Kalbant apie darbą Šiaurės Korėjoje, pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad žlugus normuotų davinių sistemai, Šiaurės Korėjos visuomenė iš pamatų pasikeitė. Pasikeitė ir tai, kaip žmonės mąsto apie savo darbą ir pajamas, nes ši sistema yra visiškai sugriauta, svetainėje nknews.com rašo Mina Yoon, gyvenusi ir dirbusi Šiaurės Korėjoje.

Iš esmės žmonės Šiaurės Korėjoje negali laisvai pasirinkti savo profesijos. Jeigu vyriausybė tau skiria darbą, vadinasi, tai bus tavo darbas visam gyvenimui. Priežastis, kodėl vyriausybė skirsto darbo vietas, yra labai paprasta: pagal savo kolektyvizmo sistemą griežtai kontroliuodama bet kokio pobūdžio išteklius, vyriausybė analizuoja, kiek darbuotojų reikia kiekvienai pramonės sričiai ir vietovei – pagal tai ji skiria žmones.

Pati tarnybos idėja Šiaurės Korėjoje labai skiriasi nuo kitų valstybių. Šiaurės Korėjoje darbas nieko nereiškia, išskyrus vietą, kur eini dirbti vyriausybės nurodymu. Štai kodėl Šiaurės Korėjos moksleiviai nepuoselėja jokių svajonių ir siekių dėl savo ateities: jie jau žino, kad nėra jokių galimybių šias svajones įgyvendinti.

Vaikai nesvajoja apie ateitį

Realybėje dauguma Šiaurės Korėjos vaikų negali net mąstyti apie savo ateitį. Jiems nereikia to daryti, nes vyriausybė priima sprendimus už juos. Tėvams taip pat nereikia nerimauti dėl savo vaikų ateities, nes žino, kad tai, ko jie trokšta savo vaikams, neturi jokios prasmės. Baigę mokyklą, abiturientai užpildo anketą, nurodydami tris pageidaujamas profesijas. Tačiau visi žino, kad tai tėra formalumas. Vyriausybė jaunuoliams paskiria darbą, kuris tuo metu būna reikalingas, o į tai, ko nori pats žmogus, visai neatsižvelgiama.

Baigus mokyklą, vaikinams privaloma atlikti tarnybą kariuomenėje. Tai privaloma ir kai kurioms merginoms. Aš buvau 1,79 m ūgio ir turėjau eiti į kariuomenę, nes Kim Jong Ilas buvo paskelbęs įsaką, kad visos merginos, kurių ūgis siekia 1,79 m ar daugiau, privalo atlikti karinę tarnybą (Šiaurės Korėjos jaunuoliai dėl prastos mitybos paprastai būna žemesni), rašo autorė.

Likę abiturientai įdarbinami aplinkiniuose fabrikuose. Vienintelis svarbus kriterijus įdarbinimui yra atstumas nuo tavo gyvenamosios vietos iki fabriko. Kai tik gauni paskyrimą kažkur dirbti, pereiti į kitą darbovietę praktiškai neįmanoma. Žmonės iš esmės net nesidomi galimybe pakeisti darbą, nes žino, kad dirbs tą patį ir gaus tokį patį atlyginimą ar maisto davinius.

Tačiau žlugus normuotų davinių sistemai, šios griežtos darbo sferos taisyklės subyrėjo. Darbas tėra bereikšmis titulas, kurį gali paminėti, atsakydamas į klausimą „Kur dirbi?“. Fabrikai seniai nieko nebegamina ir fabrikų darbuotojai negali tikėtis kompensacijų už savo triūsą. Net ir turėdamas vyriausybės paskirtą darbą, turi rasti būdų, kaip pačiam užsidirbti pragyvenimui. Štai kodėl daugybė tėvų pradeda nešti kyšius valdininkams dar prieš tai, kai jų vaikas baigia mokyklą. Jie trokšta, kad jų vaikai gautų padorų darbą, už kurį mokamas atlyginimas ir skiriami maisto daviniai.

Siekis – nusipirkti paskyrimą

Šiuo metu Šiaurės Korėjoje vienas geidžiamiausių darbų yra vieta organizacijose, uždirbančiose užsienio valiutą. Šios organizacijos, įkurtos po 2000 metų, dabar išplito po visą Šiaurės Korėją. Jos eksportuoja šalies išteklius į užsienį ir kuria fondus vyriausybei. Žmonės, dirbantys tokiose vietose, vis dar gauna maisto davinius, tačiau tuo pat metu turi galimybę gauti premijas, priklausančias nuo jų darbo rezultatų. Tokiose organizacijose dirbantys asmenys kelia susižavėjimą, panašiai kaip žmonės, dirbantys tokiose didelėse įmonėse kaip „Samsung“ Pietų Korėjoje.

Užsienio valiutos gaunančios organizacijos yra labai įtakingos, nes dauguma jų yra po partijos, ginkluotųjų pajėgų ar kitų svarbių vyriausybės agentūrų skėčiais. Konkurencija patenkant į tokias organizacijas yra arši: norint jose įsidarbinti, reikia būti kilusiam iš labai įtakingos šeimos arba turėti daug pinigų. Iš esmės visi šiose organizacijose dirbantys asmenys yra partijos pareigūnų arba turtingų organizacijų vadovų vaikai.

Tarp ieškančiųjų darbo itin populiarūs fabrikai, kuriuos tiesiogiai prižiūri šalies lyderis Kim Jong Unas. Tiesioginė Kim šeimos priežiūra reiškia, jog dirbantieji tame fabrike turi išskirtinai geras sąlygas. Tai reiškia, kad fabrikas gaus žaliavų ir gamins produkciją. Kadangi fabrikas pagamins galutinį produktą, darbininkai gaus davinius. Be to, kai kurie darbuotojai turės galimybę pavogti gaminamos produkcijos ir parduoti ją kitur.

Šiais laikais tėvai suka galvas, kaip užtikrinti savo atžaloms gerą darbą per kyšius ir šeimos ryšius. Gyventojai, kurie negali sau leisti kyšininkauti, tiesiog išsiunčia savo vaikus ten, kur jie gavo paskyrimą. Tačiau tuomet jie stengiasi papirkti fabriko vadovus, kad jų vaikams praktiškai nereikėtų eiti į darbą. Tokiu atveju jie prekiauja turguje, bet turi fabrikui atiduoti dalį savo pajamų.

Dauguma jaunų moterų dirba būtent taip – prekiauja turguje, prisiregistravusios formaliai paskirtoje darbovietėje. Svarbiausia, kad būtum priregistruotas – Šiaurės Korėjoje neturėti darbo yra draudžiama ir už tai gali būti paskirta bausmė.

Ūkininkai per prievartą

Veteranai, kurie atitarnavo kariuomenėje daugiau kaip 10 metų, taip pat paskiriami į naujas darbovietes. Dauguma jų grįžta į gimtinę ir dirba ten, kur nurodo vietos vyriausybė. Tačiau kai kuriems kareiviams nepasiseka ir jiems neleidžiama grįžti į savo gimtąsias vietas. Valdžia tūkstančius pastaruoju metu paleistų veteranų gali paskirti dirbti su nacionaliniais projektais, kuriems reikia didelės darbo jėgos. Į tokias vietas paskirti asmenys neturi kitos išeities, kaip tik vykdyti nurodymą.

Pavyzdžiui, Kim Jong Ilas, būdamas gyvas, globojo Taehongdan-gun regioną Jangando provincijoje, kuriame gerai derėjo bulvės, tačiau buvo mažai gyventojų. Paaiškėjus, kad šiame regione trūksta žmonių, kurie galėtų auginti bulves, tūkstančiai veteranų turėjo persikelti į Jangandą ir visam gyvenimui tapti ūkininkais.

Savo pačių rankomis jiems teko pasistatyti gyvenamuosius namus. Jie būgštavo dėl savo vaikų ateities, nes ūkininkų atžalos taip pat galėjo būti paskirtos dirbti ūkiuose. Nepaisant šių nuogąstavimų, jie nieko negalėjo padaryti, kad pakeistų savo padėtį. Tai buvo Kim Jong Ilo nustatyta politika ir jie negalėjo maištauti.

Komentarai (15)