Šiuolaikinėms visuomenėms įskiepyta daugybė baimių, bet panašu, kad kraugeriškai nusiteikę ateiviai iš kitų planetų yra toli nuo mus labiausiai bauginančių dalykų: kur kas arčiau žmonių yra terorizmas, bioinžinerijos būdu sukurtos epidemijos, atominis holokaustas ar gamtos kataklizmai.

Bet kiek iš tiesų panašūs į teisybę tokie scenarijai?

Daugelis mokslininkų, taip pat fizikas Stephenas Hawkingas, iškėlė idėją, kad turėtume per daug neskubėti ieškoti ateivių. Šių ekspertų manymu, turėtume gyventi kiek galima tyliau, kad mūsų planeta nebūtų aiškiai matoma mūsų galaktinėje kaimynystėje gyvenantiems galvažudžiams.

Idėją galima išskaidyti į tris dalis. Pirma – susirūpinimas, kad egzistuoja kitos planetos, kuriose esama gyvybei tinkamos sąlygos. Tiksliau, gyvybei, tokiai, kaip mes ją suvokiame. Daugybė planetų medžiotojų, ypač JAV kosmoso agentūros NASA misija „Kepler“, leido mums sužinoti, kad apie daugumą mūsų galaktikos žvaigždžių sukasi planetos. Jos skaičiuojamos jau tūkstančiais, tarp jų esama ir tokių, kurių fizikiniai parametrai yra artimi Žemei – jos uolėtos, apie savo žvaigždę sukasi tokioje zonoje, kurioje galimas skysto vandens buvimas. Nors didesnioji jų dalis sukasi apie už Saulę vėsesnes M nykštukes, kur sąlygos gali būti iš tiesų atšiaurios, faktas lieka faktu: 1000 šviesmečio atstumu tikrai turėtų būti į Žemę panašių planetų.

Visai kitas klausimas – ar šie potencialiai gyvenami pasauliai iš tiesų gali būti tinkami gyventi. Per kelis artimiausius dešimtmečius, padedant NASA statomam Jameso Webbo kosminiam teleskopui, Tranzitinių egzoplanetų stebėjimo palydovui TESS (Transiting Exoplanet Survey Satellite) bei Europos kosmoso agentūros misijoms, turėtume daugiau sužinoti, kiek savo sąlygomis Žemė yra retenybė, o jeigu pasiseks – galėsime įvertinti ir tolimų planetų atmosferų sandarą. Turėtume sužinoti, ar tose tolimų planetų atmosferose esantys cheminiai elementai yra suderinami su gyvybe.

Bet tarkime, kad į šį klausimą galime atsakyti teigiamai ir netoli Žemės yra kitų planetų, kuriose sąlygos gyvybei yra tinkamos. Tuomet susiduriama su antra problema: gyvybės egzistavimas, ir, kur kas svarbiau, sudėtingų gyvybės formų egzistavimas tuose pasauliuose. Žemėje gyvybė išsivystė ganėtinai greitai – praėjus vos 400 mln. metų po to, kai Žemė stabilizavosi kaip planeta. Gali būti, kad gyvybė buvo atsiradusi ir anksčiau – dabar negalime to nei patvirtinti, nei paneigti. O tai yra geros naujienos besitikintiems, kad gyvybę galima rasti ir kitose planetose: jei gyvybė taip greitai radosi Žemėje, vadinasi, jos atsiradimas nėra toks jau sudėtingas reikalas. Deja, kol kas negalime pagrįstai pasakyti, kokia yra gyvybės savaiminio atsiradimo tikimybė.

Iš pirmo žvilgsnio, perėjimas nuo negyvosios prie gyvosios aplinkos atrodo neįtikėtinai sudėtingas. Bet net jeigu paaiškėtų, kad toks procesas yra ganėtinai paprastas, išlieka kita svarbi kliūtis: paprastų gyvybės formų, sudarytų iš vienaląsčių organizmų, tapimas sudėtingomis daugialąstėmis gyvybės formomis. Štai čia beveik neabejotinai reikalinga itin menkai tikėtinų įvykių seka. Menka tikimybė yra susijusi ne tik su sudėtingomis biologinėmis mutacijomis ir metaboliniais keliais, kuriuos reikėtų išvalyti, bet ir su gyvybės „prigijimu“ planetoje.

Gyvybės istorijos planetoje negalime suprasti tol, kol nesuprantame pačios planetos istorijos – tai yra neatsiejami dalykai. Kitaip tariant, gyvybės atsiradimas planetoje – tai dar toli gražu ne gyvybės evoliucionavimas planetoje, organizmų sudėtingėjimo kryptimi. Jokie evoliucijos dėsniai nesako, kad atsiradus gyvybei ji savaime taps vis sudėtingesne. Evoliucijos dėsniai mums sako, kad gyvybė nepaliaujamai stengiasi prisitaikyti prie aplinkos – tai yra pagrindinis Charleso Darwino natūralios atrankos teorijos teiginys.

Tai, kad organizmuose vykstančios atsitiktinės mutacijos leidžia atsirasti geriau prie sąlygų prisitaikiusioms gyvybės formoms, dar nereiškia, kad tokios formos nepaliaujamai taps vis sudėtingesnėmis. Kitaip tariant, atradus gyvybę kitoje planetoje dar toli gražu negalėtume teigti, kad joje esama sudėtingų, daugialąsčių sutvėrimų. Jau nekalbant apie intelektualias būtybes. Be abejo, intelektas suteikia milžiniškų privalumų siekiant prisitaikyti prie aplinkos – mūsų pavyzdys tai įrodo. Bet mūsų pavyzdys taip pat rodo, kad per 3,5 mlrd. metų, kuriuose Žemėje egzistuoja gyvybė, žmonės joje gyvuoja tik paskutinius maždaug 200  000 metų.

Bet dar kartą tarkime, kad tolimų planetų gyvybė įveikė ir šią ribą, o mūsų galaktinėje kaimynystėje, 1 000 šviesmečių atstumu, egzistuoja bent vienas intelektualių būtybių lopšys. Ar turėtume jų bijoti? Tai yra trečioji suskaidytos idėjos dalis.

Neturime nė menkiausios nuovokos, kokie būtų tie protingi gyviai iš tolimų planetų ir kokį technologinio išsivystymo lygį jie būtų pasiekę. Aiškiai žinome tiek, kad Žemės jie dar neaplankė. Arba aplankė, tačiau nepaliko jokių savo apsilankymo pėdsakų (žinoma, jei nesilaikysime prielaidos, kad mes esame tas jų pėdsakas).

Egzistuoja keturios sąlygos, kurios turi būti patenkintos, kad turėtume pagrindo bijoti savo kaimynų šioje galaktikoje. Ateiviai turėtų:

1. Turėti pakankamai pažangias technologijas, kad galėtų keliauti ar bent jau siųsti zondus tarpžvaigždiniais atstumais;
2. Būti pastebėję mus kaip potencialų kelionės tikslą;
3. Turėti noro tyrinėti supančią kosminę erdvę (juk nebūtinai kiekviena gyvybės forma yra tokia smalsi, kaip žmonės);
4. Būti piktybiškai nusiteikę.

Nežemiškos gyvybės paieškos – veikla, kurios nevykdyti negalime. Rasti galėsime tik ieškodami. Tačiau įvertinę išdėstytus argumentus galime gana užtikrintai pasakyti, kad jei ateiviai ir egzistuoja – o tai yra labai svarbus „jeigu“ – jie yra labai toli nuo mūsų. Kiek mums žinoma apie kosmines keliones ir visus jų sunkumus – susijusius su kuru, greičiu, apsauga nuo kosminės spinduliuotės ir kitais dalykais – jeigu ateiviai visus šiuos iššūkius ir būtų įveikę, vadinasi, jie veikiausiai turėtų ir technologijas, kurios jiems leistų jau seniai pastebėti, kad Žemė – gyvenama planeta. O jei cheminės mūsų atmosferos sudėties jie analizuoti ir nemoka, tai būtų pastebėję bent jau elektromagnetinę spinduliuotę, skleidžiamą televizijos ir radijo transliacijų.

Kitaip tariant, bent kol kas nežemiškų gyvybės formų invazijos galime nesibaiminti. Geriau koncentruotis į kitus, opesnius mus bauginančius klausimus.

Komentarai (10)