Pastarosiomis dienomis iš įvairiausių pasaulio valstybių sklido nuotraukos, kuriose matomos nušluotos parduotuvių lentynos – dėl koronaviruso baimės jos ištuštėjo ir Uhane, ir Honkonge, ir Singapūre, ir Milane, ir Japonijoje. Daugiau ilgo galiojimo produktų į vežimėlius krovėsi pirkėjai ir Lietuvoje. Sociologai tokį elgesį vadina „panikos paskatintu pirkimu“, rašo „Science Alert“.

Tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog gyventojų reakcija iš tiesų neturi daug bendro su panika – tai yra visais požiūriais racionalus požiūris į besivystančią situaciją.

Apie naujai pastebėtas pirkimo tendencijas ir jų racionalumą savo nuomonę pateikė Niukaslio universiteto (Australija) elgsenos ekonomikos asocijuotas profesorius Davidas A. Savage'as ir Kvynslendo technologijų universiteto (Australija) verslo mokyklos profesorius Benno Torgleris.

Atsakas į nelaimę

Panika – vienas menkiausiai suprantamų ir klaidingiausiai interpretuojamų žmogaus elgsenos aspektų. Įprastinis, tradicinis šio reiškinio suvokimas yra labiau pagrįstas mitais nei realybe.

Jeigu apibrėžtume paniką kaip nekontroliuojamos baimės būseną, skatinančią neracionalų elgesį, tuomet žmonių elgesys ištikus stichinei nelaimei yra visiškai kitoks.

Įprasta tikėti, kad stichinės nelaimės atveju įprasti socialiniai dėsniai liaujasi galioti. Holivudinėje panikos versijoje prasideda absoliutus chaosas, žmonės pradeda elgtis nelogiškai, neprotingai. Realybė yra visiškai kitokia.

Dauguma mokslinių tyrimų neigia egzistavimą tokio reiškinio kaip „nelaimės sindromas“, kuris apibrėžiamas kaip baimės sukeltas sąstingis ar masinės panikos išsivystymas. Tikrų nelaimių atveju žmonės dažniausiai siekia laikytis įprastinio elgesio normų – moralės, lojalumo, pagarbos įstatymams ir papročiams.

Planavimas

Kas tuomet, jeigu ne panika, yra tai, ką stebime realybėje ir prekybos centruose? Žmonės, skirtingai nei dauguma gyvūnų, gali įvertinti ne tik dabarties, bet ir ateities grėsmes ir joms pasiruošti. Tarkime, koronaviruso pandemijos grėsmės akivaizdoje vienas iš svarbiausių veiksnių yra greitis, kuriuo informacija gali pasklisti po visą planetą.

Nuotraukose matome ištuštėjusias Uhano ir kitų miestų gatves, kur žmonės nenori ar negali išeiti į lauką, nes bijo patys užsikrėsti. Natūralu, kad norime pasiruošti iškilusiai grėsmei ir kitose bendruomenėse.

Maisto ir kitų atsargų kaupimas padeda žmonėms jaustis, kad jie kažkiek kontroliuoja situaciją. Tai yra logiška minčių eiga: jeigu virusas apims ir paralyžiuos jūsų gyvenamąją teritoriją, norėsite sumažinti visus kontaktus su kitais žmonėmis, bet kartu ir užtikrinti, kad tą izoliacijos laikotarpį išgyvensite.

Ir kuo didesnė yra suvokiama grėsmė, tuo ūmesnė bus reakcija į ją. Šiuo metu yra tikima, kad viruso inkubacinis periodas yra iki maždaug 14 dienų, tad žmonės norėtų būti pasirengę bent 14 dienų trunkančiai izoliacijai.

Racionali reakcija

Pasirengimas izoliacijos laikotarpiui nėra kraštutinės, neracionalios baimės rezultatas – tai yra mūsų įgimtų siekio išgyventi mechanizmų išraiška. Istoriškai žmonės turėjo pasirengti tokiems dalykams kaip atšiaurios žiemos ar viso sezono derliaus netektis dėl klimato nelaimių arba infekcijų, nors anuomet neturėjome šiuolaikinių technologijų ir socialinių sistemų paramos.

Tad atsargų kaupimas yra racionalus, iš dalies įgimtas atsakas. Jis parodo, kad piliečiai ne bejėgiškai stebi išorinių aplinkybių kitimą, o mąsto apie ateitį ir planuoja galimą situacijos vystymąsi.

Iš dalies toks elgesys diktuojamas siekio išgyventi nepriklausomai nuo išorinės pagalbos, tačiau gali būti, kad toks masinis pirkimas bent kažkiek yra skatinamas ir bandos jausmo. Bandos jausmas – tai siekis atkartoti kitų individų atliekamus veiksmus. Tokia elgsena gali būti savotiškas sąlyginis bendradarbiavimas su kitais (pvz., masinis žiovulys).

Klydimas atsargumo naudai

Nesuplanuotos nelaimės siejamos su neapibrėžtumu. Tai reiškia, kad visi apsvarstomi sprendimai priimami be pagal realią nelaimės keliamą grėsmę, o pagal tos grėsmės suvokimą. Dėl tokio neapibrėžtumo žmonės linkę reaguoti stipriau, nei realiai reikėtų konkrečioje situacijoje. Paprastai žmonės linkę riziką kiek įmanoma sumažinti ir pasirengti ne pačiam geriausiam, o pačiam blogiausiam situacijos raidos scenarijui.

Kalbant apie didelės privačios produktų kolekcijos sukaupimą siekiant išgyventi krizę, mes nelabai gerai žinome, kiek ir kokių produktų mums reikės, nes nežinome, kiek ilgai truks krizė.

Todėl esame linkę „užsitikrinti“ saugumą ir geriau jau prisipirkti per daug produktų nei per mažai. Tai yra natūralus atsakas racionalaus žmogaus, kuris numato grėsmingą neapibrėžtumą ir nori užtikrinti savo ir šeimos saugumą.

Emocijų svarba

Masinis didžiulių atsargų kiekių susipirkimas, dėl kurio gali ištuštėti prekybos centrų lentynos, iš šalies gali atrodyti kaip neracionalus emocinis atsakas. Tačiau emocijos nėra neracionalios – jos padeda mums nuspręsti, kur nukreipti savo dėmesį.

Emocijos žmonėms padeda problemas spręsti labiau susikaupus, būtiniems darbams skirti daugiau jėgų, būti atsparesniems sunkumams. Tai yra instinktyvus žmogaus elgsenos elementas, kurį sociologai, bandantys suprasti visuomenių elgseną, kartais užmiršta.

Individualaus elgesio pokyčiai gali turėti toli siekiančių didelio masto pasekmių. Pavyzdžiui, prekybos centrai savo tiekimo grandinę ir atsargas dažniausiai planuoja pagal vidutinį vartojimo lygį. Tačiau toks planavimas gali žlugti, kai susiduriama su dideliais paklausos svyravimais. Kai įvyksta paklausos šuolis – kaip kad Kinijoje, Italijoje ir kitur – ištuštėja parduotuvių lentynos.

Tai ar krautis pilną vežimėlį?

Iš dalies žmonių emocijas reguliuojantį vaidmenį atlieka vieša atsakingų institucijų skleidžiama informacija. Tarkime, su naujuoju koronavirusu susijusi epidemiologinė padėtis Lietuvoje yra ganėtinai rami – nors viena serganti pacientė ir užfiksuota, nieko panašaus į protrūkį šiuo metu šalyje nėra, tad ir itin stipraus pagrindo kaupti atsargas nėra.

Bet dėl savo ir šeimos saugumo nerimaujantys asmenys galėtų susidaryti sąrašą produktų, kurie būtų reikalingi porai savaičių izoliuoto išgyvenimo ir be didelės skubos (reaguojant ne į konkrečiai šią po pasaulį pasklidusią baimę dėl koronaviruso, nusinešusio kol kas apie 100 kartų mažiau gyvybių nei kasmetinis gripas, o į bet kokias grėsmes apskritai), nekeliant baimės kitiems žmonėms ir neskatinant bandos elgesio tendencijų, tą sąrašą užsipildyti ir sandėliuoti kaip neliečiamas atsargas. Tokiu būdu ir parduotuvės sugebės palaikyti įprastinę pasiūlą, ir kiti žmonės, matydami, kad lentynos yra užpildytos tiek, kiek įprasta, nepuls šluoti visko, ką mato, vien iš baimės.

Tik niekada nereikia pamiršti, kad ir sandėliuojamos neliečiamos atsargos nėra amžinos – net ilgo galiojimo produktai ilgainiui gali sugesti, todėl persistengti ir apsikrauti konservais, kurių užteks mėnesiams ar net metams, nėra prasmės.

Komentarai (1)