Šuolių laike liudijimai buvo registruojami seniai. Štai 1901 metais Prancūzijoje poilsiavusios anglės tvirtino, kad pabuvojo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epochoje. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, keliaudamos po Ispaniją, dvi anglų sutuoktinių poros apsistojo keistame archajiškame viešbutyje, o štai grįždamos to jau padaryti nebegalėjo – viešbutis paprasčiausiai dingo. Fizikai nuo Alberto Einšteino iki Michio Kaku ir Stepheno Hawkingo tvirtina, kad kelionės laiku teoriškai yra įmanomos, bet šiuolaikiniam mokslui kol kas neįgyvendinamos. O ką, jei gamtai tai įgyvendinama?

Ankstyvą 1971 metų rudenį baltas „Ford“ markės pikapas privažiavo prie ganyklos netoli Oklahomos valstijos Ponca City miesto ir sustojo prie vartų. Karlas, Markas ir Gordonas – trys vietinės įmonės, prekiaujančios gyvulių pašarais, darbuotojai – atvažiavo į šį užkampį pasiimti šėrimo lovio. Ir po to 41 metus jie niekam nepasakojo apie tai, kas nutiko, rašo Mysteriousuniverse.org.

„Atidarėme vartus, apraizgytus spygliuota viela, spynos ant jų nebuvo, ir įvažiavome“, – pradeda savo pasakojimą Karlas. – Aplinkui – privačios valdos, žolė – virš sunkvežimio variklio dangčio“.

Per aukštą žolę jie nusiyrė iki lovio, stovėjusio prie raudono svirno, ir išlipo iš mašinos.

„Mes pamatėme, kad lovys puspilnis ir per sunkus, kad galėtume jį įsikelti. Nusprendėme kol kas palikti jį vietoje ir nuėjome už raudono svirno. Ir čia prieš mūsų akis atsivėrė didelis dviaukštis baltas namas, jo languose – tamsa“.

Visi trys grįžo į darbovietę ir viršininkas jiems pažadėjo atituštinti lovį, kad rytoj jį galėtų paimti.

„Kitą vakarą atvažiuojame mes į vietą lovio pasiimti“, – tęsia Karlas. – Bet šį sykį mes nusprendėme nueiti prie didelio seno balto namo ant kalvos ir pasiėmėme su savimi ginklą“.

Įvažiavę į teritoriją, jie pasuko tuo pačiu keliu per jau suvažinėtą žolę. Įsikėlė lovį į mašiną, tada nuėjo už svirno. Tai, ką jie pamatė, įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.

„Jo ten nebebuvo“, – sakė Karlas. – Mes užlipome ant kalvos, kur jis stovėjo, ir nepastebėjome nei griovimo pėdsakų, nei pamato, visiškai nieko. Namas, kurį mes visi matėme vakar vakare, paprasčiausiai pranyko. Jau daug metų mes galvojame, kalbame apie tai, bet nė vienas iš mūsų nė kiek nepasistūmėjo į priekį, kad galėtų paaiškinti tai, ką mes išvydome“.

Ar šie žmonės – šuolio laike liudytojai? Šuolių laike liudijimai buvo registruojami seniai. Štai 1901 metais Prancūzijoje poilsiavusios anglės tvirtino, kad pabuvojo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos epochoje. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, keliaudamos po Ispaniją, dvi anglų sutuoktinių poros apsistojo keistame archajiškame viešbutyje, o štai grįždamos to jau padaryti nebegalėjo – viešbutis paprasčiausiai dingo. Fizikai nuo Alberto Einšteino iki Michio Kaku ir Stepheno Hawkingo tvirtina, kad kelionės laiku teoriškai yra įmanomos, bet šiuolaikiniam mokslui kol kas neįgyvendinamos. O ką, jei gamtai tai įgyvendinama?

Danguje spindėjo akinanti balta šviesa, nepanaši į žalias ir raudonas šviesas, kurias Džeikas matė 2004 metais. Tuomet neįprastą šiaurės pašvaistę buvo galima stebėti Šiaurės Amerikoje iki pat žemutinių Vidurio vakarų pietinių platumų. 2004 metų gegužės 28 dieną apie 10 valandą vakaro penkiolikmetis Džeikas stovėjo prie savo tėvų namo ant Ozarkso ežero kranto Misurio valstijoje ir, atsirėmęs į sunkvežimį, žiūrėjo į šviesas. Jis nežinojo, kad jo gyvenimas tuojau pasikeis.

„Ryški balta šviesa netikėtai užliejo šiaurinę horizonto dalį“, – prisimena Džeikas. – Ji visiškai nebuvo panaši į šiaurės pašvaistę ir sklido kitaip“.

Šviesa judėjo kaip kopijavimo aparate. Pavienis ryškus spindulys praskriejo iš vakarų į rytus virš galvos ir dingo.

„Aš pamaniau, kad, gal būt, geriau eiti į vidų, kol viskas pasibaigs, bet negalėjau pajudėti.“

Rankos ir kojos užtirpo ir Džeikas neteko sąmonės. Kai jis atsipeikėjo, žinojo, jog pabuvojo kažkur kitoje vietoje.

„Aš jaučiausi tarsi girtas, beveik atsijungęs, – sako Džeikas. – Lyg laikas būtų pasiklydęs mano galvoje“.

Jis įėjo į namą, ir jam pasakė, kad praėjo tik valanda. „Beveik visą naktį aš pasakojau tėvams, kas atsitiko, ir didžiąją šio laiko dalį nuolatos kartojau, kad kalendorius – neteisingas, jis turi rodyti 2008 metus, ne ankstesnį laikmetį. Net šiandien mano mama gali kai ką atsiminti iš tos dienos, ypač tai, kaip aš pažiūrėjau į ją ir tiesiai šviesiai paklausiau: „O prezidentas – juodaodis?“

Kas atsitiko su Džeiku? Priepuolis? Psichologinis kazusas? Ar Džeikas atsitiktinai akimirką žvilgterėjo ketverius metus į priekį, į 2008 metus?

Džeiko šuolis – viso labo tik epizodas iš daugybės istorijų, kuriomis dalijasi žmonės, prisilietę prie kito laiko. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Karinių oro pajėgų pilotas seras Viktoras Goddardas 1935 metais matė lėktuvus, kurie atsirado tik po ketverių metų, 1939 -aisiais. Arba istorija su 100 metų senumo šveicarišku laikrodžiu, rastu kinų dinastijos Min kape. Gali būti, kad žmonės nuolatos atlieka panašius šuolius.

Kelas atidarė savo „1999 Chevrolet S-10“ dureles prie parduotuvės šalia degalinės Misurio valstijos Springfieldo mieste, kada prie jo priėjo stambaus kūno sudėjimo žmogus.

„Kada aš išėjau iš degalinės, kažkoks didžiulis žmogus, kurio galva buvo panaši į melioną, apsirengęs verslininko kostiumu, suriko: „Kurie dabar metai?“ – pasakoja Kelas.

Pakeliui iš parduotuvės Kelas ėjo pro vietą, kur dabar stovėjo žmogus, tik tada ten nieko nebuvo.

Žmogus buvo apsivilkęs tamsiai juodą „grubios pluošto tekstūros“ kostiumą“, – prisimena Kelas. – Daiktai tokio fasono, kuriuos galėtų nešioti Teddy Rooseveltas“. „Kurie dabar metai?“ – žmogus suriko dar kartą. Jis buvo baltasis, maždaug 35–40 metų amžiaus, švariai nusiskutęs, iš pažiūros normalus, bet užduodantis keistą klausimą.

Kelas atsakė: „Du tūkstančiai tretieji“. Pyktis iškreipė žmogaus veidą. „Kurie dabar metai? - rėkė jis toliau. „Aš vėl pasakiau, kad 2003-ieji“. Stambus vyras išrėkė klausimą dar kartą. „Aš pasakiau 2003-ieji taip, kad jis galėtų mane išgirsti“, – pasakė Kelas. – Daugiau jis nebeklausė“.

Kelas nusisuko ir nėrė į savo sunkvežimį. Viduje jis pasijuto saugus ir iškišo galvą pro langelį, norėdamas dar kartą pažvelgti į tą žmogų. Bet jo jau nebebuvo. „Jis stovėjo priešais degalinę ir pranyko“, – pasakė Kelas. Per porą sekundžių, kurių prireikė Kelui, kad įšoktų į savo sunkvežimį, žmogus tiesiog išgaravo. Kelas įsižiūrėjo, ar kartais neužėjo jis į parduotuvę – vienintelę vietą, kur buvo galima patekti per tokį trumpą laiką. Bet žmogus dingo kaip į vandenį.

„Panašios istorijos ne tokia jau retenybė, – tvirtina Kelas. „Bet jos tokios keistos, kad dar nesu tikras, ar kas nors panorės jas papasakoti. Kas gi jumis patikės?“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (25)