Lawrence'as M. Schoenas — tai JAV mokslinės fantastikos rašytojas, kurio paskutinysis darbas — romanas „Barskas: Dramblių kapinės“ — pateko į prestižinės „Nebula“ premijos atrankos finalą.

Kognityvinės psichologijos dėstytojas, leidėjas ir rašytojas šią savaitę atvyksta į Vilnių, kur rugsėjo 17-ąją, šeštadienį dalinsis savo mintimis apie mokslą ir fantastiką kasmetiniame fantastų konvente „Lituanicon“.

– Lietuvoje nesate žinomas autorius. Kaip pats pristatytumėte save lietuviams?

– Galima sakyti, turiu bent kelis vaidmenis gyvenime, ir visi jie veikia vienas kitą, tad jei Lietuvos žmonės atras mane per vieną kurį iš mano gyvenimo kelių, jie greitai pastebės, kad išorė yra veikiama kitų perspektyvų. Be to, kad esu mokslinės fantastikos rašytojas, esu buvęs kognityvinės psichologijos profesorius (mano specializacija — atmintis ir kalbos), taip pat esu nedidelės leidyklos „Paper Golem“ savininkas ir vienas iš redaktorių, na ir vienas iš pasaulinių klingonų kalbos autoritetų. Ir dar sertifikuotas hipnoterapeutas.

– Koks buvo jūsų kelias į mokslinę fantastiką? Kaip tai atradote, kodėl jums tai patiko? Kaip nutiko, kai iš skaitytojo tapote rašytoju?

– Dėl tam tikrų sveikatos problemų vaikystėje buvau tikras knygų rijikas. Tarp tų skaitomų knygų buvo ir mokslinės fantastikos, fantastikos knygų, skirtų „jauniesiems suaugusiesiems“ (angl. young adults). Dar net nebuvau paauglys, kai atradau Roberto A. Heinleino romanus, skirtus jaunuoliams, ir nuo to peršokau prie Edgaro Rice'o Burroughs darbų. Vietos, kurioje gyvenau, biblioteka buvo suskirstyta į dvi pagrindines dalis: viena buvo skirta jauniesiems skaitytojams, o kita — suaugusiesiems.

Kai perskaičiau visą mokslinę fantastiką ir kitas fantastines knygas vaikų skyriuje, perėjau į suaugusiųjų skyrių ir atradau tokius rašytojus, kaip Le Guin, Delany ir Zelazny. Negalėčiau nurodyti konkretaus taško, kada iš skaitytojo tapau rašytoju. Visada kurdavau savo istorijas, bet iš pradžių jos buvo visiškai atsitiktinės. Tą gali paliudyti mano mama, nes būdamas šešerių, per Heloviną jai jau papasakojau savo išgalvotą istoriją apie stebuklingą moliūgą. Šiek tiek rimčiau kūrybos ėmiausi koledžo laikais, bet iš kūrybinio įšalo iš tiesų išsivadavau tik baigęs mokyklą.

– Kaip pats apibūdintumėte savo darbus? Kas įkvėpė jus žinomiausiems jūsų darbams?

– Mano rašymas keičiasi. Mano žinomiausiu darbu turbūt yra „Amazing Conroy“ serija (du romanai, trys apysakos, pora apsakymų rinkimų ir šeši trumpi apsakymai), kuri yra visiškai lengva ir humoristinė. Bet priešingai tam, mano paskutinysis romanas — „Barsk: The Elephant‘s Graveyard“ — yra gerokai sunkesnis, turinėjantis valios laisvės, pomirtinio gyvenimo, pranašysčių ir nepakantumo temas. Savo kūrybai niekada neieškau idėjų — jos pačios susiranda mane. Koks nors gerai žinomo dalyko naujas įžvalgos kampas trenkia beveik kaip žaibas. Ir tada pradedu rašyti.

– Kokie yra jūsų mėgstamiausia fantastikos rašytojai, režisieriai? Knygos, filmai?

– Tai irgi keičiasi. Yra tiek daug senų knygų, kurios tikrai stipriai paveikė mano pomėgius šio žanro ribose, bet yra ir naujai publikuojamų autorių, kurie yra tiesiog nuostabūs. Amžina problema, kad yra tiesiog per daug knygų, net jei jas skaityčiau bet kuriuo metu, kai tik nemiegu. Bet net ir esamomis sąlygomis turiu užsibrėžęs tikslą per metus perskaityti mažiausiai penkiasdešimt knygų. Ir visada siekiu perskaityti „Nebulos“ apdovanojimų nominantus.

Šiemetinis sąrašas tikrai įvairus — ne tik temų, bet ir autorių atžvilgiu. O štai kalbant apie šio žanro filmus, pernelyg dažnai jais nusiviliu. Bet galbūt tai ne filmų kaltė, greičiausiai aš tiesiog esu netinkama auditorija. Tiesiog aš noriu sodresnio scenarijaus, spalvingesnių veikėjų, bet filmų kūrėjai žino, kad daugiau uždirbs iš sprogimų ar gaudynių scenų.

– Ar turite kokių mėgstamų fantastikos rašytojų iš Europos?

– Bėda tame, kad mano gebėjimai skaityti ne anglų kalba yra tikrai prasti, tad išskyrus britų autorius, esu visiškai priklausomas nuo vertimų. Pavyzdžiui, jaunystėje daug skaičiau Stanislawo Lemo, nes jį tiesiog nesunku buvo rasti. Iš Didžiosios Britanijos autorių mane labai žavi Alastair Reynods — velsietis astronomas, tapęs rašytoju.

– Esate pripažintas klingonistas. Kodėl jus domina netikros, dirbtinės, išgalvotos kalbos? Ką galvojate apie kitas fantastines kalbas — Quenya (viena iš elfų kalbų J.R.R. Tolkieno pasaulyje, red past.), Mando‘a (viena iš „Žvaigždžių karų“ visatos kalbų, red past.) ar valyrų (G.R.R. Martino „Sostų karų“ kalbų grupė, red past.) kalbas? Kodėl žmonės kuria dirbtines kalbas ir kodėl esama tiek daug šio dalyko gerbėjų?

 – Mano susidomėjimas dirbtinėmis kalbomis kyla iš susidomėjimo pačia kalba, kaip objektu. Kalba pasižymi fantastišku paradoksu: vieną vertus, įvaldyti kalbą yra viena kognityviškai sudėtingiausių užduočių, ir paprastai mums tai pradeda sektis tik nuo penkerių metų. Kitą vertus, kaip pačiai savo paskirčiai, kalba yra labai silpnas įrankis — o kalbos paskirtimi aš laikyčiau pačių savo giliausių ir svarbiausių potyrių perteikimą kitam asmeniui. Kai kurie poetai tą sugeba padaryti, bet daugumai mūsų ši užduotis yra neįveikiama.

Šis dvilypumas mane žavi, ir šio dalyko aspektai persikelia į dirbtinių kalbų kūrimą — ar tai būtų filosofinis tikslas (pvz. esperanto), ar didesnės istorijos dalis (pvz. quenya ar sindarin). Tokių, kaip klingonų, kalbų atveju — paplitusių per populiariąją kultūrą — žavesys yra tame, kad jos leidžia įsitraukti į pasakojimą, tapti kuriamo pasaulio dalimi.

– Kiek, jūsų nuomone, žmogui svarbi kalba? Ar kalba formuoja asmenybę? Tautą? Istoriją?

– Taip taip, ir — o, taip. Tais laikais, kai dėsčiau psicholingvistiką, savo studentams sakydavau: kalbą reikėtų laikyti taisyklių rinkiniu, pagal kurį žmonių grupė kuria visatą, kurioje pati gyvena. Kalba, kuria kalbame, lemia tai, kaip mus vertina kiti, atskleidžia kurie mums dalykai svarbesni už kitus. Ir visa tai vyksta labai subtiliai — kalbantys gimtąja kalba, gali nugyventi visą gyvenimą ir to nepastebėti (ypatingai JAV, kur tiek mažai žmonių, mokančių daugiau nei vieną kalbą, ar susiduriančių su kitaip kalbančiais).

– Čia, Lietuvoje, turime instituciją, kuri intensyviai saugo kalbos vartojimą viešoje erdvėje. Ką Jūs manote apie tokį dalyką? Ar kalba turėtų būti laisva/savarankiškai besivystanti, ar turėtų būti griežtai prižiūrima?

– Manau, esmė to, apie ką klausiate, yra preskriptyviosios (norminamosios) ir deskriptyviosios (vaizduojamosios) gramatikos skirtumas. Antrasis dalykas yra tai, kaip žmonės iš tiesų naudoja kalbą, ir pagrindinė taisyklė čia yra ta, kad jei gimtosios kalbos vartotojas sako kažką konkrečiu būdu, pagal apibrėžimą tai jau yra gramatiška. Preskriptyvumas atsiranda tada, kai kokia išorinė esybė įveda taisykles, kas yra tinkama, ir kas yra ne. Tai lemia kalbos skilimą. Oficialios taisyklės egzistuoja, bet jos tiesiog negali priversti kalbėti žmones priešingai, nei jiems patiems patinka, neoficialiose srityse.

Komentarai ()