje santvarkoje jie norėtų gyventi, pasirinktų tik demokratiją? O jei jos nepasirinktų? Ar būtų galima juos apkaltinti ėjimu prieš žmogiškąją prigimtį? O gal tiesiog neišmanėliškumu ir tamsuoliškumu? Ar būtų galima tokiu atveju, jei žmonės laisvanoriškai nepasirinktų demokratijos, viltis, kad juos teisingai nukreipus (per švietimą, ugdymą, paperkant, pagąsdinant ar net prievarta), jiems galiausiai atsivertų akys ir jie neabejotinai pasirinktų demokratiją, kuri nors ir užslopinta, vis dėlto yra prigimtinė žmogaus savybė? Dar kitaip klausiant, ar sąmoningas demokratijos nesirinkimas gali būti nurašytas demokratijos tikrosios vertės nežinojimui?

Demokratijos apologetai sutaria, kad demokratijos turi būti ugdoma – per švietimą, socializaciją, pilietinės visuomenės puoselėjimą ir pan., t.y. ja turi būti viliojama. Tiesa, radikaliausi tarp demokratijos riterių (tokiems visų pirma būtų galima priskirti buvusiose dviejose JAV administracijose dominavusius neo-konservatorius) tiki, kad ji gali (ar net turi) būti brukama per prievartą. Bet tai kraštutinis atvejis, kurio kitų demokratinių valstybių vyriausybės nepropaguoja ir apsiriboja patrauklesnėmis priemonėmis. Žiūrint iš šalies susidaro įspūdis, kad šiame vartotojiškame amžiuje net demokratija efektyviai komodifikuota – paversta (paklausia) preke, kurią įdėjus pastangų į marketingą (gražų įpakavimą, patrauklią reklamą) galima nesunkiai „prastumti“ potencialiems vartotojams.

Bet jeigu sudvejotume tuo, kad demokratija išties yra įgimta žmogaus savybė, ir tartume, kad skirtingai nuo saugumo ir teisingumo siekio, kuris ko gero yra žmogui (su individualiomis išimtimis) įgimtas, demokratija yra kultūrinė savybė (vertybė), galbūt būtų lengviau atsakyti į klausimą, kodėl žmonės, net ir būdami laisvi ir (būtinai) apsišvietę, galėtų nepasirinkti, o, tiesą sakant, daug kartų ir yra nepasirinkę demokratijos (arba pasirinkę tokias jos formas, kurios nesutampa su Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje susiformavusioms etaloninėms)?

Irano islamo respublikos atvejis būtų chrestomatinis – iš esmės demokratiškame referendume dauguma iraniečių po autokratinės monarchijos nuvertimo 1979 metais pasirinko islamiškosios respublikos formą. Irake, po totalitarinio Sadamo Huseino režimo nuvertimo 2003 metais irakiečiai visiškai laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose jau kelis kartus į valdžią išsirinko pačias nedemokratiškiausias šyitų islamistų ir kurdų tradicionalistų partijas. Panašiai palestiniečiai laisvuose (kiek tai buvo įmanoma okupacijos sąlygomis) ir demokratiškuose rinkimuose savo laisva valia suteikė stiprų mandatą islamistiniam „Ginkluoto islamiško pasipriešinimo judėjimui“, o bene demokratiškiausioje arabų valstybėje Libane didžiausią etnokonfesinę jo gyventojų grupę sudarantys šyitai beveik sutartinai nuolat balsuoja už islamistinę „Dievo partiją“.

Šie ir daugybė panašių pavyzdžių (ir ne tik musulmonų daugumos šalyse – tereikia paminėti Gudijos, Rusijos, Venesuelos ir galbūt net Gruzijos atvejus) parodo, kad žmonėms gali imponuoti ir kitokios socio-politinės santvarkos, kuriose demokratija nebūtinai bus vertybių panteono viršuje. Saugumas ir teisingumas vis dėlto visuomet išliks pirmajame jų penketuke. Pavyzdžiui, didelė (nedrįstu teigti – didžioji) dalis afganistaniečių žiūrėdami retrospektyviai pozityviau vertina Talibano režimą nei dabartinę demokratinę santvarką, mat talibai pilietinio karo iššauktos suirutės išvargintiems piliečiams užtikrino, kad ir sąlyginį, saugumą ir teisingumą jiems atpažįstamomis formomis. Panašiai kaip talibai Afganistane, „Islamiškų teismų sąjunga“ ir islamistinis „Jaunimo“ sąjūdis teritorijoje, kuri kažkada buvo Somalio valstybė, dviejų dešimtmečių chaoso iškankintiems krašto gyventojams suteikė saugumo jausmą ir greito bei griežto teisingumo viltį. Minėtųjų Gudijos ir Rusijos gyventojų nepavadinsi beraščiais tamsuoliais, bet jie vis tiek nesiėmė priemonių demokratijos išsaugojimui savo šalyse.

Žinoma, nė viena visuomenė istorijoje nebuvo vienalytė. Kiekvienoje būta ir dogmatiškų demokratų, ir lygiai taip pat dogmatiškų anti-demokratų, tarp kurių išsidėsto visų kitų įmanomų ideologijų atstovai. Tad tiek konsoliduotos demokratijos, tiek totalitarinių režimų smaugiamose visuomenėse dažniausiai yra politinis pliuramumas. Skirtumas yra tik jo atspalvių gausoje ir tame, ar politinio-ideologinio spektro veikėjai gali veikti viešai (legaliai) ar ne. Vis dėlto svarbiausia yra tai, ar didžioji dalis visuomenės tapatinasi su dominuojančia ideologija ir esama socio-politine santvarka, nesvarbu, ar ji demokratinė ar ne.

Todėl klausimas apie kurios nors musulmoniškos daugumos valstybės buvimą ar nebuvimą demokratiška tampa irelevantiškas, jei galima patikrinti ir įsitikinti, kad, tarkime, reislamizacijos kelią pasirinkusi musulmonų dominuojama nacija tai daro laisvu apsisprendimu. Kitaip tariant, jei laisvė pasirinkti išties traktuotina kaip vertybė, tai laisvė pasirinkti nedemokratišką socio-politinę santvarką yra teisė, galbūt net prigimtinė.

Komentarai (3)