Knyga „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“ (šiais metais lietuviškai išleido leidykla „Metodika“) gimė iš originalių žurnalistės Barbaros Demik straipsnių – 2001 metais ji išvažiavo į Seulą dirbti „Los Angeles Times“ korespondente Šiaurės ir Pietų Korėjose.

Knygoje, pasitelkus per septynerius metus sukauptus pokalbius su šiaurės korėjiečiais pabėgėliais, atkuriama totalitarinio režimo pavergtos Šiaurės Korėjos Demokratinės Liaudies Respublikos kasdienybė: badas, didžiulis energetinių išteklių stygius, masinė propaganda, nuolatinis teroras, Didžiojo Vado kultas ir kitos konkrečių šalies piliečių gyvenimo realijos.

Pateikiame antrąją Barbaros Demick knygos „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“ ištrauką. Pirmąją dalį surasite paspaudę šią nuorodą.

Čondžinas pasižymi blogo miesto reputacija ir net pagal Šiaurės Korėjos standartus yra laikomas prasta vieta gyventi. 500 000 gyventojų turintis miestas yra įsispraudęs tarp palei pakrantę vingiais kylančios ir besileidžiančios granitinių kalnų virtinės ir Japonijos jūros, kurią korėjiečiai vadina Rytų jūra. Atšiauri pakrantė grožiu primena Meino valstiją, o blizgantys vandenys čia tokie gilūs ir šalti, kad žvejoti be tvirtos valties gali būti pavojinga. Vėjo nugairinti kalnai apsodinti retai, o temperatūra čia žiemą kartais nukrenta iki -40 laipsnių Celsijaus. Ryžiai, pagrindinis maisto produktas, apie kurį sukasi visa Korėjos kultūra, auga tik palei žemutinę pakrantę besidriekiančiose žemėse. Istoriškai korėjiečių gyvenimo sėkmė buvo vertinama pagal tai, kaip arti valdžios gyveno žmogus, todėl noras palikti ūkį ir apsigyventi arčiau imperatoriaus rūmų laikomas sena Azijos tradicija. Čondžinas yra beveik už Korėjos žemėlapio ribų – jis tiek nutolęs į šiaurę, kad Rusijos miestas Vladivostokas yra arčiau nei Pchenjanas. Net ir šiais laikais norint iš Čondžino nuvykti į Pchenjaną, tarp kurių tėra 250 mylių, gali prireikti trijų dienų, nes reikia važiuoti negrįstais kalnų keliais, kuriuose apstu pavojingų ir staigių kelio posūkių.

Iki dvidešimtojo amžiaus ši šiauriausia Korėjos provincija, kuri tęsiasi iki pat Tumeno upės, besiribojančios su Kinija ir Rusija, buvo labai retai apgyvendinta ir ekonomiškai ne itin reikšminga vietovė. Gali būti, kad praėjusiais amžiais žmonių šioje provincijoje buvo mažiau negu tigrų – šie žvėrys vis dar gąsdina vaikus korėjiečių pasakose. Visgi šiandien tigrai jau seniai išnykę. Viskas pasikeitė, kai japonai nusprendė statyti imperiją. Šiaurės Hamgjongo provincija stovėjo japonams ant kelio pakeliui į Mandžiūriją, kurią Japonija užėmė, rengdamasi Antrajam pasauliniam karui. Be to, japonai nenorėjo išnaudoti aplink Musaną glūdinčių anglių ir geležies rūdos išteklių klodų, o iš užimto pusiasalio jiems reikėjo pargabenti savo grobį namo. Čondžinas, kuris tebuvo mažas žvejų miestelis (jo pavadinimas kilo nuo kinų hieroglifo, reiškiančio „laisvas persikėlimas per upę“), buvo paverstas uostu, pro kurį kasmet buvo praplukdoma 3 milijonai tonų krovinių. Okupacijos metu (1910–1945 metais) Čondžino uoste japonai pastatė masyvias plienines konstrukcijas, o toliau į pietus suprojektavo ir pastatė Nanamą – miestą stačiakampio forma išsidėsčiusiomis gatvėmis ir dideliais šiuolaikiniais pastatais. Ten buvo įsikūrusi Imperatoriškosios Japonijos armijos 19-osios pėstininkų divizijos, padėjusios užimti rytinę Kiniją, būstinė. Žemiau pakrantėje japonai pastatė Hamhungo miestą, kur įsikūrė didžiuliai chemijos fabrikai, gaminantys viską – nuo parako iki trąšų.

Komunistams atėjus į valdžią 1950 metais per karą subombarduotos gamyklos ir fabrikai buvo atstatyti, ir komunistai perėmė juos į savo rankas. Čondžino „Nippon“ plieno fabrikas virto didžiausia Šiaurės Korėjos gamykla, pavadinta „Kimčaeko geležis ir plienas“. Šiaurės rytų pramoninę galią Kim Il-sungas naudojo kaip puikų savo ekonominių pasiekimų pavyzdį. Čondžino gyventojai iki pat šių dienų ne itin gerai išmano savo miesto istoriją, iš tikrųjų tai tarsi miestas be praeities, nes Šiaurės Korėjos režimas nepripažįsta jokių japonų nuopelnų. Korėjos Demokratinėje Liaudies Respublikoje Čondžino prestižas ir gyventojų skaičius augo. 1970 metais, turėdamas 900 000 gyventojų, jis tapo antruoju iš didžiausių šalies miestų. (Manoma, kad nuo tada gyventojų skaičius sumažėjo iki 500 000, ir Čondžinas dabar yra trečias iš didžiausių miestų po Hamhungo.)

Čondžino, kuris kartais buvo vadinamas „geležies miestu“, ekonominė ir strateginė svarba augo dėl plieno ir geležies dirbinių. Gamyklose buvo gaminami rankiniai laikrodžiai, televizoriai, sintetinės medžiagos, medikamentai, įrenginiai, traktoriai, plūgai, plieninės plokštės ir ginklai. Prekiauta krabais, kalmarais ir kitomis eksportui tinkamomis jūrų gėrybėmis. Uoste buvo statomi laivai. Šiaurės korėjiečiai užėmė palei visą pakrantę išsidėsčiusius karinius japonų objektus ir pastatė ten savo raketų bazes, kurios buvo nukreiptos į Japoniją. Tačiau žmonės ir toliau tremti į aplinkinius kaimus. Priešų ir neryžtingųjų klasių atstovai buvo apgyvendinti kalnakasių miesteliuose. Visgi tokio svarbaus miesto nebuvo galima palikti vien tik nepatikimiems žmonėms. Režimui reikėjo ir lojalių kadrų iš pagrindinės klasės tam, kad būtų užtikrinta, jog Čondžine laikomasi partijos nustatytų reikalavimų. Čia atsirado vietinis valdantysis elitas, gyvenęs pakankamai arti atstumtųjų. Dėl šių kraštutinių visuomenės sluoksnių sąveikos Čondžinas pasižymėjo specifine dinamika.

Song Hisuka buvo viena iš nuoširdžiai tikinčiųjų. Ji dirbo fabrike, augino keturis vaikus ir buvo pavyzdinga Šiaurės Korėjos pilietė, kuri skanduodavo Kim Il-sungo šūkius nė akimirką jais nedvejodama. Buvo arši taisyklių šalininkė. Ponia Song (taip ji save vadino vėliau; šiaurės korėjietės paprastai neperima savo vyro pavardės) taip entuziastingai pritarė režimui, kad buvo nesunku ją įsivaizduoti vieno iš propagandinių filmų heroje. Jaunystėje ji taip ir atrodė – tikra šiaurės korėjietė. Tokio tipo moterys patiko aktorius atrinkinėjantiems Kim Džong-ilo kino studijų režisieriams. Jos veidas buvo putlus kaip koldūnas, todėl ji atrodė gerai pavalgiusi net ir tada, kai iš tikrųjų taip nebuvo, dėl lanko formos burnos ji atrodė laiminga net ir tada, kai jausdavosi liūdna, o dėl priplotos nosies ir šviesių, uolumu trykštančių akių, ponia Song atrodė patikima ir nuoširdi – tokia iš tiesų ir buvo.

Net ir tada, kai praėjus daug laiko ji akivaizdžiai suprato, jog sistema ją apgavo, moters tikėjimas vis tiek liko nepalaužiamas.

– Gyvenau tik dėl Vado Kim Il-sungo ir tėvynės. Niekada negalvojau kitaip, – pasakė ji, kai mudvi susitikome pirmą kartą.

Ponia Song gimė paskutinę Antrojo pasaulinio karo dieną – 1945 metų rugpjūčio 15. Ji užaugo Čondžine, netoli geležinkelio stoties, kur jos tėvas dirbo mechaniku. Prasidėjus Korėjos karui stotis tapo svarbiu taikiniu, nes amerikiečių vadovaujamos Jungtinių Tautų karinės pajėgos bandė pralaužti komunistų tiekimo ir komunikacijų linijas palei pakrantės ruožą. JAV laivas Missouri ir kiti kariniai laivai kursavo Japonijos jūros vandenyse ir šaudydavo į Čondžiną bei kitus pakrantės miestus. Gąsdindami vaikus virš galvų riaumojo kariniai JAV lėktuvai. Kartais jie praskrisdavo taip žemai, kad ponia Song galėdavo įžiūrėti pilotus. Dieną jos motina, norėdama apsaugoti savo šešis mažamečius vaikus nuo nelaimės, išsitempdavo juos kartu su savimi į kalnus. Vakare jie sugrįždavo permiegoti į slėptuvę, kurią šalia namo buvo iškasę kaimynai. Ponia Song drebėdavo po plona antklode ir glausdavosi prie motinos, brolių bei seserų. Vieną dieną motina paliko vaikus vienus ir išėjo pasižiūrėti, kaip sekasi jų tėvui. Naktį prieš tai buvo labai stipriai bombarduojama ir tąkart sugriauta viena iš geležinkelio dalis gaminančių gamyklų. Motina grįžo raudodama, suklupo ant kelių ir nulenkė galvą prie žemės.

„Jūsų tėvą užmušė“, – aimanavo ji, o aplink būrėsi vaikai.

Dėl tėvo mirties poniai Song dar vaikystėje buvo suteiktas „Tėvynės išlaisvinimo karo kankinio“ titulas. Šeimai netgi išdavė pažymėjimą. Dėl to jos širdyje neišdildomai įsirėžė nusiteikimas prieš amerikiečius, o tai buvo ypač svarbu šalies ideologijai. Ponios Song vaikystė, kada žmogų stipriai paveikia įspūdžiai, praėjo karo sumaištyje, todėl ji buvo pasiruošusi paklusti skrupulingai gyvenimo tvarkai, diktuojamai Darbininkų partijos. Be to, ji buvo pakankamai neturtinga, todėl priklausė pažemintųjų ir vargingųjų klasei, kuriai atstovavo Kim Il-sungas. Tereikėjo, kad mergaitė su tokia nepriekaištinga komunistės kvalifikacija sėkmingai ištekėtų. Darbininkų partijos atstovas supažindino ją su būsimuoju vyru, vardu Čangbojus. Jis irgi buvo partijos narys – ji net nesvajojo tekėti už nepartinio. Jo tėvas per karą buvo Šiaurės Korėjos žvalgybos narys, o jaunesnysis brolis jau dirbo Šiaurės Korėjos viešojo saugumo ministerijoje. Čangbojus baigė Kim Il-sungo universitetą ir siekė tapti žurnalistu, o žurnalistika Šiaurės Korėjoje laikoma itin prestižine profesija dėl galimybės skelbti ir viešinti režimą. Kim Džongilas sakė, kad „žmonės, kurie rašo tai, ko nori partija, yra didvyriai“.

Nepaisant visos Šiaurės Korėjos žmonių lygybės, nekilnojamasis turtas yra dalijamas pagal tokius pat hierarchijos principus, kaip ir registruojama klasių kilmė. Prastesni rajonai yra miesto pietuose, šalia anglių ir kaolino kasyklų, kur darbininkai gyvena išbalintuose „armonikėlės“ tipo namuose. Šiauriau viskas atrodė daug įspūdingiau. Keliaujant per Nanamą einančiu pagrindiniu keliu, matyti vis aukštesni pastatai – kai kurie iš jų siekia net aštuoniolika aukštų (juos statant tai buvo modernumo požymis). Statybininkai palikdavo net ir šachtas liftams, nors patys niekada neįrenginėjo lifto kabinų. Dauguma tokių pokarinių daugiabučių projektų atėjo iš Rytų Vokietijos ir buvo pritaikyti Korėjos kultūrai. Tarp aukštų būdavo paliekama vietos korėjietiškai šildymo sistemai po grindimis įrengti, visuose butuose įtaisomi garsiakalbiai bendruomenės pranešimams transliuoti.

Nepaisant to, kad ponia Song turėjo keturis vaikus, ji šešias dienas per savaitę visą darbo dieną dirbo Pohange, Čosuno drabužių fabriko buhalterijos skyriaus vaikų priežiūros centre. Buvo tikimasi, kad moterys dirbs gamyklose, nes Šiaurės Korėjoje nuolat trūko vyrų – šalyje, kur vienam gyventojui tenka didžiausia karinė pramonė pasaulyje, apie 20 procentų darbingo amžiaus vyrų buvo paimti į kariuomenę. Ponia Song paprastai į darbą eidavo su ant nugaros parištu vienu vaiku, o kitus, vieną ar du, tempdavosi iš paskos. Jos vaikai beveik užaugo vaikų priežiūros skyriuje. Ji dirbdavo po aštuonias valandas per dieną su pietų ir pogulio pertrauka pamainos viduryje. Po darbo dar kelias valandas praleisdavo ideologiniuose mokymuose, kurie vykdavo fabriko auditorijoje. Vieną dieną buvo skaitomos paskaitos apie kovas su JAV imperialistais, kitą – apie Kim Il-sungo žygdarbius (tikrus ar perdėtus) kovojant su japonais Antrojo pasaulinio karo metu. Ji turėdavo rašyti rašinėlius apie paskutinius Darbininkų partijos nutarimus arba analizuoti naujausius Hambuk Ilbo laikraščio straipsnius. Namo ponia Song parsirasdavo apie 22 valandą 30 minučių, atlikdavo namų ruošos darbus ir pagamindavo valgyti. Keldavosi prieš auštant, nes reikėjo pasiruošti naujai dienai, ir 7 valandą išeidavo iš namų. Ji retai galėdavo pamiegoti ilgiau nei penkias valandas, be to, būdavo ypač sunkių dienų. Trečiadienio rytais darbe reikėdavo pasirodyti anksčiau ir dalyvauti privalomuose Socialistinių moterų federacijos susirinkimuose. Penktadienio vakarais ji namo grįždavo labai vėlai, nes darbe vykdavo savikritikos posėdžiai. Per tokius susiėjimus jos darbo grupės (skyriaus, kuriam ji buvo priskirta) nariai turėdavo atsistoti ir išsakyti grupei viską, ką jie padarė ne taip. Tai buvo komunistinė katalikiškos išpažinties versija. Ponia Song paprastai nuoširdžiai sakydavo bijanti, jog nepakankamai sunkiai dirba.

Ir ji tikėjo tuo, ką sako. Ilgi metai miego trūkumo, paskaitų ir savikritikos – tokios priemonės taip pat naudojamos „plaunant smegenis“ ar per kvotas – panaikino bet kokią galimybę pasipriešinti. Iš jos buvo nulipdytas dar vienas „pagerintas“ Kim Il-sungo žmogus. Kim Il-sungo tikslai neapsiribojo vien tik naujos šalies kūrimu, jis norėjo pakeisti žmogaus prigimtį ir sukurti geresnius žmones. Tam net sukūrė filosofinę sistemą, vadinamą čučhė, arba „pasitikėjimas savimi“. Čučhė rėmėsi Markso ir Lenino idėjomis apie kovas tarp žemės savininkų ir valstiečių, tarp turtingųjų ir vargšų. Buvo skelbiama, kad ne Dievas, o pats žmogus formuoja savo likimą. Tačiau Kim Il-sungas atmetė tradicinį komunistų mokymą apie universalizmą ir internacionalizmą, jis buvo absoliutus nacionalistas, skelbiantis, kad korėjiečiai yra ypatingi, beveik išrinktoji tauta, ir jiems nereikia pasitikėti galingesniais kaimynais – Kinija, Japonija ar Rusija. Pietų korėjiečiai užsitraukė gėdą, nes yra priklausomi nuo JAV. Viename iš daugelio savo veikalų Kim Il-sungas aiškino: „Trumpai tariant, čučhė reiškia galimybę būti savo šalies revoliucijos ir pertvarkymo šeimininku, tai yra laikytis nepriklausomos pozicijos ir atsisakyti priklausomybės nuo kitų, naudotis savo protu, tikėti savo stiprybe ir skleisti revoliucinę pasitikėjimo savimi nuotaiką.“ Išdidiems žmonėms, kurių orumą jau daugelį amžių buvo pamynę kaimynai, tai skambėjo labai viliojamai. Į valdžią atėjęs Kim Il-sungas pertvarkė idėjas, gimusias kaunantis su japonais partizaninėje kovoje, ir pavertė jas socialinės kontrolės instrumentais. Jis mokė šiaurės korėjiečius, kad jų žmogiškoji galia pasireiškia tada, kai asmeninę valią pakeičia kolektyvinė. Kolektyvas negali nenorėti daryti to, ką pasirenka kokio nors demokratinio proceso įkvėpti žmonės. Žmonės turi nedvejodami klausyti absoliutaus ir aukščiausio vado. Tas vadas, be abejo, yra pats Kim Il-sungas.

Tačiau to nepakako, Kim Il-sungas dar norėjo ir meilės. Ryškiomis plakatų spalvomis išpieštose freskose jis buvo vaizduojamas raudonskruosčių vaikų apsuptyje. Jo akinanti šypsena šviesdavo per visą veidą, o vaikai žiūrėdavo į jį dievinančiomis akimis. Šių paveikslų fone matyti žaislai ir dviračiai – Kim Il-sungas nenorėjo būti panašus į Josifą Staliną, jis norėjo būti Kalėdų Senelis, o dėl duobučių skruostuose iš tikrųjų atrodė meilesnis už kitus diktatorius. Jis vaidino tėvo vaidmenį, o tėvą pagal konfucionizmo tradiciją reikia gerbti ir mylėti. Jis norėjo įsilieti į šiaurės korėjiečių šeimas ir tapti jų kūnu ir krauju. Toks konfucionistinis komunizmas buvo panašesnis į imperatoriškąją Japoniją (ten imperatorius buvo saulė, kuriai visi lenkiasi), negu į tai, ką įsivaizdavo Karlas Marksas.

Tam tikra prasme visos diktatūros panašios. Nuo Stalino Sovietų Sąjungos iki Mao Kinijos, nuo Čaušesku Rumunijos iki Sadamo Huseino Irako – visi šie režimai pasižymėjo tokiomis pačiomis pinklėmis: kiekvienoje miesto aikštėje dunksojo statulos, kiekviename biure kabojo portretai, buvo leidžiami rankiniai laikrodžiai su diktatoriaus veidu ant ciferblato. Tačiau Kim Il-sungas asmenybės kultui suteikė naują lygmenį. Iš kitų dvidešimtojo amžiaus diktatorių šutvės jis išsiskyrė gebėjimu pajungti tikėjimo galią. Kim Il-sungas suprato, kad religija yra labai galinga priemonė. Tais laikais, kai prieš komunistinę santvarką Pchenjane egzistavo itin veikli krikščionių bendruomenė, o miestas vadintas „Rytų Jeruzale“, jo dėdė iš motinos pusės buvo protestantų pastorius. Į valdžią atėjęs Kim Il-sungas uždarė bažnyčias, uždraudė Bibliją, tikinčiuosius ištrėmė į atokius šalies rajonus, o krikščioniškus paveikslus ir dogmas panaudojo tam, kad iškeltų save.

Diktoriai tarsi Sekminių pamokslautojai neatsikvėpdami kalbėjo apie Kim Il-sungą arba apie Kim Džong-ilą. Šiaurės Korėjos laikraščiai publikuodavo pasakas apie antgamtinius reiškinius. Buvo pasakojama, kad audringos jūros nurimdavo, kai jūreiviai įsikibę į skęstančių laivų stiebus dainuodavo Kim Il-sungą garbinančias dainas. Kai Kim Il-sungas išėjo į demilitarizuotąją zoną, nusileido paslaptingas rūkas, kad apsaugotų jį nuo tykančių Pietų Korėjos snaiperių. Jis priversdavo medžius žydėti ir tirpti sniegą. Jeigu Kim Il-sungas buvo Dievas, tuomet Kim Džong-ilas buvo Dievo sūnus. Buvo sakoma, kad Kim Il-sungui gimus, danguje kaip Jėzaus laikais įsižiebė ryški žvaigždė ir pasirodė nuostabi dviguba vaivorykštė. Iš dangaus nusileido kregždė ir apdainavo „generolo, kuris valdys pasaulį“, gimimą.

Šiaurės Korėja primena parodiją. Mes juokiamės iš tokios propagandos ir iš žmonių patiklumo. Bet pagalvokite apie tai, kad tokios propagandos skiepijimas prasidėjo dar kūdikystėje, gamyklos vaikų priežiūros centruose, kur jie kasdien praleisdavo po keturiolika valandų, kad ateinančius penkiasdešimt metų kiekviena daina, filmas, laikraščio straipsnis ir reklaminis stendas buvo skirtas Kim Il-sungui garbinti, kad šalis buvo hermetiškai uždaryta viskam, kas galėtų sukelti dvejones dėl Kim Il-sungo dieviškumo. Kas galėjo tam pasipriešinti?

1972 metais Kim Il-sungo šešiasdešimtojo gimtadienio proga Darbininkų partija išdalijo ženkliukus su Kim Il-sungo veidu. Netrukus visiems gyventojams buvo liepta įsisegti ir nešioti juos ant atlapo kairėje krūtinės pusėje, prie širdies. Ponios Song namuose, kaip ir kiekvienuose kituose, ant plikos sienos kabėjo įrėmintas Kim Il-sungo portretas. Gyventojams buvo draudžiama ant sienų kabinti bet ką kitą, net ir nuotraukas su giminaičiais. Iki 1980 metų Kim Il-sungas atstojo visą šeimą, vėliau šalia tėvo atsirado Darbininkų partijos sekretoriaus Kim Džong-ilo nuotrauka, dar vėliau – trečias portretas, kuriame tėvas su sūnumi buvo nufotografuoti kartu. Šiaurės Korėjos laikraščiams patiko spausdinti „žmones dominančias istorijas“ apie šalies piliečius didvyrius, kurie žuvo gelbėdami portretus nuo ugnies ar potvynio. Darbininkų partija portretus dalijo nemokamai kartu su balta medžiaga, kurią reikėjo saugoti po jais stovinčioje dėžutėje. Medžiagą buvo galima naudoti tik portretams valyti. Tai buvo ypač aktualu lietingojo sezono metu, kai ant rėmelių stiklo pasirodydavo pelėsių dėmelės. Viešųjų standartų policijos inspektoriai maždaug kartą per mėnesį ateidavo patikrinti, ar portretai švarūs.

Ponios Song nereikėjo gąsdinti tikrinimais. Net ir rytinės sumaišties metu, kai reikėdavo suvynioti kilimėlius, pagaminti pietus ir išstumti vaikus pro duris, ji vis tiek nepamiršdavo medžiagos gabalėliu greitai perbraukti per rėmelius. Kitoms moterims nepatiko nešioti Kim Il-sungo ženkliukus, nes dažnai dėl jų ant rūbų atsirasdavo skylių ir rūdžių dėmių, tačiau ne poniai Song. Vieną dieną, kai ji paskubomis persirengė ir išbėgo iš namų be ženkliuko, buvo sustabdyta paauglio su raiščiu ant rankos. Vaikinas priklausė Visuomeninės tvarkos palaikymo brigadai ir buvo Socialistinio jaunimo sąjungos „budrumo komiteto“ narys – pastarieji periodiškai tikrindavo, ar žmonės nešioja ženkliukus. Pirmą kartą nusižengę paprastai privalėdavo lankyti papildomas ideologijos paskaitas, o į jų bylas būdavo įrašomas juodas įrašas. Bet ponia Song, supratusi, kad paliko savo ženklelį namuose, taip nuoširdžiai persigando, jog berniukas ją paleido tik perspėjęs.

Ponia Song stengėsi gyventi pagal Kim Il-sungo mokymus, kuriuos įsiminė per vakarus fabriko paskaitų salėje. Net ir kasdieniuose pokalbiuose ji dažnai vartodavo įkaltus aforizmus. Norint sutramdyti nepaklusnų vaiką labai tiko šis šūkis: „Lojalumas ir dukters ar sūnaus atsidavimas yra pačios aukščiausios revoliucionieriaus savybės.“ Vaikai niekada neturėjo pamiršti, kad už viską turi būti dėkingi tautos vadovybei. Kaip ir visi kiti Šiaurės Korėjos vaikai, jie nešvęsdavo savo gimtadienių. Tačiau balandžio 15 dieną būdavo švenčiamas Kim Il-sungo gimtadienis, o vasario 16 dieną – Kim Džong-ilo. Tai buvo nacionalinės šventės ir dažnai vienintelės dienos, kai su maisto daviniu žmonės gaudavo mėsos. Jau vėliau, prasidėjus energijos krizei, elektra būdavo įjungiama tik tomis dienomis. Likus kelioms dienoms iki kurio nors gimtadienio, Darbininkų partija kiekvienam vaikui išdalydavo po daugiau nei kilogramą saldumynų. Vaikams tokia dovana darydavo didžiulį įspūdį, nes ryšulyje būdavo sausainių, guminukų, šokoladų ir kramtomosios gumos. Šito turto nebuvo galima valgyti iki gimtadienio, bet kai kurios mamos nekreipdavo į tai dėmesio. Tik ne ponia Song. Ji laikėsi taisyklių. Atėjus laikui, vaikai išsirikiuodavo priešais portretus, kad išreikštų dėkingumą. Jie visi kartu nuoširdžiai ir žemai nusilenkdavo ir kartodavo: „Dėkojame, brangusis tėve Kim Il-sungai.“ O mama patenkinta į juos žiūrėdavo.

Praėjus daugeliui metų ponia Song tuos laikus prisimena su ilgesiu. Ji laikė save laiminga. Čangbojus buvo geras vyras, kuris nelakstė paskui kitas moteris, nemušdavo ponios Song ar vaikų. Jam patikdavo išgerti, bet jis gerdavo linksmai, pokštaudavo, o jo vis didėjančiu pilvuku nuvilnydavo juoko bangelės. Jie buvo laiminga šeima. Ponia Song mylėjo tris savo dukteris, sūnų, vyrą ir kartais netgi uošvę. Ir ji mylėjo Kim Il-sungą.

Susidomėję gyvenimo Šiaurės Korėjoje kasdienybe daugiau informacijos ieškokite knygoje „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Komentarai (68)