Sal­džių šak­nų kar­tūs vai­siai.

Kada ga­li­me mais­tą va­din­ti su­ke­lian­čiu pri­klau­so­my­bę?

Kai šventės atėjo ir praėjo, metas pažvelgti į veidrodį ir paklausti savęs, „Ar tikrai reikėjo suvalgyti visą dėžutę šokoladinių saldainių?” Jei padarėte tai vienu prisėdimu, galbūt kenčiate nuo Besaikio valgymo sutrikimo, naujai patvirtintos psichiatrinės diagnozės Penktajame Amerikos psichiatrų asociacijos diagnostikos ir statistikos žinyno (Diagnostic and Statistical Manual-V – DSM-V) leidime. Bet netgi jei suvalgėte dėžutę per kelis kartus, jus vis vien gali kankinti kontroversiškesnis tokios diagnozės pusbrolis – Priklausomybė nuo maisto, dar neįtraukta į DSM-V.

Apie maistinę priklausomybę vykę debatai karšti, bet šviesos mažai. Niekas kitas, išskyrus Nora'ą Volkową, Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais (National Institute of Drug Abuse) direktorę, nėra pasisakę, palaikydami šios diagnozės pripažinimą. Tačiau psichiatrų ir mokslinė bendruomenė neskuba. Daug mokslininkų vengia tokios diagnozės, tuo tarpu kiti ją naudoja noriai. Maisto pramonė, visai nekeista, didžia dalimi pasiūlymui nepritaria. Niekas neteigia, kad maistas nėra malonus ar netgi kad maistas neaktyvuoja smegenų „atlygio centro“. Bet ar maistas iš tiesų gali sukelti priklausomybę? Taip, kaip sukelia alkoholis, tabakas ir narkotikai?

Kai kurie mokslininkai atmeta idėją, remdamiesi baziniu principu. Išgyvenimui nereikia alkoholio, tabako ar narkotikų, tačiau maistas yra būtinas. Kaip gali kažkas, būtino išgyvenimui, sukelti priklausomybę? Yra trys motyvacijos lygiai: patikimas, norėjimas ir reikėjimas. Kai pereiname nuo norėjimo prie reikėjimo, galima imti kalbėti apie priklausomybę. Kaip rūšiai ir kaip individams, maistas mums būtinas. Pirmas smūgis neigėjams.

Bet ar mums būtinos visos maisto rūšys? Žinoma, mums reikia maisto, teikiančio pagrindines maistines medžiagas – dalykus, kurių mūsų kūnai patys pagaminti negali. Tai yra vitaminai, mineralai, nepakeičiamosios aminorūgštys (esančios baltymuose), ir nepakeičiamosios riebiosios rūgštys (esančios žuvyje ir įvairiose daržovėse). Jeigu trūksta kurių nors iš medžiagų, susirgsite kuria nors klasikine maistinių medžiagų deficito forma, tokia, kaip beriberi ar skorbutas. O kaip energija? Energija mums, be abejo, būtina, bet žmonės geba išgauti energiją iš riebalų ar baltymų. Tuo paremtos ir protarpinio badavimo dietos, kai kūnas energijai gaminti naudoja kūne esančias ribalų atsargas. O kas , jei maistas tiekia vien energiją? Alkoholis yra energija, bet jo gyvybei palaikyti tikrai nereikia. Nėra biocheminės reakcijos, kuriai reikėtų alkoholio. 39% amerikiečių yra abstinentai, ir nors gal jie negauna tiek smagumo, jie nėra sergantys.

Taip priartėjome prie cukraus. Kita smagi medžiaga, kupina energijos, sudaryta iš dviejų susijungusių molekulių: gliukozės (šiek tiek saldoka ir ne tokia smagi), ir fruktozės (labai saldi ir labai smagi). Gliukozė yra maisto medžiaga, nors ir nėra nepakeičiama – ji tokia svarbi, kad negavus su maistu, kepenys pačios jos pagamins. O kaip fruktozė? Ar fruktozė yra maistinė medžiaga? Pasirodo, nėra biocheminės reakcijos, kuriai reikėtų su maistu gaunamos fruktozės. Reta genetinė liga paveldėtas fruktozės netoleravimas paveikia 1 iš 100 000 kūdikių, kurių kraujo cukraus lygis nukrenta beveik iki nulio ir kuriuos ištinka traukuliai, pusmečio amžiaus pirmą kartą paragavus sulčių iš buteliuko. Gydytojai atlieka kepenų biopsiją diagnozės patvirtinimui. Nuo tada juose nėra fruktozės visą likusį gyvenimą. Ir jie yra tarp sveikiausių žmonių planetoje. Ir alkoholis, ir fruktozė teikia energiją. Jie smagūs, bet nėra maisto medžiagos. Antras smūgis.

Bet vaje, kaip mes to norime. Pavyzdžiui, žiurkės nėra didelės taukų mėgėjos. Bet įmaišius į taukus cukraus (vadinama „sausainių tešla“), jau kita šneka – iš tiesų, šių metų Neuromokslų draugijos susitikime perskaitytame tyrimo apibendrinime, žiurkės teikė pirmenybę Oreos, o ne kokainui. Ir mes, žmonės, toli neatsiliekame. Naujausias tyrimas, atliktas dr. Erico Stice'o iš Oregono sveikatos mokslų universiteto, pažvelgė į mūsų liguistus potraukius, atskirdamas riebalus nuo cukraus. Tiriamieji, gulėdami MRI skeneryje, gerdavo pieno kokteilius, kuriuose būdavo keičiamos riebalų ir cukraus koncentracija. Apibendrinus, riebalai stimuliavo somatosensorinę žievę (kitais žodžiais tariant, „jausmą burnoje“), bet tik cukrus stimuliavo atlygio centrą. Riebalų pridėjimas į cukrų atlygio nepadidindavo. Šis tyrimas rodo, kad cukraus norime kur kas labiau, nei norime riebalų.

Sakiau, jog cukraus į perdirbtą maistą pridedama, nes maisto pramonė žino, kad tada jo nuperkame daugiau. Ir 77 procentuose Amerikos maisto prekių parduotuvės parduodamų produktų pilna papildomo cukraus. Bet ar to tik „norime”, ar mums jau „reikia”? Ar cukrumi tiesiog piktnaudžiaujama, ar jis, nevyniojant į vatą, sukelia priklausomybę? Su gyvūnais viskas aišku. Dr. Nicole Avena iš Kolumbijos universiteto pateikė saldintą vandenį žiurkėms, tris savaites laikytas pakaitomis pertekliaus ir trūkumo sąlygomis, ir jos rodė visus kriterijus, reikalingus priklausomybės diagnozavimui: apsirijimo, abstinencijos sindromo, troškimo, ir pripratimo perkėlimo (kai esi priklausomas nuo vienos medžiagos, esi priklausomas ir nuo kitų).

Bet ar maisto pramonė sukūrė cukraus „poreikį“? Amerika myli greitą maistą ir likęs pasaulis sutiko jį išskėstomis rankomis dėl jo pakankamų skonio savybių, mobilumo ir kainos. Greitas maistas susideda iš keturių dalykų: druskos, riebalų, kofeino ir cukraus. Druska ir riebalai nesukelia elgesio, būdingo priklausomybei, kadangi nėra toleravimo ar abstinencijos. Kofeinas yra gerai ištirta pripratimą sukelianti medžiaga. O kaip cukrus? Atlygio centre cukrus stimuliuoja neurotransmiterį dopaminą, ir dopaminas suteikia atlygį. Bet dopaminas taip pat slopina savo paties receptorius (sukeliančius atlygio signalą). Tai reiškia, kad kitą kartą jums reikės daugiau cukraus, kad išsiskirtų daugiau dopamino, kuris sukels mažesnį atlygį ir taip toliau, kol vartosit daugybę cukraus, už tai negaudami beveik nieko. Tai yra atsparumas ir cukrus dėl šio kaltinimo pripažįstamas kaltas. O kaip abstinencijos sindromas (galvos skausmas, nuovargis, nervingumas)? Čia reikalai kiek lipnesni. Dauguma cukraholikų tiesia ranką link savo narkotiko pagrindinio šaltinio, tai yra saldintų gėrimų. Juose paprastai būna ir kofeino. Nutraukus vartojimą, žinoma, pasireiškia abstinencijos sindromas, bet ar tai nuo kofeino, cukraus ar nuo abiejų? To dar nežinome. Du su puse taško?

Pripratimo nuo cukraus koncepcija ir toliau kels aršius ginčus abiejose prekystalio pusėse. Vienas dalykas, dėl kurio dauguma sutaria, tai, kad cukrus turėtų būti saugus – ir retas. Tai reiškia „tikrą“ maistą. O kol kas amerikiečiai turi sergėtis patys, o tai reiškia, gaminti valgį patys. Amerikos širdies asociacija rekomenduoja sumažinti sunaudojimą nuodabartinių 22 arbatinių šaukštelių per dieną iki šešių moterims ir devynių vyrams; tai reiškia sumažinimą dviem trečdaliais ar trimis ketvirtadaliais. Dabartinis vartojimas viršija mūsų ribą ir „apdoroto” maisto yra sukurtas tam išlaikyti. Maistas turėtų teikti sveikatą, ne ligas. Pramonė, tenkindama mūsų cukraus pripratimą, ima griauti visuomenę. Mums reikia maisto tiekėjų, ne maisto brukėjų.

Robert H. Lustig
www.theatlantic.com

Komentarai (32)