Darbas skurdžiose šalyse atvėrė akis: lietuviai gyvena labai gerai (39)
Lietuviai be reikalo skundžiasi sunkumais. Gyvename labai gerai. Tuo įsitikinę atkampiausiose pasaulio šalyse dirbantys kauniečiai, iš pagrindų keičiantys valstybių gyvenimus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaune įsikūrusi bendrovė NRD, Pasaulio bankui ir įvairiems fondams finansuojant, besivystančiose šalyse kuria valstybinius elektroninius juridinių asmenų registrus. NRD sistemų analitikė Vita Barzdaitytė darbo reikalais po Afrikos, Azijos šalis keliauja aštuonerius metus. Jai tėvynainių dejonės dėl vargano gyvenimo kelia juoką.
„Langus turite? Duris turite? Tualetą, net šiltą vandenį turite! Ir dar sakote, kad blogai gyvenate! Elektrą, vandenį, tualetą suprantame kaip savaime egzistuojantį dalyką, o milijonams žmonių tai yra egzotika!“ – emocingai kalba 36-erių V. Barzdaitytė.
Ji pastebi, kad jau po pirmųjų projektų užsienyje prasiplečia suvokimas, kas yra skurdas ir blogos gyvenimo sąlygos. „Lietuvoje gali būti neturtingas, kol nepamatai, ką reiškia iš tikrųjų būti neturtingam. Gali turėti niekam tikusius tėvus, kol pamatai, kokie iš tikrųjų blogi gali būti tėvai, ir kaip vaikai būna neprižiūrimi“, – įspūdžiais dalijosi V. Barzdaitytė.
Jai pritarė ir kolegos. „Dirbdamas skurstančiose šalyse išmoksti gyvenimo džiaugsmo. Mes visada planuojame, bėgame tarsi išdegę akis. O Afrikoje nori nenori išmoksti atsipūsti, pagalvoti, sumažinti tempą“, – atkreipė dėmesį NRD generalinis direktorius Alvydas Šidlauskas.
Dirbo bankrutavusioje valstybėje
NRD vadovui labiausiai įstrigo populiariausias afrikiečių atsakymas, kai paklausi, kodėl nepadarytas darbas. „Kur tu skubi? Gi daug laisvo laiko ateina!“ – ši 51 metų kauniečio pacituota atominė frazė esą taikliausiai iliustruoja afrikiečių ir azijiečių požiūrį į gyvenimą.
O štai dirbdami Karibų salose iš arti galėjo pamatyti, ką reiškia laikinumo sąvoka. „Mums Karibai asocijuojasi su poilsiu, ramybe, galbūt su prabanga. Bet iš tiesų tokios salose esančios valstybės finansiškai yra itin silpnos ir visiškai priklausomos nuo gamtos. Ateina tornadas, ir ne tik draudimo kompanijos, bet ir visa valstybė akimirksniu bankrutuoja. Stichija sugriauna kelius, pastatus. Tiesiog juos nušluoja nuo žemės“, – pasakojo A. Šidlauskas.
NRD darbuotojai turėjo projektų beveik 30-yje pasaulio šalių.
Rūpinasi besivystančiomis šalimis
Kasmet bent po kelis mėnesius per metus trečiojo pasaulio šalyse praleidžiančių A.Šidlausko, V. Barzdaitytės, 38-erių Kristinos Rimkienės ir dar 50 bendradarbių kuriamos valstybinės elektroninės sistemos – registrai – vienas reikalingiausių dalykų besivystančiai valstybei sulaukti gyvybiškai reikalingų užsienio investicijų.
Tam, kad atsirastų investicijų trauka ir steigtųsi vis daugiau įmonių, būtų kuriamos naujos darbo vietos, kiltų ekonomika, šalyje reikalinga normali teisinė aplinka ir visų pirma – valstybinis juridinių asmenų registras, kuris ir yra pagrindinis įmonės patyrimas („know-how“). „Registras yra garantija juridiniams asmenims, kad valstybė pagal savo įstatymus gins jų interesus. Tai garantija, kad, pavyzdžiui, niekas nenusavins jų investuotų pinigų“, – aiškino NRD vadovas A. Šidlauskas.
Prisidėjo prie milžiniško progreso
Daugiausia laiko A.Šidlauskas su kolegomis iš Kauno yra praleidęs Ruandoje ir Liberijoje. „Jos iš toli atrodo labai baugios šalys, bet iš tikrųjų taip nėra. Pavyzdžiui, Ruanda tapo viena sparčiausiai besivystančių Afrikos šalių. Po genocido Ruanda atsitiesė. Pagal ekonomikos augimą ji žemyne užima trečiąją vietą. Smagu pridurti, kad ir mes prie to prisidėjome“, – džiaugėsi A. Šidlauskas.
Per dvejus metus pagal vieną iš Pasaulio banko vertinamų rodiklių – sąlygas pradėti verslui – Liberijos pasaulinis reitingas, anot A.Šidlausko, iš 168 vietos šoktelėjo į 35-ąją. Ruanda šiame reitinge per penkerius metus atsidūrė net aštuntoje vietoje. Palyginkime: Lietuva pagal šį rodiklį tėra 101 vietoje.
„Pavyzdžiui, Liberijoje pasiekėme, kad tereikia ateiti į vieną įstaigą ir įmonė bus užregistruota per tris valandas. Anksčiau tam reikėjo sugaišti tris mėnesius, pakloti vidutinį dvejų metų liberiečių uždarbį ir apeiti 29 institucijas“, – pasakojo A. Šidlauskas.
Jis prisiminė, kaip tyrinėdami situaciją lankėsi Liberijos ekonomikos ministerijoje. „Klausiame, kiek turite kompiuterių? Sako, keturis: Ar turite internetą? Taip, bet ne visuose kompiuteriuose. Ar jie tarpusavyje sujungti? Ne. Tokia buvo situacija ministerijoje, kuri turėtų būti pirmaujanti visoje šalyje“, – prisiminė A. Šidlauskas.
Dėl lietuvių keičia įstatymus
Registrų sistemos kūrimas laimėjus konkursą yra vienas galutinių kauniečių įmonės žingsnių. Iki tol tenka parengti ir užtikrinti visapusišką sistemos veikimą – atrinkti, apmokyti vietinius darbuotojus, išrinkti, įrengti patalpas ir t.t.
O pats pirmasis darbas būna žvalgytuvės – prieš rengiant projektą būtina šalį pažinti ne iš turistinės pusės. „Prieš dalyvaudami konkurse ir teikdami pasiūlymą visada važiuojame apsižiūrėti. Peržiūrime įstatymus, ar jie atitinka tarptautinius standartus. Jeigu ne, rašome rekomendacijas, ką ir kaip reikėtų pakeisti“, – pasakojo A. Šidlauskas.
Tuomet, anot jo, kuriamas organizacijos, įstaigos, kuri tą registrą valdys, verslo modelis. „Nustatome, kiek ir kokių gebėjimų darbuotojų reikia, kokie turi būti įkainiai už paslaugas, kad įstaiga išsilaikytų, ir pan.“, – aiškino kaunietis.
Prasiplėtė kantrybės ribos
Darbo ir gyvenimiškoji patirtis, įgyta trečiosiose šalyse, pakeitė ir kauniečių kantrybės atsakomybės, punktualumo ribas bei tikslumo sampratą.
A. Šidlauskas iš savo patirties žino, kad Afrikoje nieko nevyksta, kol nepastumi, neparagini. „Pavyzdžiui, ryte reikia kiekvienam paskambinti ir paklausti, kaip sekasi dirbti, priminti, ką reikia padaryti. Po pietų vėl reikia visiems paskambinti. Kitaip darbas stovės vietoje. Jie turi aibę pasiteisinimų ir priežasčių, kodėl negali dirbti. Juos reikia nuolat kontroliuoti. Tada jiems tampa nepatogu meluoti, jie ima jaustis įsipareigoję ir pradeda dirbti“, – darbo Afrikoje subtilybes atskleidė kaunietis.
K. Rimkienei labiausiai įstrigo jos pirmoji kelionė į Afriką, į Pietų Sudaną, prieš penkerius metus. Tuomet Pietų Sudano vizos Kenijoje jai teko laukti dvi paras. „Rezultatas: vizoje tapau 192 cm ūgio, tamsiaplaukiu rudų akių vyru. Ir su tokia viza buvau be jokių problemų įleista į šalį!“ – kvatojo kaunietė.
O Liberijoje dėl nuolatinio vėlavimo vienas NRD vietinių partnerių net buvo gavęs pravardę Aš pakeliui. „Būdavo labai sunku jį pagauti. Kad ir kada jam paskambintum, jis vis atsakydavo, kad jau pakeliui, bet pasirodydavo tik, pavyzdžiui, po penkių valandų. Jis nemeluodavo, tikiu, kad būdavo pakeliui, tik neaišku, kur pakeliui“, – šypsodamasi prisiminė V.Barzdaitytė.
Pirmame aukšte – kulkų pavojus
NRD darbuotojams teko prisitaikyti ir prie vietinės kriminogeninės situacijos. „Mozambike mus taip prigąsdino, kad bijojome išeiti iš viešbučio kambario“, – prisiminė A. Šidlauskas.
O prieš vykstant į Vietnamą kauniečiams teko mokytis saugumo ir išlaikyti saugumo testą. Viena taisyklių – negyventi viešbučio pirmajame aukšte, nes lauke vykstant susišaudymui didelė tikimybė nukentėti nuo atsitiktinės kulkos.
Dar viena apsaugos priemonių – už viešbučio kambarį susimokėti į priekį už visą viešnagės laiką, kad vagystės atveju bent būtų garantuotas stogas virš galvos ir pusryčiai.
„Buvo surašyta ir susakyta daug sukrečiančių dalykų, bet per visas keliones Afrikoje ir Azijoje niekas iš kolegų nėra nukentėjęs. Tiesa, vienas buvo susirgęs vidurių šiltine, keli sunegalavę dėl žarnyno infekcijų. Dėl to ir man teko apsilankyti Ruandos ligoninėje: iš karto buvo atlikti visi tyrimai, o jų rezultatus gydytojas peržvelgė kompiuterio ekrane“, -- nuostabą sukėlusiais prisiminimais dalijosi A. Šidlauskas.
Elektros reikėjo pasigaminti
Liberijoje kauniečių rytai darbe prasidėdavo nuo elektros gamybos. „Iš pradžių vairuotoją nusiunti nupirkti dyzelino. Jį supili į generatorių ir užkuri. Tada atsiranda elektra, pradeda veikti kondicionierius, internetas, serveriai“, – pasakojo A.Šidlauskas.
„Kartą per mokymus Liberijoje ateina sargas ir sako: Vita, baigiasi dyzelinas, elektrą turėsime dar pusę valandos. Griebi taksi ir važiuoji su plastikiniu bidonėliu į degalinę, kad galėtum tęsti mokymus“, – apie egzotiškas darbo situacijas pasakojo V. Barzdaitytė.
Kitą dieną ji pastebėjo, kad vanduo iš čiaupo nebėga. „Griebiu sargą už atlapų: Mahomedai, kas yra? Pasirodo, vandenį jie atveža ir supila į aukštai iškeltą statinę. Išsiaiškinome, kad tą kartą dalį vandens vežėjai pavogė, nepripylė tiek, kiek žadėjo. Kitą kartą teko skirti prižiūrėtoją, kad būtų supilta tiek vandens, kiek reikia“, – prisiminė V. Barzdaitytė.
Tam, kad Liberijoje naujai įkurtas biuras nebūtų akimirksniu išvogtas, jis buvo įkurtas jūrų konteineryje su saugiais užraktais.
Šokiravo tiesmukumas ir laisvumas
Afrikiečiai, anot V. Barzdaitytės, kur kas tiesmukiškesni nei mes: „Pavyzdžiui, apsiperkant parduotuvėje pardavėjas papila komplimentų: atseit, koks gražus mano kūnas. Padėkoju. O jis: “Gal galėčiau išbandyti?"
Tanzanijoje esančiame musulmoniškame Zanzibare K.Rimkienė patyrė kultūrinį šoką. „Per mokymus pastebėjau, kad moterys daug gabesnės už vyrus, bet vyrai ten vis tiek labiau vertinami nei moterys. Tik aš kaip baltaodė buvau vertinama kitaip“, – prisiminė kaunietė.
Vietname A.Šidlausko pavaldiniai pateko į kuriozišką situaciją. „Vienas kolega vietnamiečiui valandą aiškino užduotį. Jis vis kartojo: „Ok, ok.“ Po kelių dienų patikrino, kaip sekasi, o užduotis nė nepradėta. Paaiškėjo, kad tas žmogus nė nekalba angliškai“, – juokėsi A.Šidlauskas.
Išsiaiškinę šią subtilybę lietuviai vietnamiečių ėmė ne tiesiai klausti, ar suprato užduotį, o paprašydavo ją pakartoti ir pan.
Ruandos Respublika
Valstybė Centrinėje Afrikoje, vadinamajame Didžiųjų Ežerų regione. Dažnai vadinama Tūkstančio kalvų šalimi.
Valstybinė kalba – kinjaruanda, prancūzų, anglų.
Sostinė – Kigalis.
Plotas – 26 tūkst. kv. km.
Gyventojų skaičius – 8,6 mln.
Ruanda – agrarinė šalis. Net apie 90 proc. šalies gyventojų verčiasi žemės ūkiu. Šalyje nėra daug naudingųjų iškasenų, pramonė mažai išplėtota. Eksporto prekės – kava, arbata, mineralai, gėlės. Kadangi šalyje nemažai nacionalinių parkų, ežerų pastaruoju metu pradėtas plėtoti turizmas (ypač ekoturizmas).
Liberijos Respublika
Valstybė Vakarų Afrikoje.
Valstybinė kalba – anglų.
Sostinė – Monrovija.
Plotas – 111 tūkst. kv. km.
Gyventojų skaičius – 3 mln.
Pilietiniai karai turėjo labai skaudžių padarinių šios šalies ekonomikai – verslininkams pabėgus į užsienį, sukilėliai perimdavo didelius kiekius aukso, deimantų, medienos. Atradus aukštos kokybės geležies rūdos, metalų eksportas yra vienas pagrindinių šios šalies ekonomikos variklių. Kasamas auksas, deimantai, distenas. Liberijos valdžia gan didelę dalį pajamų gauna registruodama laivus.
Apie 70 proc. šalies gyventojų dirba žemės ūkyje. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra kava, kakava, ryžiai, manijokai, cukranendrės, bananai.
Vietnamo Socialistinė Respublika
Valstybė Pietryčių Azijoje.
Valstybinė kalba – vietnamiečių.
Sostinė – Hanojus.
Plotas 331 698 kv. km.
Gyventojų skaičius – 90,5 mln.
Dominuojanti ekonomikos šaka beveik visada buvo žemės ūkis, o labiausiai paplitusi kultūra – ryžiai. Vietnamas – didžiausių anakardžių ir juodųjų pipirų eksportuotojas pasaulyje. Eksportuojama daug kavos, arbatos, kaučiuko ir žuvų produktų.
Pietų Sudanas
Nepriklausoma valstybė Vidurio–Rytų Afrikoje.
Valstybinė kalba – anglų.
Sostinė – Džuba.
Plotas – 620 tūkst. kv. km.
Gyventojų skaičius – 8,2 mln.
Pietų Sudanas yra viena skurdžiausių pasaulio šalių. Teritorijoje gausu mineralinių iškasenų. Didžioji dalis pajamų gaunama iš prekybos nafta. Pietų Sudanas – viena etniškai mišriausių pasaulio valstybių. Čia gyvena per 200 įvairių genčių, kurios vienijasi į didesnes etnines grupes. Kauniečių įspūdžiai iš šios šalies: išsivystymas – 0, keliai – vienos duobės. Raštingų žmonių – 2 proc., mokančiųjų naudotis kompiuteriu – dar mažiau.
(11)
(0)
(1)