Kas negerai mūsų mąstymui?

Ar pastebite, kad jums tapo sudėtingiau skaityti ilgus klasikinės literatūros kūrinius? Jei ne, jums itin pasisekė. Neurobiologė iš Tuftso universiteto (JAV) Maryanne Wolf prisipažįsta, kad Hermano Hesės romano „Stiklo karoliukų žaidimas“ skaitymas po darbo dienos, kupinos susirašinėjimų internete, virto jai kančia. Daugybę kartų teko pradėti skaityti knygą iš naujo, nes ji nuolat išsiblaškydavo, pamesdama pasakojimo giją.

Tačiau Wolf studentams tai iš viso neįveikiama užduotis. Jie nebegali skaityti Džordžo Elioto ar Henrio Džeimso – sudėtinga sintaksė ir neskubrus pasakojimas ne jų jėgoms. Skaitant straipsnius internete, nesunku rasti nesuprantamo žodžio reikšmę ar paaiškinančius grafikus, o štai su literatūros klasikais sudėtingiau.

Šios suvokimo problemos – daugybės mūsų kasdienybės pokyčių rezultatas, tačiau svarbiausia, kad dabar kasdien gauname kalnus nestruktūrizuotų duomenų. Amerikietis neurobiologas Danielis J. Levitinas paskaičiavo, kad nuo 2005 iki 2015 metų žmonija sukūrė 300 eksabaitų duomenų, kas prilygsta šešiems trilijonams romanų „Karas ir taika“. Gyvenimo tempas reikalauja iš mūsų ne įsiminti, o greitai orientuotis informacijos srautuose. Todėl žmogaus smegenys prisitaikė informaciją nuskaityti labai sparčiai, tačiau pernelyg nesigilinant. Dabar televizijos žiūrovai gali akimoju atpažinti kadrus ir identifikuoti, įdomu tai, ar ne. Panaši padėtis ir su visuomeninių tinklų naudotojais. Jie spėriai skenuoja tekstą, neįsiskaitydami. Socialiniuose tinkluose būtinas didelis bendravimo greitis: komentarai, láikai ir emodžiai nusiunčiami per sekundę. Smegenys prie to taip prisitaiko, kad apmąstymų reikalaujančios literatūros skaitymas tampa vis sunkesne užduotimi – ypač, kai aplink tiek daug įdomybių. Siekdami mūsų dėmesio, socialiniai tinklai ir tarnybos konkurencinėje kovoje su labiau tradicinėmis informacijos vartojimo priemonėmis dažniausiai laimi. Juolab, kad jie būtent taip suprogramuoti: pavyzdžiui, feisbuko vartotjo sąsajoje yra daugybė dėmesio spąstų: nuo ryškių pranešimų iki iššokančių langų.

Kodėl pradėjome kitaip mąstyti?

Mokslininkai nurodo, kad mąstymo tranformacijos nėra naujiena, tai vyko ir anksčiau, kaskart, atsiradus naujai informacijos perdavimo priemonei. Žinomas kanadietis filosofas Marshallas McLuhanas savo 1962 metais išleistoje knygoje „Gutenbergo galaktika“, iliustravo šį teiginį spausdintų knygų pavyzdžiu. Knygos įprastai turi vidinę struktūrą, kuriai būdingas loginis ryšys tarp dalių. Tai moko aptikti priežasties ir pasekmės ryšius, o tai reiškia, – daro įtaką visoms gyvenimo sferoms. Būtent su Gutenbergo išradimu McLuhanas sieja visus mokslo išradimus, leidusius žmonijai iš Viduramžių žengti į Naujuosius laikus.

Atsiradus laikraščiams, įvyko dar viena transformacija. Trumpi pranešimai pradėjo formuoti fragmentinį tikrovės suvokimą. Prancūzų sociologas Abrahamas Molesas 1967 metais postindustrinės visuomenės kultūrą pavadino mozaikine. Besimainantys, emocijų prisodrinti vaizdiniai trukdo žmogui susidaryti vientisą pasaulio vaizdą. 1980 metais šią idėją išplėtojo amerikiečių sociologas Alvinas Toffleris. Jis pastebėjo, kad informacija vis dažniau pateikiama vizualiniais vaizdiniais – klipais. Norint suprasti taip pateikiamą informaciją, žmogui nereikia nei vaizduotės, nei apmąstymų. Loginė grandinė nesitęsia, sulig kiekviena informacijos porcija įvyksta perkrovimas, todėl anksčiau regėta informacija atmintyje neįsitvirtina. Tuo pačiu, anot Tofflerio, klipinis mąstymas – natūrali organizmo reakcija į kognityvinius pokyčius. Su tuo kovoti neįmanoma, prie to galima tik prisitaikyti.

Psichologė Lucy Jo Palladino klipinio mąstymo fiziologiją aiškina knygoje „Find Your Focus Zone“. Pernelyg daug dėmesį blaškančių faktorių išsekina – organizmas tai suvokia kaip stresinę situaciją ir išskiria daugiau nei reikia adrenalino. Dėl to žmogus būna nuolat įsiaudrinęs ir jam būna itin sunku susikoncentruoti. Pamažu formuojasi atsparumas adrenalinui, ir kad žmogus pajustų jaudulio antplūdį, reikia vis daugiau adrenalino. Be tokio supurtymo žmogus nebegali apsieiti, jam darosi nuobodu. „Palyginus su virtualiu, tikrasis pasaulis rodosi pernelyg prėskas. Šiandien dešimtą valando vakaro mes veikiausiai užsiimsime skalbimu, o ne žmogžudystės tyrimu, kažin ar skirsime į Paryžių ar bučiuosimės su įžymybe“, – rašo Palladino. Taigi, menka koncentracija – bendras pernelyg didelio susijaudinimo ir nuobodulio rezultatas.

Kokie klipinio mąstymo pavojai?

Klipinis mąstymas daugiau ar mažiau būdingas visiems skaitmeninio gyvenimo būdo žmonėms, tačiau dabar nuo jo labiausiai kenčia mokiniai ir studentai, pastebi Aukštosios ekonomikos mokyklos Institucinių tyrimų instituto mokslo bedradarbė Sofija Dokuka. Jiems ne tik tapo sudėtingiau skaityti knygas, tačiau ir rašyti rašinėlius, nes Jiems neaišku, kaip išdėstyti pasakojimo struktūrą. Pats sistemingo pažinimo procesas tapo ne toks įdomus, nes jie ne visada regi gaunamos informacijos loginius tarpusavio ryšius. Dar viena problema – jauni žmonės dažnai neišklauso iki galo ir sprendimus priima, remdamiesi neišsamiais duomenimis, pripažįsta RMA Aukštosios nervinės veiklos ir neurofiziologijos instituto direktorius Pavelas Balabanas.

Praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje gimusiai kartai tokių sunkumų nekildavo, pažymi Dokuka. To laikmečio atstovai neretai ir dabar gerai orientuojasi mokyklos programoje, kai tuo tarpu vakarykščiai mokiniai jau nieko neatsimena: dabar žmonėms tenka susidoroti su daugybe informacijos jau vaikystėje ir paauglystėje, tad žinios, ankstesnėms kartoms nuguludavusios į ilgalaikę atmintį, dabar patenka trumpalaikėn. Tačiau nuo amžiaus tai nepriklauso tiesiogiai – klipinis mąstymas gali būti būdingas netgi perkopusiems šešiasdešimtmetį žmonėms, jeigu jie aktyviai naudojasi socialiniais tinklais ar daug stebi televizorių.

Toks mąstymas turi ir teigiamų pusių, pažymi P. Balabanas. Jis vysto daugiaveiką: dabartiniai paaugliai be problemų ruošia pamokas, klausydamiesi muzikos ar bendraudami su bendraamžiais. Neurobiologo nuomone, bendrai žiūrint, visuotinis klipinis mąstymas žmonijai jokių grėsmių nekelia:

„Nemanau, kad tai sukels kokius nors totalius visuomenės pokyčius. Progresą veda 2% žmonių. Šių 2% mąstymas be jokios abejonės, bus analitinis ir sistemiškas. Toks pat, koks prieš du tūkstančius metų buvo Platono“.

Tai, kad klipinis mąstymas nesukels gilių socialinių pokyčių, patvirtina šiais metais grupės MMPU sociologų atliktas tyrimas. Buvo apklausti skirtingo amžiaus maskviečiai ir paaiškėjo, kad jaunimas išties blogiau žino istoriją ir literatūrą. Tačiau žmogaus vertybių sistemą tai menkai paveikė. Jaunų ir vyresnių miestiečių supratimas apie gėrį ir blogį bei elgesio normas panašus, nepaisant jų vertinamų kultūros simbolių skirtumų.

Tačiau tyrimai taip pat rodo, kad gigantiški informacijos srautai gali ne tik transformuoti mąstymą, tačiau ir skatinti psichinių sutrikimų vystymąsi. Pavyzdžiui, dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas kamuoja ~5% planetos gyventojų. Pasaulinė sveikatos organizacija netgi sukūrė testą, kuriame užduodami šeši pagrindiniai klausimai, padedantys šį sindromą nustatyti.

Kaip su juo kovoti?

Priešintis jam beprasmiška, nes dabartinėmis sąlygomis informacijos vartojimas yra būtent toks. Bet norint gauti fundamentalias žinias ir tobulėti kaip profesionalui, būtina treniruoti atmintį ir lavinti sisteminį mąstymą, mano Sofija Dokuka.

Psichologas Dr. Larry'is Rosenas ir neurologas Adamas Gazzaley savo knygoje The Distracted Mind: Ancient Brains in a High-Tech World („Išsiblaškęs protas. Senovinis protas aukštųjų technologijų pasaulyje“) siūlo dažniau medituoti, atlikti fizinius ir kognityvinius pratimus (spręsti rebusus, dėliones), dažnaiu būti gamtoje ir taip toliau.

Kai reikia sutelkti dėmesį į ką nors svarbaus, jie rekomenduoja atsiriboti nuo socialinių tinklų. Tačiau, ko gero svarbiausia – internete naršyti sąmoningai, tai yra, kaskart prieš spragtelint naują nuorodą, paklausti savęs, ar iš tiesų ši informacija jums svarbi, o gal yra geresnių jūsų smegenų išteklių panaudojimo būdų.

Svarbu nepiktnaudžiauti alkoholiu ir išsimiegoti, antraip sukoncentruoti dėmesį bus dar sunkiau. Neurobiologas Danielis J. Levitinas rekomenduoja ilgą darbą suskaidyti dalimis, ir po kiekvienos iš jų įvykdymo būtinai save kaip nors apdovanoti, kad ir morališkai. Dar viena rekomendacija – ilgų knygų skaitymas. Jų atsisakyti nevalia, juolab, tyrimai rodo, kad geriau rinktis popierines.

P. Potapova
Republic vyr. redaktorė
republic.ru

Komentarai ()