Iš kur atsirado skustagalviai ir kaip iš visa apimančio jaunimo judėjimo, tai virto rasistinės neapykantos grupe (Foto, Video) ()
Prieš susiedama su neonacizmu, skinheadų kultūra prasidėjo kaip jaunų anglų ir Jamaikos darbininkų bendruomenių sąjunga septintojo dešimtmečio Londone.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pavargę nuo tuščių hipių judėjimo pažadų ir Didžiosios Britanijos vyriausybę apėmusio griežto taupymo, septintojo dešimtmečio Londone susibūrę skustagalviai arba skinhedai siekė vieno dalyko: nešioti savo darbininkų klasės statusą kaip pasididžiavimą.
Tačiau buvo tik laiko klausimas, kada radikali dešinioji politika palaidos šią misiją neonacizmo labui. Knygoje „Skinheado istorija“ Donas Lettsas, vienas iš originalių Londono skinheadų, tyrinėja šią transformaciją ir pateikia blaivią istoriją apie tai, kaip lengvai rasizmas gali įsiskverbti į darbo klasės politiką.
Pirmoji skinheadų banga
Jungtinėje Karalystėje 1960-aisiais susiformavo pirmoji skinheadų banga. Daugelis save identifikuojančių skinheadų tuo metu dirbo arba augo skurdžiuose miestų rajonuose. Jie jautėsi izoliuoti nuo hipių judėjimo, kuris, jų manymu, įkūnijo viduriniosios klasės pasaulėžiūrą, ir neatsižvelgė į savo unikalius rūpesčius.
Besivystančią kultūrą suformavo ir besikeičiantys imigracijos modeliai. Maždaug tuo metu Jamaikos imigrantai pradėjo atvykti į JK, ir daugelis jų gyveno šalia darbo klasės baltųjų žmonių.
Šis fizinis artumas suteikė galimybę nuolatiniams kultūriniams mainams, o anglų vaikai greitai įsitraukė į Jamaikos reggae ir ska muzikos stilius.
Skinhedai vilkėjo glotnius paltus ir batus, skuto galvas, siekdami tapti „kietais“ ir atsiriboti nuo hipių.
Tačiau aštuntajame dešimtmetyje žodis skinhedas įgavo kitokią reikšmę.
Kaip rasizmas įsiveržė į skinhedų judėjimą
Iki 1970 m. pirmoji skinheadų karta pradėjo gąsdinti savo bendraamžius. Populiari žiniasklaida sustiprino šią baimę, o 1970 m. kultinis klasikinis Richardo Alleno romanas „Skinhead“ apie rasistinį Londono skinhedą, apsėstą alaus, futbolo ir smurto, buvo puikus pavyzdys.
Tačiau antroji skinheadų banga nepaneigė šio vaizdavimo. Vietoj to, jie tai priėmė, ypač rasistinius aspektus. Iš tiesų, knyga „Skinhead“ tapo de facto biblija skinhedams už Londono ribų, kur futbolo gerbėjų klubai greitai perėmė subkultūrą ir jos estetiką.
Neilgai trukus politinės grupės pasinaudojo augančia subkultūra savo naudai. Kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto partija skinheduose įžvelgė grupę darbininkų klasės vyrų, kurių ekonominiai sunkumai galėjo paskatinti juos simpatizuoti partijos etnonacionalistinei politikai.
Ir taip partija pradėjo skverbtis į grupę. „Mes bandėme galvoti apie rasių karus“, – sakė Josephas Pearce'as, buvęs Nacionalinio fronto narys, kuris 1980-aisiais rašė grupės propagandą. „Mūsų darbas buvo iš esmės sugriauti daugiakultūrę visuomenę, daugiarasę visuomenę ir padaryti ją neveikiančią.“
„Mūsų tikslas buvo priversti įvairias skirtingas grupes taip nekęsti viena kitos, kad jos negalėtų gyventi kartu“, – pridūrė Pearce, „o kai jos negali gyventi kartu, atsiduri susiformavusioje, radikalizuotoje visuomenėje, kurioje tikėjomės prisikelti kaip feniksas iš pelenų“.
Nacionalinio fronto partija pardavinėjo propagandinius žurnalus futbolo žaidynėse, kur žinojo, kad pasieks didžiulę auditoriją. Tai buvo ekonomiškas jų žingsnis: net jei tik vienas iš 10 lankytojų pirktų žurnalą, tai vis tiek būtų 600–700 potencialių rekrūtų.
Siekdama įdarbinti daugiau partijos narių, partija pasinaudojo ir tuo, kad daug skinhedų gyveno kaimo vietovėse. Vienas buvęs skinhedas prisiminė, kad Nacionalinis frontas atidarė vienintelį naktinį klubą per keliasdešimt km nuo vienos kaimo bendruomenės, į kurį įleisdavo tik narius. Kas norėjo šokti, turėjo klausytis propagandos.
Tęsinys kitame puslapyje:
Eskaluojamas smurtas ir subkultūros padėtis šiandien
Laikui bėgant, Nacionalinio fronto partijos pastangos uzurpuoti skinhedų kultūrą, pastarąją pradėjo naikinti iš vidaus. Pavyzdžiui, „Sham 69“, viena sėkmingiausių aštuntojo dešimtmečio punk grupių (ir viena su neįprastai dideliu skinheadų gerbėjų būriu), visiškai nustojo koncertuoti po to, kai Nacionalinį frontą remiantys skinheadai 1979 m. pradėjo riaušes koncerte.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje taip pat buvo pastebėtas paskutinis skinhedų daugiakultūriškumas su 2 Tone stiliaus muzika, kurioje septintojo dešimtmečio stiliaus ska maišėsi su pankroku. Kai šis žanras išnyko, susikūrė Oi! žanro muzika. Oi! buvo žinomas kaip darbininkų klasės skinhedų etnoso derinimas su pankroko energija.
Beveik nuo pat pradžių šį žanrą pamėgo dešinieji nacionalistai. 1981 m. išleistas garsus rinktinis Oi! muzikos albumas „Strength Thru Oi!“, (tariamai per klaidą) sukurtas pagal nacių šūkį. Albumo viršelyje taip pat buvo liūdnai pagarsėjęs neonacis, kuris tais pačiais metais buvo nuteistas už juodaodžių jaunuolių užpuolimą geležinkelio stotyje.
Muzika ir smurtas susipynė. Ryškiausiai tai pasireiškė 1981 m. Southall riaušėse. Tą dieną du skinhedų pilni autobusai išvyko į koncertą Southall mieste, Londono priemiestyje, kuriame tuo metu gyveno daug indų ir pakistaniečių. Skinhedai pakeliui į koncertą sutiko azijietę moterį ir spyrė jai galvą, daužė langus ir niokojo įmones.
Pasipiktinę indai ir pakistaniečiai nusekė skinhedus į aludę, kurioje vyko koncertas. Netrukus po to prasidėjo žiaurios muštynės.
„Skinhedai dėvėjo Nacionalinio fronto aprangą, visur dėvėjo svastikas, o ant jų švarkų buvo užrašas „Nacionalinis frontas“. „Jie prisiglaudė už policijos barikadų ir apmėtė minią akmenimis. Užuot juos sulaikę, policija tiesiog atstūmė juos atgal. Nenuostabu, kad žmonės pradėjo keršyti“, - pasakojo vienas iš riaušių liudininkų.
Southall incidentas sustiprino skinhedų suvokimą kaip atvirai rasistinę ir smurtaujančią subkultūrą. Maždaug tuo pačiu metu Teksase ir Vidurio Vakaruose pradėjo ryškėti pirmieji Amerikos skinhedai. Nuskustas galvas, odinius švarkus ir svastikos tatuiruotes vilkinčios gaujos greitai išgarsėjo dėl neapykantos žydams, juodaodžiams ir LGBTQ bendruomenei.
Nuo tada skinhedų gaujos buvo atsakingos už siaubingą smurtą visoje Amerikoje, panašiai kaip už liūdnai pagarsėjusias Southall riaušes Londone.
XX a. 8 dešimtmetyje skustagalviai suskilo į rasistus ir antirasistus. Įtakingiausia šios pakraipos organizacija yra 8 dešimtmečio pabaigoje Niujorke įsikūrę „Skustagalviai prieš rasinę nelygybę“ (Skinheads against racial prejudice, SHARP).
Nuo 9 dešimtmečio judėjimas išplito po pasaulį, ypač JAV, Vokietijoje ir Rusijoje. Nuo pat judėjimo atsiradimo skustagalviai buvo vietinių futbolo komandų sirgaliai, dažnai kovodavo su kitų komandų gerbėjais ir taip prisidėjo prie sirgalių chuliganizmo atsiradimo.
