Mokslininkas griauna pasaulio religijų pamatus – gyvenimas po mirties yra moksliškai neįmanomas

"Dievas mirė!" - Nyčė "Nyčė mirė!" - Dievas

Ot ir ne 1. Gyvenimas po mirties įmanomas ir tai moksliškai įrodyta. Tiesa čia reikia išsiaiškinit ką laikome mirtimi ir ką laikome tuo gyvenimu po mirties. Paprastai tariant, jeigu mirtis yra širdies sustojimas, o gyvenimas - sąmoningumas, tai keletą minučių po širdies sustojimo gali būti kažkiek sąmoningas - gyvenimas po mirties. Nors gana trumpas http://www.technologijos.lt/n/pasaulio_ ... s-imanomas 2. O čia kitas požiūris susijęs su multivisatomis ir bla bla bla http://www.technologijos.lt/n/pasaulio_ ... egzistuoja 3. Arba galime gyventi simuliacijoje. Ir tą simuliaciją gal susikūrėme aptys sau (ar pats sau). Tai tiesiog dėl patirties. 4. Asmeninės konkrečios nuomonės neturiu. Apie daug variantų galvojau, ne visų rezulattai tenkina. Bet sakiau labai nusivilsiu jeigu po mirties nieko nebus

Aš religingumu nepasižymiu, bet dar syki pergyventi to paties gyvenimo paraleliniuose pasauliuose niekas netrukdo. Taip pagalvojus jei yra pasauliai panašūs į musiškius tai kodėl negali čia numirus paraleliniame pasaulyje atsirasti kitas aš ir gyventi panašų gyvenimą panašiu laiku ir nugyventi gyvenimo truputi vis kitaip. Šiuo atveju samonės nereikia, o tik asmenybės dar kitaip aš tik su atminties praradimu, be praėjusio gyvenimo atsiminimų. Dabar vis dažniau mokslininkai kalba apie paralelinius pasaulius su atvirkščiai judančiu laiku ir, net paraleliniuose pasauliuose galimai esančia vis kitokia fizika. Vis dėl to kitokia fizika, nors ir su mažais nukrypimais nuo esamos. Tikriausiai kai kur kur mūsų kolkas nėra tame pasaulyje per kūba pralesta lazerio šviesa nešokinėja per skirtingus kubo šonus, o pasirenka viena krypti, o kvantiniai reiškiniai pasireiškia taip kaip negalim pagalvoti esamos fizikos rėmuose esamoje visatoje. Aišku persikelti į dirbtines smegenis ir gyventi gta žaidime su nesibaigenčiu trilijonu kišenėje dabartinėmis kainomis būtų visai nieko.

Apie vieną iš tų "nesibaigiančių gyvenimų" irgi svarsčiau. Ir jeigu fizikai nemeluoja, tai gyvenimas po mirties - naujas gyvenimas. Na yra sakoma, kad po daug daug laiko įvyks dar 1 big bang (ar jo analogas). O po jo dar vienas. Ir dar vienas... Ir tai veda prie begalybės, o begalybė reiškia begalybę scenarijų. O begalybėje scenarijų yra ir tokių pačių scenarijų, ir labai panašių scenarijų, ir gana skirtingų scenarijų. Kai miršti laikas nustoja egzistavęs. Vadinasi ta atkarpa tarp mano mirties ir to kito big bang, kurio scenarijus labai panašus, man asmeniškai laiko atžvilgiu tiesiog neegzistuoja - laikas pradeda tiksėti kai susiformuoja organizmas, galintis tą laiką suvokti. Tai tiesiog miriau, tada n big bangų, ir vėl atsiradau. O patys "n big bangai" tai tik akimirka

Šiaip kaip supratau, šis straipsnis - tai kažkas panašaus, kaip su termometru nustatyti, ar nagrinėjami paveikslai yra nutapyti talentingo dailininko.

Bobutė vaikšto po dangų su savo seniu ir džiaugiasi viskuo aplink - Ak kaip gražu, kokie debesys, kaip mėlyną, - negali atsidžiauti senutė, tik senis visą surūgęs, niekas nedžiuginą. Akimirką sustoją ir griežtai subara. – Na ko tu toks piktas, džiaukis. - Kvaile, tu kvaile, jeigu būtume pasikorę, prieš daug metų, kaip siūliau, dabar bėgiotume po dangų jauni. Jodo humoro anekdotas, nepamenu kur girdėjau, savaip perrašiau, tačiau ką noriu pasakyti, dabar turime daug įvairių ekspertų, visokiausio plauko dažniausia grindžia kažkokiais dėsniais, tačiau pagrįsti to nesugeba, čia didelė blogybė iš vienos pusės, iš kitos fantazuoti galimą ką tik nori. Aš asmeniškai tikiu reinkarnaciją, kadangi retais momentais prisimenu įvairius dalykus, kurių mano gyvenime nėra nutikę, bet juos kažkaip atmenu, nors žinau, kad negaliu nei sutapatinti su kažkuo, nes tiesiog to nemačiau. Tikėjimas, kad yra kažkas geriau nei šitas pasaulis verčia eiti į priekį, aišku ne iki tokio lygio, kad su ta mintimi eitum pasikabinti ant šakos.

O aš sapnuoju ateitį - tiksliau ateities detalių "kontūrus". Pabudęs galiu pasakyti ar tas sapnas apie ateitį ar tai tiesiog sapnas. Čia paskutinį kartą 3 naktis iš eilės taip buvo. Pasakojau vienam pažįstamui, tas pažvengė. Sakau ok, kitą kartą tau paskambinsiu ir papasakosiu ką sapnavau, o tada pažiūrėsim ar išsipildys. Sekančią naktį sapnavau - papasakojau, o paskui kažkas panašaus nutinka. Liko apšalęs Nors aš asmeniškai tai vertinu tik kaip proto žaidimą - tai nėra grynai ateities scenarijus, o tik maždaug apie tai. Ir žinoma tai gali nulemti informacija, kurią gaunu dieną prieš tai, bet sąmoningai jos neužfiksuoju. Na keletas pavyzdžių: Sapnas: pas vieną iš draugų buvau svečiuose. Ten dar buvo kitas asmuo xxx, kurį šiaip retai matau (realiai paskutinį kartą prieš kokį pusmetį). Nu ir ten žaidžia su xbox visi. Dienos įvykiai: paskambina draugelis, sako varom kašę žiūrėti pas kitą draugelį. Aš jam dar papasakoju ką sapnavau ir kad svečiuose buvo toks xxx. Nuvarom pas draugelį, xxx nėra. Kalbam ką anas veikė, sako buvau su xxx susitikęs dieną Sapnas: varau su "kabluku" per žiedą, o tas kažkaip keistai svyra ir virsta. Vos suvaldau neapvertęs. Važiuoju toliau, vėl tas svyra ir virsta, bet vėl suvaldau. Dienos įvykiai: varau į Vilnių, susikambinu su draugeliu, papasakoju ką sapnavau Baigiam pokalbį. Praeina kelios min ir tas skambina atgal - sako o dar kamščių į Vilniaus pusę nėra. Ne sakau, normalus kelias. Sako plikledis, masinės avarijos. Nu ir privažiuoju galiausiai tą kamštį, nusprendžiu pasirinkti aplinkelį. Varau tuo aplinkeliu ir prasideda plikledis. Jau matau kitos mašinos į avarijas papuolusios. Tai spėk kiek kartų pats vos iš trasos neišlėkiau - "abu" (kaip sapne). Nors greičio tai ten 20-30 km/h bebuvo. Ir apskritai pats plikledis (black ice) buvo tai, ko keliuose nematęs jau bent porą metų. Bet sakiau kol nesapnuoju laimingų skaičių, tol neverta sukt galvos

Nėra jokio gyvenimo po mirties. Bet smagu manipuliuoti tais kurie galvoja, kad yra persikūnyjimai, reinkarnacijos, dvasios, dangai ir kitos nesąmonės.

Visiškai pritariu, manipuliuoti religiją, pomirtiniu gyvenimu yra galingas įrankis, todėl reikia turėti truputį šaltumo ir kritikos visam mėšlui į kurį tave bando pumpuoti, nes greitai gali tapti zombiu tikinčiu tuo kuo reikia jiems tikėti, tačiau jeigu žmogus kažkuo tiki ir yra kritiško mąstymo, nėra nieko blogo kažkuo tikėti, taip lengviau gyventi, nei bandyti suvokti, kad tu išnyksi po mirties, techniškai manau, kad niekas negali suvokti, kad jis tiesiog išnykstą, sąmonės nelieką, tai pakankamai sunku, pasaulis be tavęs nesugrius, o tu tiesiog pranyksi tamsoje, lengviau tikėti pomirtiniu gyvenimu, arba reinkarnaciją.

O tu tikras, kad gerai supranti tokių šių žodių religinę reikšmę? Pačio tikėjimo poveikį organizmui? Aš juokiuosi iš tų žmonių, kurie religingą žmogų vadina kažkokiu šventuoliu-skaistuoliu. Nu vat bl religija, tokia kaip krikščionybė, tai apie nuodėmę, o ne apie nekaltumą

Esu perskaitęs Tibeto mirusiųjų knygą, įdomiai skaitėsi. Pradžioje pateikiamas bendras supratimas kas yra mirtis. Mažasis gyvenimo ratas tai sąmonės kelionė - budrumas ir sapnavimas, budrumas ir sapnavimas, tada įsiterpia į šį ratą mirtis, žmogus pereina per mirties keturias būsenas ir vėl budrumas sapnavimas... Minimos penkios priešmirtinės būsenos susietos su penkiais pasaulio elementais - žemė, ugnis, vanduo, oras, eteris. Kai žmogų priešmirtinėje būsenoje pradeda krėsti šaltis jį palieka žemės elementai, kai karštis ugnies elementai ir t.t. ir iš karto po mirties akimirkos žmogus pradeda matyti šviesą, bet čia seka paaiškinimas - jei žmogus gyvas būdamas nepamatė dangiškosios šviesos tai ir numiręs nesusivoks, jog ją mato, bet lamą vis tiek jam skaito, o gal jis ir pamatys. Tai pirmoji bardo būsena, po jos seka antroji, kada žmogus jau supranta, kad numirė, bet dar nėra palikęs šio pasaulio, jis viską mato. Lamą skaito toliau - tu matai artimuosius, tu matai kaip jie visi renkasi tavęs palydėti, tu supranti, kad daugumai tai tik susitikimas pasidalinti tavo palikimą, bet tu nepyk, tu negali pykti nes užstrigsi šioje būsenoje ir negalėsi keliauti toliau... Sekanti būsena galių, gabumų igijimas. Sekanti būsena blogų gyvenimo minčių ir darbų atakos demonų pavidalu. Šiose trijose būsenose siūloma neatgimti vėl ir galiausiai paskutinė būsena kai žmogus neišvengiamai gims ir tada jam siūloma nepulti į pirmą pasitaikiuse šeimą, apsižiūrėti kas per žmonės... Man kas buvo įdomu, kad pirmosiose trijose bardo būsenose, kol dar yra galimybė siūloma išteiti iš karminio rato ir neatgimti, keltis į kitus pasaulius...

Jeigu gyvenimas po mirties yra, kam tada verkti per laidotuves?

Jums kažkas pasakė, kad reikia verkti per laidotuves, o Jūs ir patikėjote?

Man niekas nieko nesakė, aš tik pastebiu, kad jeigu įvyksta teroro aktas, žemės drebėjimas, karas ar ligos ir būna daug negyvų, žmonės apsipila ašaromis, o ne rengia šokių balių ta proga.

Gyvenimas po skirybų su žmogumi kurį myli egzistuoja ir visi tai puikai suvokia, bet vistiek verkia. Verki per laidotuves tik tų žmonių su kuriais turėjai ryšį, nes mirus jiems miršta dalis tavęs. Kuo didesnė dalis buvo užimta jų tavo gyvenime tuo daugiau verki. Ir visi siūlo verkti, kuo daugiau, nes patyrus šią emociją ir ją išgyvenus greičiau paleidi žmogų ir gali vėl normaliai gyventi.

UTF16, tai čia yra emocija - kaip tu reaguoji į netekties jausmą: tau jau niekada nebeteks su tuo žmogumi eiti pasivaikščioti, pasikalbėti, ruošti vakarienę ar visų tų kitų dalykų, kurie jus siejo. Tai kaip praradimas dalies savęs. Tai ir verki. Aš asmeniškai kitokį požiūrį į dievą įgijau skaitant knygą "Jūsų pasąmonės galia" (Joseph Murphy). Viena iš minčių, kad tas dangus ar tas dievas yra tavo pasąmonė. Tai įstatyk pasąmonę į dievo poziciją, o į dvasios poziciją įstatyk idėją ir pažiūrėk kas gaunasi. Na pavyzdžiui išpažintis: tu išpažįsti nuodėmes dievui ir dievas tau už jas atleidžia. Ką tai reiškia šiame "žmogiškame pasaulyje"? Tu sugebi pripažinti, kad suklydai ir dėl to gailiesi. Ir dievas tau atleidžia - ir tu su savimi susitaikai. Arba žmogaus dvasia gyvens amžinai. Kiekvienas iš mūsų po mirties palieka kažkokią idėją, už kurią kovojo (ar dirbo dėl jos). Vienų ta idėja gana maža ir sunkiai apčiuopiama, tuo tarpu kiti palieka kažką tikrai didelio. Kad ir Steve Jobs - jis jau miręs, bet Apple vis dar gyva ir vis dar kuriami produktai pagal S.J. principą. Tai šita pvz. yra tai, kas primityviai apčiuopiama. Kaip ir A.Hitlerio idėjos... Bet čia tos idėjos, kurios yra lengvai apčiuopiamos. Kitas žmogus visą gyvenimą mokė būti atlaidžiam, nuolankiam, gerbti aplinkinį pasaulį, tausoti jį... Visa tai mes paveldėjom ir toliau puoselėjam - tos idėjos eina iš kartos į kartą - gyvena amžinai*. Tai toks mano šiandieninis supratimas apie žmogaus dvasią. Kažkada skaičiau Bibliją. Gal tiksliau kokias kelias valandas. Tai pakraupau, nusikeikiau, numečiau į šoną ir galiausiai apipyliau šūdais Bet dabar jau suprantu, kad tie įvykiai yra daugiau metaforos, o ne atpasakojimai Ir apskritai negalima daryti skubotų išvadų - reikia perskaityti iki galo. Ir reikia išanalizuoti ką tai po velnių reiškia - kas buvo norėta pasakyti. Karts nuo karto youtube pasiklausau kanalo "ABOVE INSPIRATION" - tai va ten apie dievą ir velnią/blogį daugiau šiuolaikinėm sąvokom ir šiuolaikinėmis "emocijomis".

Vienintelė loginė klaida su reinkarnacija, tai ta jog žmonių (gyvų) skaičius žemėje, vis keičiasi. Na paskutiniu metu tik smarkiai auga. Tai jeigu pradės mažėti populiacija, mes neturėsime galimybės pasirinkti kur gimti? o kur apskritai galimybė apsižiūrėti dar kokia šeima? kitas ims pirmą pasitaikiusią kuri tik laisva vieta yra Iš kažkur siela turi atsirasti taip pat.. Ir Kiek jų yra? Gal dar dabar laukia Trilijonai sielų kol atsiras laisvas kūdikis? Jei tai tiesa tuomet privalo egzistuoti tie kiti pasauliai arba galimybė reinkarnuotis į betkokį gyvą žemės padarą, tuomet viskas ok, bet kokie tada dar gabumai ir pan. ?

Geriausiai manau visą šį gyvenimą kolkas aiškina rytų filosofija. Taoizmas. Mes esame visata kuri patiria pati save žmogaus pavidalu. Kai numirsime mūsų nebebus, bet tuo pačiu būsime visur. "AŠ" - ne kūnas, visi tai suvokia. "AŠ" - ne protas. Dauguma tai suvokiam. Meditacijos būsenoje tai matoma. "Aš" - kažkoks stebėtojas, kuris stebi be akių tai pati visata, mes visi vienas esame. Sapno metu, gali stebėti sapną. Taigi kol esame šiame kūne galime stebėti save iš vieno taško, kai mirsime būsime tuo ir saves nematysime, bet mes niekur nedingsime. EDIT: pridedu. Kad neįmanoma pakeisti pasaulio, nes jis yra koks yra, ir tu darai ką darai. Nes aš esu tu, tu esi aš. Blogis niekada nenugalės, kaip ir gėris niekada nenugalės, nes be gėrio nėra blogio. Tiesiog taip yra. Kad egzistuotų moneta privalo būti dvi pusės. Taip ir šis įsivaizduojamas pasaulis gali egzistuoti tik tuomet jei yra "ten" be "ten" nebus "čia" be "dienos" nebus "nakties" be "aukštyn" nebus "žemyn" be "vakserio" nebus "antivakserio"

Jeigu yra reinkarnacija, tai tikimybė, kad tu esi ta "pirmoji versija" yra nykstamai maža - tu jau kažkuo buvai. Taip pat šioje teorijoje atmesčiau tokį dalyką kaip laiką - kodėl tu išvis turi reinkarnuotis į ateitį? Gal reinkarnuojiesi lygiagrečiai savo praeito gyvenimo - į tą patį laikmatį: va čia dabar, kitam kūne - kitas tu. Ar į Žemės planetą? Ar į mūsų visatą? Kai visa tai atmeti - nebelieka nei eilių, nei kiekybės loginės prasmės Bet čia tik tai, kas padaro "pirminę mintį" logiškesnę/galimesnę, bet tuo pačiu iškelia daugiau "wtf"

the Bible: “And we know that all things work together for good to those who love God, to those who are the called according to His purpose.” Romans 8:28. Dar esu girdėjęs išsireiškiant kiek kitaip: Not everything is good, but all things work together for good.