Mokslininkas griauna pasaulio religijų pamatus – gyvenimas po mirties yra moksliškai neįmanomas

O pasku aiškina - sukūrė žmogų pagal savo pavidalą. Liepia neturėt kitų dievų ir laikytis jo įstatymų. Sako, kad jis geras. Bet jeigu juo netikėsi - degsi pragare. Žodžiu... iš pakenčiamos kūrėjo įdėjos išvysto masių valdymo įrankį.

Pagal savo atvaizdą: protingą ir turintį laisvą valią - sugebantį rinktis. Tai ten vienas iš tų įsakymų - neturėk kitų dievų tik mane vieną. Nežinau ką tai reiškia - reikėtų žiūrėt aiškinamuosius raštus. Gal tiesiog, kad kitas dievas - kita ideologija. Ir tai gali būti pvz. kokio Hitlerio ideologija. Tai gal dėl to ir siūlo neturėt kitų dievų. O su kuo asocijuojasi pragaras? Manau, kad tai skausmo ir kančios simbolis. Ir tai nebus dievo noras nusiųsti tave į tą pragarą - tai tavo pasirinkimas ten patekti.

, Norint bent kažką išsiaiškinti siūlyčiau "bybliją" atidėti į šalį, nes ten nėra jokio dvasinio mokymo, ten tik dogmų rinkinys, kai kas skamba gerai, kai kas visiškai atstumiančiai jei gilintis iš esmės. Šiuo klausimu gerai padirbėjo Gintaras Burneika, jei įdomu susiraskite per google jo straipsnius .... Islamas taip pat ne mokymas. Judaizmas tai dar dar, jis turi bent jau kabalą. Hinduizmas, budizmas jau kas kita, tai nuoseklūs mokymai. Pvz. Budizmas net neturi savo mokyme dievo sampratos, dievybės yra, bet jos ne dievo lygio būtybės... Ten yra pirmapradis protas vietoje dievo ir žmogaus kaip ir tikslas vėl susilieti su tuo pirmapradžiu protu, nors tai padaryti itin sunku, o be to budistams yra ir Budos priesakas - budistas negali palikti šios žemės tol kol joje bus bent viena kenčianti būtybė. Omenyje turimi ne vien tik žmonės, bet ir visi gyvi sutvėrimai. Kaip jau minėjau žmogus, o žmogus tai jo sąmonė, sukasi keliuose tam tikrose būsenose. Budrumas - sapnavimas, budrumas - sapnavimas įsiterpia mirtis ir vėl tas pats. Tai vadinamas karminis ratas. Žmogus per gyvenimą susirenka sau palankius ir nepalankius taškus už kuriuos gauna nepalankius ir palankius potyrius pomirtinėje būsenoje, o vėliau atgimęs vėl susiduria su tomis pačiomis savo neišspręstomis situacijomis ir taip iš gyvenimo į gyvenimą kol žmogus prašviesėja, nugyveną gyvenimą švariai, atsiskaito su karminėmis skolomis ir tada jam tai gali būti paskutinis gyvenimas žemėje, jei jis to nori. Yra toks Budos palinkėjimas savo mokiniams - negalvokite, kad nirvana yra aukščiausia sąmonės pakopa, tai tik pirmasis laiptelis į pasaulio pažinimą ir suvokimą... Kas liečia reinkarnaciją - persikūnijimą tai tokių faktų net ne šimtai, jų gerokai daugiau, kai po sukrėtimų žmogus pradeda kalbėti kalba kurios savo gyvenime net negirdėjo, ar prisimena praėjusį gyvenimą ir t.t. Mokslas negalėdamas to paaiškinti, nenorėdamas pripažinti, kad jis vis tik dar daug ko nežino tokių faktų "nepastebi", neatkreipia dėmesio. Tai, kad karmos dėsniai yra ir veikia kalba apie tai, kad mūsų pasaulis tam tikra prasme matrica, o kas ją sukūrė, tai gali pasakyti tik I.Kanto Grynojo Proto kritika - dievo buvimą ar nebuvimą gali įrodyti ar paneigti dievas... Dar toks pastebėjimas, jei koks dvasinis mokymas skelbiasi, kad jis moko gyventi, vadinasi tai neteisingas mokymas. Teisingas mokymas žmogų moko teisingai numirti, nes po gimimo sekantis svarbiausias gyvenimo įvykis mirtis. Jei žmogus nesusipažins su mirtimi dar gyvas būdamas, jei jis nebus pasiruošes numirti, bet kurią akimirką, jį visą gyvenimą lydės nerimas, neaiški vidinė įtampa. Tik mirties akivaizdoje žmogus priima teisingus sprendimus...

darykim prielaidą, kad Dievas yra. (kitiap diskusija beprasmė). Taigi jeigu Dievas yra analizuoti religiją ir analizuoti dievą yra du skirtingi dalykai/mokslai. Taip, religija bando paaiškinti Dievą ir jo sąvybes, taip pat vadovauti žmonėm kiap gyventi. Bet religija nėra dievas, ji tik dievo aiškinimas, geriausiu atveju. Ką ji daro gero, tai dauguma jų sunkią valandą duoda žmogui paguodą, priima, nuramina, suteikia viltį. Lyg ir nemokama psichologinė pagalba + motyvacinis treneris

Na vat Kristų tai aš tikrai laikau vieną tų pirmųjų, kurio balsą išgirdo masės, senovės motyvatorių. Šiaip mėgstu klausyti motyvacinių kalbų, bet toks kaip Kristus manau manęs šiandien jau nesužavėtų - yra kur kas kietesnių Jei kas nebandėt, tai išbandykit. Tik susiraskit mėgstamą balsą/intonaciją/temą. https://www.youtube.com/watch?v=Rn6ab3AZ4GM

Taip, visiškai pritariu Dievas yra Dievas jei jis yra, o religija turėtų būti tam tikros bedruomenės, bendruomenei suprantama bendrinė kalba su Dievu, bent jau taip tos religijos buvo kuriamos pasišventusių žmonių. Tik bėda ta, kad bet koks religinis, mistinis judėjimas gyvas ir tikras tol kol gyvas mokytojas, o po mokytojo mirties judėjimai skyla į daugelį atšakų ar iš vis sunyksta. Kas kita dvasiniai mokymai, pvz. joga, tai akademinis mokymas dar nuo Vedų laikų nuolat pasipildantis naujomis žiniomis tų pačių jogų naujais atradimais. Jei įdomu šiai dienai youtube daug pasirodo toks jogas Sadhguru. Žmogus su aukštuoju akademiniu išsilavinimu vėliau perėjo į jogos mokymus. Yra daug jo paskaitų ir diskusijų aukštosiose mokyklose, su mokslininkais, su studentais ir t.t. Man bus persudėtinga jį perteikinėti, geriau patiems pasiklausyti... Dar norėčiau pristatyti kitą labai rimtą mokymą - indėnų magiją kurią išstudijavo ir perteikė Karlosas Kastaneda, mokslininkas, antropologas, vėliau jau ir rašytojas. Karlosui Kastanedai pažintis su indėnų magu Don Chuanu buvo kaip mokslinis darbas, kuris peraugo į magijos mokymus nuo A iki Z, kuris ir buvo perteiktas jo knygose, kurių redagavimuose dalyvavo ir pats indėnų magas, kad viskas būtų be klaidų. Labai trumpai ir glaustai to mokymo esmė. Indėnų magas tai karys kuris turi išgyventi priešiškame jam pasaulyje. Mokymas tai labai rimta psichofizinė treniruotė kuri baigiasi baigiamuoju egzaminu - šuoliu į bedugnę, pačia ta tiesiogine prasme. Jei mokslai buvo nevykę, tai mokinys išsitėkš į uolas, jei mokymai vykę, jaunasis magas pereina į kitas erdves, persikelia per atstumą, kaip buvo pačiam Kastanedai kuris nušokęs nuo uolos atsibudo pas save namuose už 600 km. Ar taip buvo? Galvos neguldau, bet labiau linkęs tikėti nei netikėti atsižvelgiant į visą pateiktą mokymą, kuris atvirai pasakius nustebino... Dabar svarbiausias klausimas apie mirtį, kaip ją supranta indėnų magija. Anapusinis mirties erelis maitinasi žmonių gyvenimų įspūdžiais ir tam, kad po mirties magas turėtų galimybę keliauti, o ne būtų suvalgytas, jis turi sukurti ereliui savo gyvenimo kopija. Tai viena iš mokymų dalių - atsiminimai. Tai darantis žmogus, magas turi atsiminti savo gyvenimą atgalios iki pat to laiko ką imanoma atsiminti, tam, kad būtų sukurta gyvenimo kopija. Kaip pats Kastaneda pasakojo, pradžioje atrodė, jog tai neįgyvendinamas uždavinys, bet pradėjus atsimindinėti artimiausias praėjusias dienas, tas atsiminimų siūlas vyniojasi gan greitai ir sklandžiai. Neatsimenu per kiek, bet per keletas mėnesių "kopija" buvo padaryta. Tos kopijos reikšmė dvejopa, kita pusė ta, kad žmogus peržiūrėjęs savo gyvenimą atrandą atsiminimus kurie jam labai nemalonūs, tada jis turi juos peržiūrėti, išspręsti teigiamai ir taip susigrąžinti savo prarastą energiją. Labai svarbią vietą magijoje užima sapnavimas, būsena su pasikeitusia samone, bet tuo pačiu išliekant sąmoningu. Sapnavimas beje labai svarbus visose magijose, Sibiro šamanų, Australijos aborigenų, Tibeto jogoje, jogoje... Tai vienas iš prieinamiausiu būdų ugdyti savo sąmoningumą. Kai žmogus išmoksta išlikti sąmoningas sapne ir budrume, tada didelė tikimybė, kad ir pomirtinėje būsenoje jis išliks sąmoningas, o taip galės lemti pats savo tolimesnį likimą. Tai toks labai kaleidoskopiškas pristatytmas, geriau imti ir perskaityti Karloso Kastanedos knygas. Yra išleista 10 jo knygų viename tome lietuviškai. Yra atskira jo knyga Sapnavimas, dar viena knyga magų mankšta Tansiogriti, fiziniai pratimai kuriuos magai atrado sapnavimo būsenoje. Dar 4 knygos jo intervių, atsakymai į klausimus. Tada iš tos pačios jų mokinių partijos dar dviejų moteriškių 2 knygos Florinda Doner, 2 knygos Taiša Abeliar... Kas dėl Kristaus, tai priminsiu, kad apie jo gyvenimą žinome iš 4 kanonizuotų evangelijų, o nekanonizuotų pagal įvairius skaičiavimus yra nuo 70 iki 100. Su 11 nekanonizuotų teko susipažinti. Jei trumpai lyginčiau Karlosą Kastanedą ir krikščionybę, tai pastaroji "labanakt vaikučiai", opiumas liaudžiai...

Ar turi brangių žmonių savo gyvenime? Vaikų? Tėvai nubraukia ašarą kai vaikas išvyksta studijuoti. Žino, kad žengia į geresnį gyvenimą, kad keičia ateitį, kad tuoj paliks namus. Žino, kad susitiks, bet vis tiek liūdi. Taip ir mirus žmogui. Tu liūdi, nes žmogaus nėra šalia. Baigė šio gyvenimo mokyklą. Vieniems tai tragedija, nes nežino kas bus po mirties.. Kitiems tai tik liūdesys, nes žmogaus nebėra šalia. nėra taip paprasta. Kaip manai? Jeigu gautum nuostabų ir gerai apmokamą darbą, bet taip taip toli kaip tik įmanoma nuo Lietuvos? Ar tavo artimieji nubrauktų ašarą tau išvykus? Kitas pavyzdys, kodėl dauguma atsisveikina su ašaromis kai išlydi savo emigrantus šeimos narius? Žino, kad ten jam geriau nei čia, bet vis tiek verkia? Liūdesys, skausmas yra normali būsena mirties atveju ir nesvarbu ar ten žmogui bus geriau, ar blogiau.

Mano požiūris paprastas šituo klausimu kas nutinka kompui kai tu jį išjungi arba jis sugenda? Nieko. Taip pat ir mums mes esam biologinis kompiuteris kuris išsijungs atėjus laikui. Tik tam, kad žmogui būtų lengviau, paprasčiau susitaikyti su mirtimi ir gyvenimu sugalvojo dievą ir pomirtinį gyvenimą.

Kalėjime egzistuoja toks įdomus psichologinis momentas: kai uždaroje kameroje gerai susigyvena keli kaliniai ir vieną iš jų paleidžia į laisvę, tai kitas(-i) nuoširdžiai liūdi dėl to. Liūdesys dėl "išėjimo" yra gryna egoizmo apraiška ir nieko daugiau.

Vienaragis užkastas mėnulyje yra fizinis objektas, kuriuos pakankamai gerai suprantame. Atpažintum ir vienaragį, ir žinotum ko ieškoti. O jei pereitume prie kvantinės fizikos, tai ką čia mes suprantame? Tikrai nesu tas, kuris puls ir sakys, kad pomirtinis gyvenimas yra, bet apsiriboti suvokimu, kadangi neradome gyvybės, kuri yra ne anglies pagrindu, tai reiškia, visa gyvybė gali būti tik anglies pagrindu, kai kalbame apie tai, kad galaktikų mūsų visatoje yra daugiau, nei viso žinduolių gyvena žemėje, tai nemanau, kad esame pajėgūs šiuo metu įvertinti visas įmanomas molekulių kombinacijas, o ką jau kalbėti apie kitokias atmainas gyvybės, kurių galbūt net nebūtume pajėgūs suprasti, kad ir kokia tai nykstamai maža tikimybė. Dar reiktų neatmesti tikimybės, kad mūsų visata yra kūrinys kitos visatos, kurioje galioja kitokie fizikos dėsniai. Reziumė, manau niekas negali atsakyti į šitą klausimą užtikrintai, net numiręs ir prisikėlęs (atgaivintas), kuris sakys, kad kažką matė/buvo, niekada nebūsi tikras, kad tai nebuvo jo mirštančio proto sukurta iliuzija. Taip kad dėl šito ginčytis, kol negalėsime bent tiksliai paaiškinti kaip veikia visi kvantinės fizikos aspektai, gal net nebandykime

Kodėl bandai viską pateikti per negatyvumo prizme? Man tai irgi kažkaip į egoizmą neša.. Tavo mintys negatyvios, tai nori, kad ir kiti taip mąstytu. Darau prielaidą, kad neturi artimų žmonių, neturi kam tu brangus, neturi kas tau brangus, todėl bandai viską nurašyti kaip nereikšmingus ir nesvarbius dalykus.

Manote, kad liūdėti, nesuvokiant savo liūdesio priežasties yra labiau pozityvu, nei suvokti, kad liūdesys neturi jokios išaukštintos vertės? Šis suvokimas yra savęs pažinimo dalis, labai rekomenduoju.