Atrasti ateivius – paprasčiau nei mums atrodė ()
Astronomai ne vieną dešimtmetį analizuoja visus žmonijai suprantamus signalus iš kosmoso, ieškodami protingos gyvybės ženklų, tačiau bergždžiai. Sužinoti, ar mes Visatoje vieni, gali padėti naujas metodas, sumanytas pagal pačios žmonijos planus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie tai, kad į gretimas žvaigždžių sistemas vertėtų nusiųsti nedidelius zondus, kurie nuotoliniu būdu atsiųstų informaciją apie tai, ką ten aptiko. Vienas žinomiausių planų – siekis per 20 metų į Kentauro alfos žvaigždžių sistemą (ji yra mums artimiausia, „vos“ už 4,39 šviesmečio) nusiųsti nedidelį zondą. Projektą „Starshot“ remia ir gausybė žinomų žmonių, tarp kurių – fizikas Stephenas Hawkingas bei „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Kosminis zondas turėtų specialią burę, į kurią „pūstų“ Žemėje esantys lazeriai, taigi aparatas galėtų pasiekti rekordinį greitį. Be to, kad dar būdami gyvi sužinotume, kas vyksta tolimajame kosmose, šis planas turi ir dar vieną privalumą: jis gali padėti atrasti protingą gyvybę.
Pirmiausia, pradėję naudoti tokią sistemą mes praneštume apie save kitų žvaigždžių sistemų gyventojams, kurie, kaip ir mes, galbūt ieško svetimos gyvybės ženklų. Antra, analogiškų ar panašių signalų galėtume ieškoti ir patys.
Tokius teiginius naujame savo darbe „The Search for Directed Intelligence“ išdėstė Kalifornijos universiteto profesorius Philipas Lubinas.
„Mes analizuojame galimybes, kad kitos civilizacijos gali turėti tiesiogines energijos nukreipimo sistemas, kokias mes siūlome NASA ir „Starshot“ programoms“, – teigė jis.
Profesoriaus minima NASA programa yra pavadinta DE-STAR, o jos tikslas – sukurti lazerių sistemą, kuri būtų skirta nusitaikyti ir nukreipti asteroidus, kometas bei kitus galimai pavojų Žemei keliančius objektus.
P.Lubinas mano, kad kiti Visatos gyventojai gali naudoti panašias koncentruotos energijos sistemas tokiais pat tikslais – kosminių zondų įgreitinimui, energijos perdavimui, planetos gynybai, ryšiams, kosmoso tyrimams ir kt. Jis su kolegomis siūlo patikrinti artimiausias žvaigždžių ir planetų sistemas – galbūt jose jau veikia tokie įrengimai.
Tiesa, nusiųsti žinutę, net šviesos greičiu, į kitų žvaigždžių sistemas yra itin keblu. Pirma, dėl atstumo – artimiausią žvaigždę ji pasiektų po 4 metų, Keplerio teleskopo tyrinėjamas sistemas – po tūkstančio metų ir daugiau, artimiausią galaktiką (Andromedą) – po 2 mln. metų.
Antra, visi šie objektai juda erdvėje, taigi reiktų tiksliai apskaičiuoti, kur mūsų atžvilgiu „taikinys“ bus tada, kai jį pasieks mūsų siunčiama informacija. Trečia, žinutes mes siųstume „į niekur“ – juk nė nežinome, ar kur nors egzistuoja protinga gyvybė, kuri sugebėtų tą signalą priimti. Taigi ėmęsi iniciatyvių priemonių ir ieškodami specifinių ženklų, kurie išduotų „proto kaimynus“, smarkiai išplėstume galimybes juos aptikti.
„Žinoma, daroma prielaida, kad elektromagnetinės komunikacijos turi kokią nors reikšmę milijonų metų laiko skalėje ir ypač kad elektromagnetinės komunikacijos (įskaitant signalus) yra kaip nors susijusios su bangų ilgiais, artimais žmogaus regėjimui“, – rašoma P.Lubino ir jo kolegų darbe.
Kitaip sakant, ateivių naudojamos technologijos nebūtinai sutaps su mūsiškėmis. Tačiau kas neieško, tas neranda.
