Šiuo atveju kalba iš tiesų gali būti reguliuojama, bet ir visada išlieka laisva. Vienas iš būdų įsivaizduoti tai yra galvoti apie kalbą kaip apie didelę ir galingą upę. Ją galima įkinkyti — galima pastatyti užtvanką, pradėti generuoti elektros energiją ar malti grūdus, nutiesti kanalus, drėkinančius laukus ar tiekiančius vandenį į akvedukus. Bet pati upė yra gamtos dalis, ir visas įsivaizdavimas, kad tu ją kažkaip kontroliuoji, tėra patogi iliuzija.

– Grįžkime prie jūsų kūrybos. Atrodo, jums tikrai patinka drambliai. Kodėl būtent jie, o ne kiti gyvūnai?

– Na, iš tiesų nėra taip, kad patiktų būtent drambliai, o ne kiti gyvūnai. „Barske“ galima sutikti ir kitokių išaukštintų gyvūnų (išaukštinimas — fantastinis procesas, evoliucionuojantis gyvūnus į mąstančias būtybes, aut. pastaba) — meškas, šunis, pandas, tinginius, avijaučius ir daug kitų. Bet romane norėjau panagrinėti nepakantumo temą, tad sukūriau visatą su daug išaukštintų gyvūnų rūšių (priedas knygos gale sako, kad knygoje veikia 87 tokių gyvūnų rūšys), kurias visas vienija vienas požymis: jie visi turi kailius. Išskyrus, žinoma, dramblius. O kai jau turi vieną požymį, išskiriantį individų grupę iš visų kitų, lengva ir toliau ieškoti skirtumų, juos marginalizuoti.

Tad romane priekabių prie dramblių pretekstu tampa ir straubliai (nors knygoje esantys skruzdėdos irgi turi keistas nosis, bet jie nors turi kailius!), ir didelės ausys. Drambliai man suteikia man galimybę kurti konfliktą „mes prieš juos“, o toliau — jau ir pačių dramblių tarpe kurti atstumtuosius, kurie yra dar labiau nutolę nuo visų.

– Kai kurie žmonės genetinės inžinerijos — ar išaukštinimo — idėją laiko įžeidžiančia, nes tai yra žmogaus kišimasis į gamtą. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Nepavadinčiau to „įžeidžiančia“ idėja, bet suprantu, kodėl žmonės gali tai matyti kaip tam tikrą puikybės viršūnę, ir aš keliskart atkreipiu į tai dėmesį „Barske“. Antrajame skyriuje vienas veikėjas (Arlo, kuris kaip tyčia yra mokslininkas, ir dar miręs), sako: „Vien dėl to, kad kažkas gali būti padaroma, nebūtinai turi būti daroma“.

Iš kitos pusės, aš esu mokslininkas. Dalis manęs visada norės naujo klausimo, naujos užduoties, dar vienos paslapties atskleidimo. Nes tai yra būdas, kaip veikia empirika, ir kaip vystosi mokslas. Bet kai mokslas atskleidžia naujas galimybes, aš tikiuosi, kad žmonės pritars idėjai, kurią priverčiau išsakyti Arlo — nes mes vėl sugrįžtame prie parabolės apie tai, kaip Pandora atidarė tą prakeiktą skrynią. Ar, jei pasakyti taip, kad suprastų Žmogaus Voro gerbėjai, „su didele galia atsiranda ir didele atsakomybė“.

– Koks jūsų požiūris į religiją?

– Manau, kad žmonės turėtų tyrinėti pasaulį nenubraukdami dvasingumo. Kai kam tai reiškia jungtis į grupes pagal bendrą tikėjimą, ir toks dvasingumas gali suformuoti religiją. Kalbant abstrakčiai, tai gali pasiūlyti pavyzdžių ar prielaidų, kaip galima būtų gyventi dosniai, kilniaširdiškai ir pilnavertiškai. Bet kaip žmonija, kuri negali egzistuoti be trūkumų, vadovaudamiesi savo silpnybėmis mes įsivedame dogmas ir taip suteršiame tyras idėjas — o tada viskas pradeda griūti. Tad ne visa religija yra bloga, bet kaip ir kalbos atveju, tai yra sudėtingas įrankis, kuriuo mes nemokame naudotis taip, kaip galėtume.

– Viskas turi pradžią ir viskas turi pabaigą. Kaip jūs įsivaizduojate žmonijos pabaigą?

– Keistas klausimas. Jei aš sugebėčiau įsivaizduoti pabaigą, ar tai — bent kažkuriuo lygiu — nereikštų, kad tas mano įsivaizduojamas dalykas iš tiesų visai nėra pabaiga? Čia kaip Archimedas ir jo svertas — vis tiek reikia kažkokios vietos, į kur atsiremti. Kaip žmonijos dalis, negaliu palikti jos, atsistoti šalia, ir nupiešus liniją, pareikšti: „va, pabaiga yra čia“.

Aš taip pat manau, kad mes esame daugiau nei plikas fizinis kūnas. Nekalbu čia apie „sielą“, bet labiau apie informacijos paternus, kurie apibrėžia, kas mes tokie esame — tiek sąmoningame, tiek pasąmoningame lygiuose. Mūsų mintys, mūsų svajonės, mūsų atsiminimai.

Galima ginčytis, kad visa tai kyla vien iš mūsų fizinių dalykų, bet aš nemanau, kad tai privalo būti apribota vien tais fiziniais dalykais. Šiuo klausimu mėgstu žvaigždžių šviesos metaforą. Mes galime žiūrėti į dangų ir matyti šviesą žvaigždžių, kurios jau seniai mirusios, bet šviesa, informacija, kilusi iš tų žvaigždžių, dar vis egzistuoja, ir mes sugebame ją suvokti bei priimti. Galimybė kalbėtis su mirusiaisiais „Barske“ remiasi idėja, kad mes sugebėtume priimti informaciją, kuri yra aplink mus — jei tik tam turėtume priemonių.

– Koks, jūsų vertinimu, yra didžiausias žmonijos trūkumas — žiūrint biologiškai, psichologiškai ar bet kuriuo kitu jums įdomiu kampu? Ar tai yra ištaisomas dalykas?

– Tai gali nuskambėti banaliai (nes taip ir yra), bet didžiausias mūsų trūkumas yra ir didžiausia mūsų dovana — tai mūsų žmogiškumas. Čia ir vėl išlenda ta dvilypumo sąvoka. Žmogus sugeba daryti brutaliausius, pikčiausius, destruktyviausius ir žiauriausius dalykus, bet lygiai taip pat gali elgtis ir nesavanaudiškai, pasiaukojamai bei empatiškai. Man pačiam atrodo neįmanoma, kad mes taip sugebame veikti abiem kryptimis, bet kasdien matome begalę to pavyzdžių. Ar, kitaip tariant, esame ta Pandoros skrynia, pilna visko, kas bjauriausia pasaulyje, bet ir kurioje slypi viltis, kad iš principo galėtume viską transformuoti į visišką gėrį.

– Kokie būtų jūsų paskutiniai šio pokalbio žodžiai, skirti „Lituanicono“ lankytojams?

Nuoširdžiai džiaugiuosi kvietimu atvykti į „Lituaniconą“. Džiaugiuosi galimybe pasidalinti savo mintimis ir papasakoti apie savo sukurtus pasaulius. Ir dar daugiau — priimti tas dovanas iš visų jūsų, peržengiančias kalbos, laiko ir atminties barjerus. „Lituaniconas“ tęsis tik vieną dieną, bet tai bus įvykis man — ir galbūt jums — nuaidės per visą gyvenimą.

Komentarai ()