Nežemiškos gyvybės atradimas negrįžtamai pakeistų religiją (Video)

Tuomet nėra dėl ko sukti sau galvos. Tačiau jeigu tūkstančiai teigia matę Dievą - objektas vertas mokslinio tyrinėjimo. Iškeliame hipotezę, kad kažkas yra ir bandome surinkti faktus, kurie tai patvirtintų, tačiau deja kol kas jokių įrodymų nerasta.

Abejok viskuo. Tikėjimas gali apgauti.

Visiskai pritariu. Prisitaikom sau ir gal nebeliks radikaliu neigianciu (arba teigianciu) pareiskimu? Juk zinant 1 milijonine procento dali apie supancia visata yra teorine tikimybe net ir spaghetti monstrui. Tik cia kazkaip jau teigiama (arba neigiama) visiskai neabejojant. Kodel arsus ateistai neabejoja? Kodel zinodami, kad nieko nezino, nemasto placiau, nedaro prielaidu? Kuo arsusis ateizmas, zinant, kad yra zinoma tiek mazai, paremtas tikejimu savo teisumu skiriasi nuo arsaus teizmo paremto tokiu paciu nezinojimu taciau tikejimu dievu?

Reiktų išskirti sąvokas: teistas ir deistas. Teistas niekada nepripažins, kad yra kitaip, o bet kokie bandymai sužinoti atsakymus apie dievą bus laikoma šventvagyste. deistas mano, kad yra kažkas Aukščiau, tačiau tas Aukščiau nesikiša į mūsų gyvenimus. To Aukščiau tyrinėti neverta, nes mokslas niekada neištirs sielos, dvasinės būsenos ir t.t. todėl pateikiu klausimus į klausimus: Ar teistui pateikus visus įtikinančius faktus (kada nors), kad dievo nėra ims jo nebetikėti? Manau, kad dauguma atveju ne. Dar pasakys, kad tai mokslui neapčiuopiami dalykai. Ar ateistui pateikus visus įtikinančius faktus (kada nors), kad dievas yra ims juo tikėti? 100% ne - jis žinos, kad dievas yra. Apskritai pats tikėjimas nėra nieko blogo kol neprieinama kraštutinumų arba kol tėvai neprimeta savo pažiūrų savo vaikams be teisės rinktis. Nežinomybės nereikia tapatinti su dievu ir bijoti. Reikia tobulėti toliau, domėtis, tirti, mažinti nežinomybę.

Geras pastebejimas butu. Taciau, tamstos klausimai yra beveik neatsakomi, ir yra paremti "kas butu jeigu butu" sumaisant siu dienu pasauleziura su kazkuo ko net isivaizduoti sunku. (nekalbant apie tai, kad i imanomai atsakomus klausimus yra replikuojama neatsakomais klausimais). Tas pats atsakymas galiotu ir cia. Tik JEI dievas yra, gali ir nereiketi laukti to zmonijos issivystymo lygio kai yra zinoma viskas - pvz koks itin viesas apsireiskimas atsitiktu ar pan. (betkas, kas gali buti laikoma irodymu). Tik siuo atveju, ateistas nezinodamas visko apie visata, nepatiketu nes "tam greiciausiai yra mokslinis paaiskinimas" o galiausiai pasiekus toki mokslini lygi kai zinoma viskas, tas ateistas galetu ir vadinti save dievu (cia pagal siu dienu supratima). Todel siu dienu teisto ar ateisto negalima statyti i tokias keblias situacijas. Pasimes vargsai

Ar tam, kad aš sužinočiau, kad mano kompiuteris yra sudarytas iš atomų, aš turiu jį absoliučiai visą ištirt (every single atom)? Turbūt pritarsi, kad tam nėra tikslo. Tai kodėl ieškodamas dievo, aš turiu ištirt absoliučiai visą Visatą kone iki kvantų?

(priklauso nuo turimo atsakymo) neverta bus ir visos visatos kvantu skaiciuoti, nes zinosime tiksliai kazka. Tik va, kad suzinot tiksliai tai pirmiau gali tekti ir suskaiciuoti visus kvantus, ju saveikas tarpusavyje ir pan.

Reikėtų suprasti, kad "dvasinė būtybė" automatiškai išeina už realaus pasaulio ribų, todėl jokių "įrodymų" būti negali. Geriau paskaityk Sagan'o The Demon-Haunted World, jei jau nori tinkama linkme plėsti žinių lauką, o ne žiūrėdamas ir aklai tikėdamas kažkokia lunatikų propaganda.

. Na, bet siam filmukui tai jokiu pliusu neprideda

Iškelkime hipotezę, kad egzistuoja dvasinis pasaulis, tačiau dėl kažkokių mistinių aplinkybių egzistuojančiais fizikos dėsniais to įrodyti negalima. Tada pažiūrėkime į tai iš kitos pusės: Jeigu egzistuoja dvasinis pasaulis (mokslinė hipotezė) ir jis turi kontaktą su fiziniu pasauliu reiškias įrodyti galima. Tačiau kol kas nieko panašaus nėra įrodyta. Jeigu dvasinis dievas kalbasi su žmogumi reiškias tas dievukas kontaktuoja jau su fiziniu pasauliu, o viskas kas vyksta fiziniame pasaulyje galima įrodyti.

Dvasinis dievas negali kontaktuoti su fiziniu pasauliu, nes jis nėra fizinio pasaulio dalis.

Tep, bet akivaizdu, kad pvz. shift tik viena linkme "žinių" semiasi, nes kitaip tokiais paistalais paprasčiausiai netikėtų.

O gal paimkime kiek kitaip? Dvasinis pasaulis neturi jokių ryšių su fiziniu pasauliu. Ryšiai atsiranda, tarkim, po mirties. Kol gyvi esam tas "su manim kalbėjosi Dievas" yra labai abejotinas dalykas ir vertas psichologų arba žmonių su baltais chalatais apsilankymo pas tą asmenį O kitais atvejais, jeigu tam žmogui tikėjimas kažkuo "Aukštesniu" suteikia kažkokią tai dvasinę pusiausvyrą (gerai, psichologinę-protinę ar dar kažkokią tai) - tai kodėl gi ne? Tegul jis tiki, jeigu nori. Tikėjimo žala atsiranda su fundamentaliu radikalizmu, o ne grynai iš tikėjimo.

Na, taip, čia vienas iš tokių pavyzdžių būtų. Bet supraskim, kad paprasčiausiai čia yra kraštutinumas ir nereikia būtent TOKIŲ atvejų pritaikyti visiems tikintiems.

Isitikinimu zala atsiranda su <...> Tada tai tinka visoms pusems.

Nei tam, nei anam ateizmas nebuvo pagrindinis įrankis. Komunizme "dievas" buvo Stalinas, o fašizme Hitleris pasinaudojo išplautom krikščionių smegenim.

Viskas butu puiku ir suprantama, mane tik erzina (kartojuos) radikaliu ateistu stulbinantis panasumas i taip smerkiamas tikinciuju gretas, daznai net sektas.

Valio tegul tiki jei tai nedaro niekam jokios psichologinės ar fizinės įtakos. Tačiau pasikartosiu, jau rašiau anksčiau: tėvai neturi teisės primesti savo pažiūrų vaikams. Paimkime bet kurią katalikų šeimą. Kodėl jie katalikai? Todėl, kad jų tėvai buvo katalikai ir protėviai ir proprotėviai... Jie gali keistis arba rinktis vėliau, tačiau socialinė aplinka kurioje jie augo, artimieji juos pasmerks. Toks žmogus kenčia kai negali savo atradimo džiaugsmo (kad visdėlto abejoju, kad yra dievas) pasidalinti su artimaisiais. Turi būti suteikta laisvė rinktis be pasekmių.