2022 m. sausio 22 d. Kauno miestas ir rajonas pirmąja šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalimi „Sukilimas“ pradėjo Europos kultūros sostinės metus. Tačiau jis ne vienintelis šiais metais Europos kultūros sostinės titulą turintis miestas – kokie likę du?

Europos kultūros sostinės 2022 titulą vienerius metus turi trys Europos miestai: Esch-sur-Alzette (Liuksemburgas), Kaunas (Lietuva) ir Novi Sadas (Serbija) (atkelta į 2022 m. dėl COVID-19 pandemijos).

Europos kultūros sostinės titulas suteikia miestams galimybę sustiprinti savo įvaizdį, atsidurti pasaulio žemėlapyje, skatinti tvarų turizmą ir permąstyti savo plėtrą per kultūrą.

Po Liuksemburgo miesto 1995 ir 2007 m. dabar atėjo eilė Esch-sur-Alzette, antram pagal dydį šalies miestui, karūnuotam Europos kultūros sostine.

Kaunas yra antrasis Lietuvos miestas, po Vilniaus 2009 metais, pelnęs Europos kultūros sostinės titulą. Europos paveldo ženklą gavusi Kauno modernistinė architektūra sulauks naujo dėmesio ir joje vyks daug kultūrinių renginių.

Novi Sadas yra pirmoji Europos kultūros sostinė Serbijoje. Kasmetine Novi Sado kultūros programa siekiama dar labiau sujungti miesto ir regiono kultūrinę bendruomenę bei gyventojus su ES ir sustiprinti jų ryšius su likusia Vakarų Balkanų regiono dalimi.

Europos kultūros sostinių istorija

Europos kultūros sostinės programa iš pradžių buvo vadinama Europos kultūros miestu, o 1983 m. ją sumanė tuometinė Graikijos kultūros ministrė Melina Mercouri.

Mercouri manė, kad tuo metu kultūrai nebuvo skiriamas toks pat dėmesys kaip politikai ir ekonomikai, todėl reikėtų vykdyti Europos kultūrų propagavimo valstybėse narėse projektą.

Europos kultūros miestų programa buvo pradėta 1985 m. vasarą, o Atėnai buvo pirmasis titulo savininkas. 1999 m. Europos kultūros miestų programa buvo pervadinta į Europos kultūros sostinę. Nuo 2001 m. Europos kultūros sostine vieniems metams dažniausiai paskelbiami du miestai.

Esch-sur-Alzette

Esch-sur-Alzette (Ešas prie Alzeto) esantis Liuksemburge yra antras pagal gyventojų skaičių šalies miesras, kuriame 2020 m. gyveno 36 000 gyventojų. Jis yra šalies pietvakariuose, pasienyje su Prancūzija, įskūręs per miestą tekančios Alzette upės slėnyje.

Miestelis paprastai vadinamas tiesiog Esch; tačiau visas pavadinimas išskiria jį nuo Esch-sur-Sûre kaimo ir komunos, esančios 45 kilometrai toliau į šiaurę. Šalies sostinė Liuksemburgo miestas yra maždaug 15 km į šiaurės rytus.

Ilgą laiką Esch buvo nedidelis ūkininkų kaimas Uelzechto upės slėnyje. Tai pasikeitė, kai 1850-aisiais šioje vietovėje buvo rasta daug geležies rūdos. Plėtojant kasyklas ir plieno pramonę, per porą dešimtmečių miestelio gyventojų skaičius išaugo dešimt kartų. Plieno pramonės plėtra, ypač šalies pietuose, suteikė Liuksemburgui tvarų ekonomikos augimą antroje XIX amžiaus pusėje.

Aštuntajame dešimtmetyje dėl plieno krizės kasyklos ir daugelis aukštakrosnių buvo uždarytos – paskutinė 1997 m.

Šiandien pramoninės dykvietės, kurias paliko plieno pramonė, yra pertvarkomos ir paverčiamos nauju, šiuolaikišku miesto kvartalu. Pastayti nauji kultūros pastatai, tokie kaip kino teatras „Kinepolis Belval“ ir didžiausia Liuksemburgo koncertų salė „Rockhal“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Novi Sadas

Novi Sadas yra antras pagal dydį miestas Serbijoje ir autonominės Vojvodinos provincijos (Serbijos šiaurėje) sostinė. Jis yra pietinėje Panonijos lygumos dalyje, prie Bačkos ir Sirmijos geografinių regionų ribos. Ant Dunojaus upės kranto esantis miestas žvelgia į šiaurinius Fruška Gora šlaitus.

2011 m. surašymo duomenimis, Novi Sade gyvena 250 439 žmonės, o miesto teritorijoje (įskaitant gretimas Petrovaradin ir Sremska Kamenica gyvenvietes) – 277 522 gyventojai.

Novi Sadas buvo įkurtas 1694 m., kai serbų pirkliai suformavo koloniją per Dunojų iš Petrovaradino tvirtovės – strateginio Habsburgų karinio posto. Vėlesniais šimtmečiais jis tapo svarbiu prekybos, gamybos ir kultūros centru ir istoriškai buvo vadinamas „Serbijos Atėnais“.

Miestas buvo smarkiai nuniokotas 1848 m. revoliucijos metu, tačiau vėliau buvo atstatytas ir restauruotas. Šiandien Novi Sadas kartu su Serbijos sostine Belgradu yra pramonės ir finansų centras, svarbus Serbijos ekonomikai.

Bene žymiausias lankytinas objektas Novi Sade yra vadinamasis „Girtasis laikrodis“, esantis Novi Sado Petrovaradino tvirtovėje. Vietiniai jį dažnai vadina pijani sat (girtas laikrodis), nes jo tikslumas svyruoja priklausomai nuo sezono.

Laikrodis susideda iš trijų tarpusavyje sujungtų sistemų: laiko nustatymo mechanizmo, kuris palaiko laiką ir įjungia laikrodžio rodykles, mušimo mechanizmo, kuris praneša apie valandų ketvirčius, ir kito mušimo mechanizmo, kuris informuoja visas valandas.

Laiko nustatymo mechanizmas yra jautrus temperatūros pokyčiams. Kai oras šaltas, laikrodis linkęs keletu minučių atsilikti; kai karšta, laikrodis linkęs rodyti keliomis minutėmis į priekį.

Petrovaradino tvirtovė buvo pastatyta 1692–1780 m., o laikrodžio bokštas datuojamas maždaug 1750 m. Barokiniame bokšte yra juodi ciferblatai, po vieną kiekvienoje bokšto pusėje.

Jo rodyklės yra priešingos daugumai laikrodžių – valandų rodyklė yra ilgesnė, o minučių rodyklė trumpesnė. Jis buvo pagamintas taip, kad netoliese esančios Dunojaus upės jūreiviai galėtų lengvai matyti laiką iš tolo. Skaičiai ant ciferblato yra romėniški, o jų skersmuo didesnis nei du metrai.

Kariuomenė laikrodžiu rūpinosi beveik pustrečio šimtmečio, tačiau nuo 1952 metų karinis įtvirtinimas buvo perduotas civiliams. Jis vis dar valdomas rankomis – darbuotojas kasdien prisuka laikrodį.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Eureporter
Atlas Obscura

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()