Sakiau, jog cukraus į perdirbtą maistą pridedama, nes maisto pramonė žino, kad tada jo nuperkame daugiau. Ir 77 procentuose Amerikos maisto prekių parduotuvės parduodamų produktų pilna papildomo cukraus. Bet ar to tik „norime”, ar mums jau „reikia”? Ar cukrumi tiesiog piktnaudžiaujama, ar jis, nevyniojant į vatą, sukelia priklausomybę? Su gyvūnais viskas aišku. Dr. Nicole Avena iš Kolumbijos universiteto pateikė saldintą vandenį žiurkėms, tris savaites laikytas pakaitomis pertekliaus ir trūkumo sąlygomis, ir jos rodė visus kriterijus, reikalingus priklausomybės diagnozavimui: apsirijimo, abstinencijos sindromo, troškimo, ir pripratimo perkėlimo (kai esi priklausomas nuo vienos medžiagos, esi priklausomas ir nuo kitų).

Bet ar maisto pramonė sukūrė cukraus „poreikį“? Amerika myli greitą maistą ir likęs pasaulis sutiko jį išskėstomis rankomis dėl jo pakankamų skonio savybių, mobilumo ir kainos. Greitas maistas susideda iš keturių dalykų: druskos, riebalų, kofeino ir cukraus. Druska ir riebalai nesukelia elgesio, būdingo priklausomybei, kadangi nėra toleravimo ar abstinencijos. Kofeinas yra gerai ištirta pripratimą sukelianti medžiaga. O kaip cukrus? Atlygio centre cukrus stimuliuoja neurotransmiterį dopaminą, ir dopaminas suteikia atlygį. Bet dopaminas taip pat slopina savo paties receptorius (sukeliančius atlygio signalą). Tai reiškia, kad kitą kartą jums reikės daugiau cukraus, kad išsiskirtų daugiau dopamino, kuris sukels mažesnį atlygį ir taip toliau, kol vartosit daugybę cukraus, už tai negaudami beveik nieko. Tai yra atsparumas ir cukrus dėl šio kaltinimo pripažįstamas kaltas. O kaip abstinencijos sindromas (galvos skausmas, nuovargis, nervingumas)? Čia reikalai kiek lipnesni. Dauguma cukraholikų tiesia ranką link savo narkotiko pagrindinio šaltinio, tai yra saldintų gėrimų. Juose paprastai būna ir kofeino. Nutraukus vartojimą, žinoma, pasireiškia abstinencijos sindromas, bet ar tai nuo kofeino, cukraus ar nuo abiejų? To dar nežinome. Du su puse taško?

Pripratimo nuo cukraus koncepcija ir toliau kels aršius ginčus abiejose prekystalio pusėse. Vienas dalykas, dėl kurio dauguma sutaria, tai, kad cukrus turėtų būti saugus – ir retas. Tai reiškia „tikrą“ maistą. O kol kas amerikiečiai turi sergėtis patys, o tai reiškia, gaminti valgį patys. Amerikos širdies asociacija rekomenduoja sumažinti sunaudojimą nuodabartinių 22 arbatinių šaukštelių per dieną iki šešių moterims ir devynių vyrams; tai reiškia sumažinimą dviem trečdaliais ar trimis ketvirtadaliais. Dabartinis vartojimas viršija mūsų ribą ir „apdoroto” maisto yra sukurtas tam išlaikyti. Maistas turėtų teikti sveikatą, ne ligas. Pramonė, tenkindama mūsų cukraus pripratimą, ima griauti visuomenę. Mums reikia maisto tiekėjų, ne maisto brukėjų.

Robert H. Lustig
www.theatlantic.com

Komentarai (32)