„Rusijos agresija prieš Ukrainą smogė tarptautiniam stabilumui. Žinau, kad galiu pasikliauti jumis, kad atvestumėte Rusiją į protą ir pasodintumėte visus prie derybų stalo“, – Kinijos prezidentui Xi Jinpingui sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.

Tačiau Prancūzijos prezidentas nesulaukė jokių signalų, kad Pekinas yra pasirengęs pakeisti dabartinę tylios paramos strategiją, prisidengdamas neutralitetu ir pagaliau pradėti daryti spaudimą Kremliui.

Užtat Macrono kelionė į Kiniją sukėlė atvirą nuostabą, švelniai tariant, daugelyje Vakarų sostinių. Ir pirmiausia – Vašingtone.

Nors Vakarų vienybė prieš Rusiją išlieka, susidūrus su daugybe autoritarinių ir diktatoriškų režimų iššūkių, Prancūzijos prezidentas, prieštaraudamas šiai linijai, nori plėtoti santykius su šalimi, kurią JAV laiko pagrindine savo priešininke.

O grįžęs į Prancūziją keliuose interviu Macronas pareiškė, kad jo užduotis yra rasti vietą Prancūzijai ir ES kaip trečiajam galios poliui naujoje tarptautinėje sistemoje lygiai su JAV ir Kinija, o ne tapti kažkieno „vasalais“ ir nedalyvauti jų konfliktuose (pirmiausia Taivano kontekste).

Senoji ES „strateginės autonomijos“ idėja ir Prancūzija, kaip pagrindinė ES užsienio politikos subjektyvumo šalininkė, gavo naują gyvybę. Dabar, anot Prancūzijos prezidento, tai turėtų tapti „pagrindine ES kova“.

Iš pradžių Macrono vizitas Pekine neatrodė pernelyg skandalingas – juk jis ten turėjo skristi ne vienas, o kartu su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen.

Ir atitinkamai ne tiek perteikti individualią prancūzų poziciją, kiek sustiprinti bendrą ES poziciją.

Be to, pastaraisiais mėnesiais buvo stebima savotiška Europos lyderių piligriminė kelionė į Kiniją: neseniai pas Xi lankėsi Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas, o po Macrono ir von der Leyen, ten balandžio 13-15 d. turėjo lankytis ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio ir saugumo politikai Josepas Borrellas (vis dėlto, Borrellas atidėjo planuotą kelionę į Kiniją, kai buvo patvirtintas teigiamas jo COVID-19 testas).

Tačiau užuominos, kad Europos vienybės pademonstruoti nepavyks, pasirodė jau išvykimo išvakarėse.

Ursula von der Leyen prieš vizitą surengė gana griežtą spaudos konferenciją, kurioje palietė Taivano klausimą ir būtinybę išvesti visus Rusijos karius iš Ukrainos teritorijos, kaip taikos ir derybų sąlygą.

Vietoj to, Prancūzijos prezidentas nuo pat pradžių laikėsi taikinančios pozicijos su aiškiu ekonominiu tonu: jo delegacijoje buvo daugiau nei 50 stambių Prancūzijos korporacijų vadovų, o tai rodė jo pasiryžimą ne tik nenutraukti ekonominių santykių su Kinija, bet priešingai, plačiai juos plėtoti, prieštaraujant Amerikos politikai ir net Europos kalboms apie per didelės ekonominės priklausomybės nuo Kinijos pavojų.

Ir jei vizito pradžioje galėjo atrodyti, kad Prancūzijos prezidentas ir komisijos pirmininkė subtiliai žaidžia blogo ir gero policininko žaidimą, siekdami maksimalių Kinijos nuolaidų, vizitas netrukus tapo politinio susiskaldymo įrodymu.

French President Emmanuel Macron said China can play a major role in Ukraine, as he pushes Europe to take a more moderate stance toward Beijing than the US is demanding https://t.co/dIb1rFnQLu pic.twitter.com/Kp7EHsQw4M

— Bloomberg (@business) April 5, 2023

Nepaisant to, kad Xi turėjo trišalį susitikimą su Macronu ir von der Leyen, Prancūzijos prezidento valstybinio vizito programa buvo daug turtingesnė ir pažymėta Kinijos vadovo „meilės akimirkomis“.

Trečią vizito dieną Emmanuelis Macronas kartu su Xi Jinpingu išvyko į Guangdžou miestą, kolonijinį Kantoną, kur XVII amžiuje buvo atidaryta pirmoji Prancūzijos prekybos misija. O svarbiausia – ši vieta siejama su Xi Jinpingo tėvu, kuris ilgą laiką valdė šį regioną, todėl būtent jo rezidencijoje Xi pagerbė Prancūzijos lyderį kelių valandų asmenine audiencija ir tradicine kinų arbatos ceremonija.

Tuo tarpu Europos Komisijos pirmininkei jų teko laukti Pekine. Į kai kuriuos susitikimus, į kuriuos buvo pakviestas jos bendražygis, ji nebuvo pakviesta, sulaukė žymiai prastesnio priėmimo, o Kinijos spaudos požiūris buvo atvirai priešiškas: viename populiariausių pasakojimų buvo teigiama, kad amerikiečiai primygtinai reikalavo jos dalyvavimo, siekiant suvaldyti Macroną.

Tuo pat metu Guangdžou universitete, kur Macronas skaitė paskaitą, minios studentų jį pasitiko kaip tikrą superžvaigždę, o jo vizitą ta pati Kinijos spauda interpretavo kaip Europos politikos išsivadavimo nuo Amerikos diktato pradžią.

Taigi vizito formatas, užuot suteikęs Macronui „Europos balso“ legitimumą, demonstravo gilius nesutarimus su kai kurių kitų ES valstybių narių ir Europos institucijų vadovų pozicija.

Bet kodėl?

Tai, apie ką buvo užsiminta vizito pradžioje, pasakyta iškart jam pasibaigus.

Jau grįždamas į Paryžių lėktuve Prancūzijos prezidentas davė keletą interviu, kuriuose grįžo prie „strateginės autonomijos“ idėjos, o iš esmės – ES užsienio politikos ir saugumo nepriklausomybės nuo JAV. Ši idėja pagrįsta būtinybe palaikyti strateginį dialogą su kitais veikėjais, pirmiausia su Rusijos Federacija ir Kinija. Tačiau prasidėjus plataus masto invazijai ir pirmaisiais karo metais, paženklintais transatlantinės vienybės raida, ši idėja gerokai prarado savo aktualumą.

Tad kodėl prezidentui Macronui reikėjo atgaivinti šią idėją?

Viena vertus, dialogas su Rusijos Federacija nėra Prancūzijos darbotvarkėje, jos parama Ukrainai yra neturintis precedento visoje dvišalių santykių istorijoje.

Tačiau Macrono noras atsiriboti nuo JAV Kinijos kryptimi ir pademonstruoti savo nepriklausomybę pasireiškė daugiau nei atvirai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (8)