Sovietų Sąjungos paveikslas, susiformavęs Rusijos gyventojų masinėje sąmonėje, labai prieštaringas. Vieniems tai totalitarinė valstybė, verčianti savo piliečius kentėti ir gyventi skurde. Kitiems Sovietų Sąjunga – „prarastasis rojus“, lygybės ir gausos visuomenė. Beje, tokios nuomonės laikosi dauguma vyresniosios kartos atstovų, spėjusių pagyventi „išsivysčiusio socializmo“ laikais. Lenta.ru pabandė išsiaiškinti, kodėl kai kurie žmonės linkę romantizuoti sovietinę kasdienybę.

Idealizuojama „šviesi“ praeitis

„Sovietų Sąjungoje buvo viskas! Mes gyvenome geriausioje pasaulio šalyje, mus gerbė kitos valstybės, ir mes maitinomės vien tik aukštos kokybės produktais – ne taip, kaip dabar. O sovietinė buitinė technika buvo pati patikimiausia“, – neretai internete galima aptikti tokias triadas. Dažniausiai jų autoriai gimę jau subyrėjus Sovietų Sąjungai arba spėjo joje nugyventi daugiausiai dešimt pirmųjų savo gyvenimo metų.

Rojų primenančiam gyvenimui Sovietų Sąjungoje skirta daugybė publikacijų socialiniame tinkle „VKontakte“. Jose publikuojami sovietiniai propagandiniai plakatai, džiaugsmingai nusiteikusių proletarų, aktorių ir mokslininkų fotografijos. Čia idealizuojamas ne tik „išsivysčiusio socializmo“ fasadas, bet ir kita jo pusė.

Žmonės džiaugiasi tuo, kad sovietiniai vaikai nenešiojo sauskelnių (užtat visi buvo sveiki ir tvirti!). Kad odinę striukę galėjo pasiūti iš poros dešimčių bokso pirštinių, nes odiniai gaminiai buvo didelis deficitas. Kad sovietinių cigarečių diametras siekė 7,62 milimetro, ir tai neva leido jų gamybą greitai perorientuoti į frontui skirtų šovinių gamybą… Visa tai posovietiniams tokių publikacijų skaitytojams kelia graudulį ir pasididžiavimą „atsidavusia“ šalimi.

Ir jie ne vieninteliai dievina Sovietų Sąjungą. Vyresnioji karta dažnai taip pat yra linkusi idealizuoti sovietinį gyvenimą.

Sociologas Andrejus Vozmitelis interviu lenta.ru savo įspūdžius apie sovietinę veiklą apibūdino taip: „Anksčiau buvo pagrįstas paternalizmas, žmonės galėjo tikėtis visko. Sakoma, kad pas mus buvo su pertrūkiais tiekiami maisto produktai, tačiau aš, pirma, pasakysiu, kad šie pertrūkiai didžiąja dalimi buvo dirbtiniai, antra, egzistavo visuomeninės organizacijos (komjaunimas, partija, profesinės sąjungos). Tuo metu važinėjau po kitus regionus ir situacija buvo maždaug vienoda. Produktai buvo skirstomi per šias visuomenines organizacijas.

Nepaisant deficito parduotuvėse, šaldytuvai buvo pilni, juose buvo ir ikrų, ir kitų delikatesų. Visko buvo. Aš taip pat stovėjau eilėse, tačiau gaudavau aukštos kokybės produkciją. Dabar koneveikiami sovietiniai produktai, tačiau tikrai be reikalo. Duok dieve, kad šiuolaikiniai produktai būtų gaminami laikantis tų aukštų standartų. Tai buvo skaniausi, kokybiški produktai, juos valgė su malonumu“.

A. Vozmitelis pasakoja, kokie puikūs buvo Sovietų Sąjungos restoranai, kur kiekvienas darbuotojas galėjo pavalgyti per pietų pertrauką; kokios aukštos kultūros buvo piliečiai – tai kultūros namų nuopelnas; netgi apie tai, kad sovietiniai žmonės į Čekoslovakiją vežė… nėges. Kam? Padėjo broliškai šaliai susidoroti su deficitu.

Galima suprasti tokias pagyvenusio žmogaus kalbas, kai jis visą gyvenimą nugyveno neblogame bute Kutuzovo prospekte, tikrai kokybiškai maitinosi ir puikiai leido laiką (tada jis buvo jaunas ir kupinas jėgų).

Tikroji realybė

Didžiąją savo gyvenimo dalį rašytojas iš Kostromos Igoris Dedkovas rašė dienoraštį. Nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio jis užrašinėjo tai, kaip blogėja situacija su maisto produktų ir kitų vartojimo prekių prieinamumu jo mieste. 1992 metais jis savo užrašus pavertė knyga, tačiau nespėjo jos publikuoti – mirė 1994 metais. Jo sovietinio gyvenimo eskizai leidžia pamatyti socialistinę kasdienybę liudininko akimis.

1976 metai. Mėsos mieste nėra, ją parduoda už talonus, kurie dalijami namų valdybose. Darbo kolektyvai gauna po vieną kilogramą darbuotojui, tačiau parduotuvėse atsisako jį atpjauti. Tiesiog duoda vienam darbuotojui skerdieną ir sako: „Susikapokite patys!“ Vieni atsisako, kiti sutinka.

1977 metai. Spalio socialistinės revoliucijos dienos išvakarės. Parduotuvėse nėra tualetinio muilo ir saldainių. Mėsos, dešros ir lašinių seniai nėra – niekas net nesistebi. Galima nusipirkti turguje, bet tris kartus brangiau. Kavos nėra, yra iš miežių pagamintas kavos gėrimas. Gerti galima, tačiau jokio poveikio. Biuruose renka iš kiekvieno po septynis ar aštuonis rublius Revoliucijos šventimui. Pats mačiau, kaip srities bibliotekos komplektavimo skyriuje tarp naujų knygų stirtų ant grindų guli šūsnys vištų ir tvyrojo stiprus tvaikas. Visi vaikščiojo ir šaipėsi. Toks metas: visi vaikšto ir šaiposi… Srities fizkultūros aktyvistų susirinkime kalbama, kad vietos štangų kilnotojai negali palaikyti reikiamo mitybos režimo, vadinasi, ir gerų rezultatų iš jų tikėtis neverta.

1978 metai. Mieste nėra mėsos. Iš centro keliauja nesibaigiantys paskirstymai pagal paskyras, pagal kurias įvairių įstaigų darbuotojus išsiunčia dirbti į tarybinius ūkius ir kolūkius. Į Kostromą suveža melioratorius iš Azerbaidžano, jiems skubiai statomas 60 butų namas. Tie prašo duoti jiems „ėriukų“ ir stebisi, kad mieste nėra mėsos. Vienas iš gruzinų, kalbančių su Ania, sakė: „Jūs čia neturite orumo. Jūs neturite to ir ano, o apsimetate, kad taip turi būti, kad viskas tvarkoje. Jūs neturite orumo, – pakartojo jis ir nueidamas pasakė, – pagalvokite apie tai“. Į Maskvą prieš Naujuosius metus atvažiuoja žmonės iš visų aplinkinių miestų su produktais, tačiau ir sostinėje jaučiamas maisto produktų tiekimo sutrikimas. Naujojoje metro „Sviblovo“ stotyje yra Auksinio žiedo miestų atvaizdai. Maskviečiai juokauja, kad tai miestai, kurie maitinasi iš sostinės.

1979 metai. Kiekviena Kostromos bibliotekos darbuotoja šiais metais spėjo bent jau trisdešimt kartų suvažinėti į žemės ūkio darbus – anksčiau to nebuvo. Žmonės stebisi, ir niekas nežino, kada šie važinėjimai baigsis.

1980 metai. Ryšulėlis ridikėlių turguje kainuoja 50 kapeikų, o obuoliai – keturis rublius. Silkės nėra, aplinkinėse gyvenvietėse nėra degtukų, aliejaus, krakmolo ir beveik pranyko kefyras. Užtat visada yra degtinės.

1981 metai. Kūrybinės inteligentijos susitikime su miesto valdžia moteris uždavė klausimą: Kiek dar laiko Kostromoje bus pardavinėjamas mažesnio riebumo pienas? Jai atsakė, visada. Išimtys daromos tik dideliems miestams.

1982 metai. Maskvoje pardavinėja kilimus. Prie parduotuvės stovi sunkvežimis, ant kurio stovėjo vyras, šaukiantis eilėje stovinčių žmonių numerius. Galima buvo pagalvoti, kad tai revoliucija ar mitingas. Kiek aistros ir kilnaus entuziazmo tame ant sunkvežimio stovinčiame vyre!

Štai taip gyveno provincijos miestas „išsivysčiusiame socializme“. Materialinės gėrybės tokius miestus pasiekdavo paskutinėje vietoje (o dažniausiai visai nepasiekdavo).

Prieštara tiekimo sistemoje kilo dėl dvejopos sovietų valdžios pozicijos: viena vertus, ji ragino kovoti su miesčioniškumu ir „daiktizmu“, kita vertus, kalbėjo apie būtinybę aprūpinti visus piliečius reikiamomis prekėmis.

Leonido Brežnevo laikais ši prieštara ypač paaštrėjo. Propaganda toliau skalambijo apie „šviesų rytojų“, tačiau net partijos lyderiai juo jau netikėjo. Vystėsi pramonė ir importas, augo naftos kainos, tačiau planinė ūkio sistema neleido patenkinti augančių gyventojų poreikių. Dėl to pačius būtiniausius daiktus piliečiams tekdavo „susiveikti“, stovint milžiniškose eilėse ir griebiantis visų įmanomų machinacijų.

Padėčiai pagerinti buvo sukurta maisto užsakymų sistema, įvesta septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai įmonės buvo pervestos į ekonominę atskaitomybę. Jų vadovai susidūrė su darbo jėgos trūkumo problema – o kaip dar galima pritraukti darbuotojus, jų neskatinant? Štai ir paskatino maisto užsakymais. Horizontalūs ryšiai tarp įmonių, kolūkių, parduotuvių ir daržovių bazių leido aprūpinti darbuotojus deficitinėmis prekėmis (beje, jų ne visada visiems užtekdavo, kas sukeldavo vadinamąjį antro lygmens deficitą, kovą dėl užsakymų tarp vienos įmonės darbuotojų).

Atrodytų, tokia sistema piliečių turėjo būti vertinama kaip labai žeminanti. Tačiau tyrimas, kurį atliko antropologė Ana Kuškova, byloja, kad užsakymai buvo vertinami ne kaip išmalda, o kaip privilegija. O ir tai, kaip juos gaudavo, liudininkų prisiminimuose neatrodo kaip kažkas gėdingo. Jie kalba, kad tokia sistema jiems buvo patogi, o eiles jie suvokė kaip kažką savaime suprantamo, kaip ir patį deficitą.

Štai ką kalbėjo vienas iš A. Kuškovos informantų: „Valdžia rūpinosi savo darbuotojais, kad juos bent kažkaip paskatintų, na, iš tikrųjų, kad nereiktų bėgti žirnelių stiklainio (...). Majonezas, žirneliai – visa tai buvo deficitas, (…) kažkas buvo pririšta prie kiekvienos parduotuvės. Na, štai šitas institutas, štai šita gamykla ir taip toliau. (…) Vis dėlto, tada požiūris į žmones buvo labiau humaniškas nei šiandien“.

Šio žmogaus akyse valstybė ne tik nieko iš jo neatimdavo, priešingai, galvojo apie jo gerovę. Kiti tyrimo dalyviai sako, kad jiems, karą išgyvenusios ir pokario metais augusios kartos atstovams, deficitas buvo kažkas savaime suprantamo.

Užsakymų gavimas kėlė jiems išskirtinai teigiamas emocijas. Net kai visiems prekių nepakakdavo ir jas tekdavo padalinti tarp darbuotojų. Ir apskritai, kaip prisipažino vienas iš informantų, „žmonės tuo gyveno, tai buvo azartas, jie su tokiu pasitenkinimu nešė tuos rinkinius namo, kaip kokie maitintojai“. Tokiu būdu ši praktika užtikrindavo poreikį, susiformavusį dar Senovės Romoje: duonos ir žaidimų, nors duonos būdavo ne visada.

Nuoširdumas ir paprastumas

Matyt būtent šie užsakymai su deficitu pirmiausiai prisimena vyresniosios kartos atstovams, jaučiantiems nostalgiją „sovietinei gausai“. Būtent tai leidžia jiems kalbėti, kad tais laikais valstybė „rūpinosi žmonėmis“.

Be to, užsakymai su deficitu buvo absoliučiai depolitizuoti. Kaip prisimena vienas A. Kuškovos tyrimo dalyvis, niekam nešovė į galvą šios sistemos sugretinti su „klestinčia išsivysčiusio socializmo planine ekonomika“. O jeigu ir sugretindavo, tai niekada nebuvo susiejama su tuo konkrečiu užsakymu, kuris atiteko vakar. Tas pats pasakytina ir apie kitas sovietinės kasdienybės praktikas: striukių siuvimą iš bokso pirštinių, „sveiką“ vaikystę be sauskelnių...

Kaip antropologas Aleksejus Jurčakas rašo savo knygoje „Tai buvo visiems laikams, kol baigėsi“, „didelis skaičius Sovietų Sąjungos piliečių iki perestroikos socialistinio gyvenimo kasdienybės realijas (švietimą, darbą, draugystę, pažįstamųjų ratą, materialinių turtų antraeiliškumą, rūpinimąsi ateitimi ir kitais žmonėmis, nesavanaudiškumą, lygybę) priėmė kaip svarbias ir realias sovietinio gyvenimo vertybes“.

A. Jurčakas pažymi, kad dabar buvę Sovietų Sąjungos piliečiai ilgisi ne valstybinės sistemos, o ideologinių ritualų, konkrečiai šių svarbių žmogaus egzistencijos prasmių. Jis cituoja vieną filosofą, kuris sakė jam, kad neigiamos šios tikrovės pusės buvo susijusios su „žmogiškosios laimės (…), jaukumo ir to gyvenimo, kuriame šalia baimės buvo nuoširdumas, pasiekimai ir tvarka, realybe“. Antropologas taip pat cituoja vieną Leningrado menininką, kuris „netikėtai pajautė, kad kartu su ta politine santvarka iš jo gyvenimo dingo ir kažkas kita, labiau asmeniška, tyra, kupina vilties, nuoširdumo ir paprastumo patoso“.

Kita vertus, žmonės, jaučiantys nostalgiją tiems paprastiems dalykams, seniai jau pamiršo, ką reiškė komunistinė ideologija. Tai ir nestebina, kadangi kasdienybė buvo paraleli valstybinei propagandai. Plakatai ir fotografijos, iš kurių žvelgia tvirti darbininkai, besišypsančios melžėjos ir raudonveidžiai vaikai, dabar tėra tik deideologizuoti to laikotarpio artefaktai, patvirtinimas to, kad jis buvo ir jame tarsi viskas buvo gerai.

Komentarai (100)